„Laimingas, kuris išlieka savo eilėse‘‘ - A. Baranauskas

Esu nemažai keliavusi – į Baltijos šalis ir šalia esančias (Baltarusiją, Ukrainą); Užkaukazę - nuo Kaspijos jūros, miesto Baku iki Juodosios jūros, nuostabaus Batumio, toliau jūra iki Sočio. Vėliau - šuoliais po Europą (Lenkiją, Čekija, Austriją, Vokietiją, Nyderlandų Karalystę, Belgiją, Prancūziją, Italiją. Su dukra vykau į tremties vietą – Krasnojarso kraštą, Partizansko rajoną parsivežti senelio palaikus.

Dabar keliavau į nuostabų Lietuvos kampelį Anykščius, su bendrakeleiviais, prieš daugelį metų vykusiais į nemokamą kelionę - į tolimą Sibirą. Sukilo prisiminimai...

Grįžus iš Sibiro, labai norėjau pakeliauti po Lietuvą ir, pasitaikius progai, vis ja pasinaudodavau. Dirbau Elektrografijos mokslinio tyrimo institute, stipriai pakenkusiam mūsų visų sveikatą, labai daug darbuotojų gerokai anksčiau laiko išvariusiam į Anapilį. Buvau susirgusi labai sunkia alergine bronchine astma. Menu, gavau kelialapį į Anykščių poilsio namus. Atvykau visai nukeipusi – nualinta, kaip buvusi pieno donorė, (turėjusi 4 litrus pieno, kai maitinau dukrytę, vėliau sūnų), išsekusi nerviniu požiūriu nuo nuolat maištaujančio agresyvaus alkoholiko vyro... Registratūroje mane pasitiko gražus vyriškis, primenantis Štirlicą iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“. O aš – skarute apsirišusi pavargėlė, nors man tik 28... Vyriškis sveikinasi, ima mano lagaminą, lydi iki paskirto kambario, kviečia vakare ateiti į šokius. Atsisakau. Paaiškinu, kad atvykau pailsėti. Mūsų kambaryje gyvenome keturios – moteris mano amžiaus ir dvi močiutės, kaip man tuo metu atrodė. Močiutės ėjo į šokius, mano bendrametė ir norėjo, bet aš ją pradėjau kviesti į pasivaikščiojimus po Anykščių šilelį, Anykščių miestą. Į šokius nei karto nenuėjome, vaikščiojome ir lietui dulksnojant. Draugė džiaugėsi, sakydama, kad pirmą kartą gerai pailsėjo. O mūsų močiutę lydėjome į stotį apsiverkusią... Mat, šokiuose susipažino su dieduku, planavo jie ir vėliau susitikti, bet... atvyko iš Vilniaus jaunesnė, su pilnu maišu šmaikščių anekdotų, ir ją paliko.

Sulaukusi senatvės, vėl pradedu keliauti. Tarp susirgusių kelionės liga tremtinių nemažai esą orūs ir žingeidūs MČTAU (Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto) turizmo, kultūros, literatūros ir kitų fakultetų lankytojai. Kelionės organizatorius LPKTB (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos) Valdybos pirmininkas Stanislavas Ulinskas - MČTAU kultūros fakulteto klausytojas. Taišeto tremtinys Jonas Kirtiklis – MČTAU literatūros fakulteto dekanas, Sibire gimusi Albina Varanauskienė – turizmo fakulteto prodekane. Onutė Ulozienė, LPKTB Valdybos narė, buvusi Tremtinių namų socialinė darbuotoja, MČTAU kultūros fakulteto klausytoja mus supažindino su šiemet amžino poilsio išėjusios Albinos Blažytės- Baranauskienės knyga ,,Praeities dulkes nubraukus‘‘. Autorė rašo apie savo vaikystę, jaunystę, gimtąjį kraštą, jo žmones, apie ilgą ir nelengvą gyvenimą tremtyje... Ulinskas Vladas - gidas, autobuse ir vėliau, kai nebūdavo vietinio gido, įdomiai ir nuosekliai mums pasakojo apie lankytinas vietas.

Prie Laisvės kovų istorijos muziejus.

Atvykus į Anykščius ankstyvo rudens, ankstyvą saulėtą rytą iš naujo sužavėjo Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, iškilusi prie vaizdingos Šventosios upės užtvankos. Tai neogotikinio stiliaus, dvibokštė, aukščiausia Lietuvoje bažnyčia. Jos bokštai 79 metrų aukščio, o iki pirmojo pasaulinio karo siekė 84 metrus. Miestas skęsta žalumoj, jaukus, ramus, jokio šurmulio, be daugiaaukščių pastatų.

Skubėjome aplankyti svarbiausius Anykščių miesto objektus, išklausyti trijų išskirtinių kūrėjų gyvenimo istorijų – Antano Vienuolio-Žukausko, Antano Baranausko ir Stanislavo Petrausko. A. Vienuolis – Žukauskas (1882-1957) - Lietuvos rašytojas, pasiekęs didelio meistriškumo, farmacininkas, muziejininkas, visuomenininkas. Apie 20 metų jis praleido svetimuose kraštuose. Grįžęs į tėviškę jos nebeapleido. Paveldėtame sklype pasistatė namą, kuris išliko iki šiol autentiškas tiek išore, tiek vidumi. Dabar name veikia muziejus, aplankėm rašytojo kabinetą, jo žmonos kambarį, virtuvėlę su išlikusiais baldais, apstatymu. Memorialinėje bibliotekoje išsaugota daugiau kaip 1300 knygų. Vienas kambarys skirtas įvairiems dokumentams, raštams, laiškams. A. Vienuolis yra padėjęs tremtiniams, ne vienas jo dėka yra grįžęs šiek tiek ankščiau. Jis rašydavo laiškus Lietuvos Vyriausybės atstovams, tarpininkavo padedant ištremtam pažįstamam vaistininkui, mokytojui, kartais ir nepažįstamam, jautriai parašiusiam prašymą. Tremtis jį palietusi asmeniškai – sūnus Stasys buvo ištremtas prie Uralo. Čia ir sūnaus saugojami laiškai, parašyti rusų kalba. Įvykdyta Antano Žukausko-Vienuolio pomirtinė valia – palaidotas prie savo namo - muziejaus sodelyje. Anykščių centre per jo 100-ąsias gimimo metines atidengtas įspūdingas paminklas (skulptorius Petras Aleksandravičius).

Einame prie Antano Baranausko klėtelės, kuri pastatyta 1826 metais, o A. Vienuolio rūpesčiu uždengta gaubtu. Tai pirmasis Lietuvos memorialinis muziejus, svarbus etnografinis paminklas, kur kaupiami, saugomi, populiarinami reikšmingi kultūrinių, istorinių, edukacinių požiūrių eksponatai.

Antanas Baranauskas (1835-1902) – katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, Biblijos vertėjas, matematikas, kalbininkas, poetas, būdamas 24-erių metų parašė himną Lietuvos praeičiai – poemą ,,Anykščių šilelis‘‘. Šis kūrinys po šiai dienai skamba mokyklos programoje, išverstas į daugelio pasaulio kalbų. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejaus gidas, muziejaus direktorius Antanas Verbickas, gana žinomas žmogus Anykščiuose, labai apgailestavo, kad į mokyklinę programą neįtrauktas A. Baranausko kūrinys „Pasikalbėjimas Giesmininko su Lietuva‘‘ - jaunuolio dialogas su Lietuva labai praverstų šiuolaikiniam jaunimui. ,,Kūrinys nebuvo viešinamas caro laikais, neviešinamas Brežnevo laikais, neviešinamas ir dabar…‘‘, – pabrėžė jis.

A. Verbickas mums vaizdžiai ant plataus ekrano pademonstravo, kaip tą patį tekstą - ,,Anykščių šilelį‘‘ priima jaunimas, kaip improvizuoja aktorius Rolandas Kazlas, kaip suvokia moksleiviai. Pradinių klasių mokiniams visą istoriją apie šilelį pasakoja pušies kankorėžis animaciniame filmuke, į kurį jie sutelkia visą dėmesį ir susikaupę išklauso. „Mano tokių lekcijų jie neklausytų“, - juokavo jis.

1990 metais sausio 11-13 dienomis Michailas Gorbačiovas, paskatintas Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos, kartu su žmona Raisa lankėsi Vilniuje, Šiauliuose ir Briduose. Vilniuje jis apsilankė Kuro aparatūros gamykloje. Vienas iš darbuotojų padeklamavo A. Baranauską:

Kad tu, gude, nesulauktum,

Nebus, kaip tu nori-

Išauš Lietuvos gadynė.

A. Baranausko kovos prieš carizmą, prieš nacionalinį pavergimą gaida nuskambėjo labai tinkamu laiku.

Ekskursiją klėtelėje A. Verbickas užbaigė A. Baranausko žodžiais, kuriuos jis įrašė į dienoraštį būdamas aštuoniolikos metų: ,,Laimingas, kuris išlieka savo eilėse‘‘. Taip, Jis išliko savo eilėse!

Atgaivinę prisiminimus apie įžymius krašto žmones, jų gyvenimą ir kūrybą, aplankę ekspozicijas, susipažinę su naujomis priemonėmis jų pateikimo, pasėdėję ant Antano Baranausko akmens, patraukėm į muziejaus parodų salę ir aplankėm tautodailininko Stanislavo Petraškos (1935-2009) akmens tapybos ekspoziciją, kuris meninėje tapybos kūryboje naudoja akmens dulkėmis techniką. Iš grūstuvu sutrintų akmenų klijuodamas smiltelę po smiltelės jis kūrė unikalius peizažus - A. Vienuolio, A. Baranausko paminklus, Anykščių šilelį, Puntuko akmenį ir daug kitų natūralių spalvų paveikslų.

LPKTB pirmininkas Pranas Ulozas Angelų muzėjaus salėje.

Ekskursiją tęsėme su gidu Vladu, perėję vaizdingu vyskupo Antano Baranausko tiltu, sustoję prie A. Vienuolio įspūdingo paminklo. Neaplenkėm Okuličiūtės neoklasicistinio stiliaus seniausių rūmų ant Šventosios upės kranto. Per beveik du šimtmečius siekiančią dvarelio istoriją jis turėjęs daug savininkų. Čia būta pašto, policijos, urėdijos, veikė sukilėlių štabas, ginklų sandėlis, pokariu – viešoji biblioteka. Šiuo metu čia įkurtas jos filialas. Aplankę modernų laisvės paminklą „Prisikėlimas“, atėjome prie Balio Karazijos būtosios šeimyninės vaisių vyno dirbtuvės. Čia 1926-aisiais iš vietinių žaliavų prasidėjo vyno gamyba. Gidas pasakojo, kad, kai pirmąją obuolių vyno partiją išragavo neparuoštą, suprato, kad tai perspektyvu. Ir tikrai - dirbtuvės išaugo į didžiausią vaisių ir uogų vyno gamyklą Baltijos šalyse. 1938 metais Tarptautinėje parodoje Paryžiuje vynas iš braškių „Birutė“ pelnė pagrindinį prizą, vynas, „Senasis vynas‘‘ ir „Banga“ laimėjo aukso medalius. Kai 2006 metais Lietuvoje viešėjo Anglijos karalienė Elžbieta II, jai buvo įteiktas lietuviškas juodųjų serbentų vynas.

Gidas, mus atvedęs iki Angelų sakralinio muziejaus, pasveikino kunigo Jusėno žodžiais: ,,Ėmė ir suskrido daugybė – miriadų miriadai angelų. Nusileido jie į kalvotąsias Anykščių platumas ir dabar jau čia apsigyvens. Galėjo jie įsikurti ir kokiame kitam mieste, bet kad jie savo sparnais ir pačiu buvimu apkabino Anykščius – Dangaus dovana...‘‘

Pirmąjį Lietuvoje Angelų muziejų Anykščiuose 2010 metais įkūrė lietuvių dailėtyrininkė, teatro, kultūros veikėja, visuomenininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, pačios sukauptų ir padovanotų angelų pagrindu. Jos kolekcijoje buvo 109 angelai - nutapytų, medinių, keramikinių, stiklinių (tapybos, grafikos, lietuvių tautodailininkų darbai, liaudies menas). Muziejaus kolekciją pildo Lietuvos meno kūrėjai, skelbiama akcija ,,Dovanok muziejui angelą“. Nuo 2011 metų Anykščiuose vyksta profesionalių menininkų kūrybinės angelų dirbtuvės ir sukurti darbai paliekami muziejui. Muziejuje eksponuojama monsinjoro Alberto Talačkos dailės kūrinių kolekcija ir jo biblioteka. ,,Ne kartą įsitikinau, kad gyvenime viskas labai paprasta: tereikia būti atviram su žmonėmis ir siekti savo tikslo. Dar žinau, kad mane saugo Angelai‘‘, - sako Beatričė Kleizaitė-Vasaris.

Prie 1941 metų Birželio sukilėlių memorialo.

Užsukome į rašytojos, poetės, Lietuvos pedagogės Bronės Buivydaitės (1895 – 1984) memorialinio namo - muziejaus kiemelį, su gražiu gėlynu, kompozicija drugelio formos. Sodelis paliktas toks kaip ji norėjo. Pradžioje B.Buivydaitė mokėsi savarankiškai, po to baigė Utenos mokykloje trečią, ketvirtą klases. Pasitraukus į Rusiją baigė lietuvių gimnazijos 8 klases, vėliau mokėsi aukštojoje Voronežo mokykloje, kur Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė paskatino ją domėtis vaikų teatru ir kurti jiems pjeses. Grįžus į Lietuvą, mokytojavo Skuodo progimnazijoje, Veiverių vidurinėje mokykloje, Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur įsteigė Vaikų teatro draugijos skyrių. Daug rašė pasakų vaikams, išleido ne vieną sentimentalaus lyrizmo, romantinės pasaulėjautos poezijos rinkinį. Žymi tarpukario Lietuvos poetė buvo moderniai mąstanti moteris, išsivadavusi iš socialiai uždaro rato, paskelbusi, kad ji nebus mokytoja ar dar kuo, o bus tik rašytoja profesionalė. Įvairios situacijos pakoregavo jos gyvenimą – po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu, ji mokytojavo Alytuje. Jos kūryboje dažnas motyvas – gėlė žibutė, kuri pirmoji išnyra savo mėlę per sniegą, didžiuosius šalčius. Taip ir rašytoja ėjo per gyvenimo didžiąsias vėtras... B. Buivydaitė palaidota Anykščiuose, jos kapą ženklina paminklinis akmuo su epitafija: ,,Išėjau į šviesą, kad praregėčiau tiesą“.

Onutė Ulozienė papasakojo apie rašytojos buvusį vyrą, Juozą Mičiulį (1900 - 2003), Lietuvos pedagogą, redaktorių, vadovėlių autorių, ateitininką, buvusį tremtinį, paskutiniuosius gyvenimo metus praleidusi Tremtinių namuose. Sako, buvo labai šviesus, įdomus žmogus. Turėdamas 100 metų ryžosi akies operacijai. Kai nuvedė jį į rentgeną, jis sako: ,,Man nieko neskauda, bet, pasakykite, kodėl silos (jėgų) neturiu...“ Jis eidavo į turgų pirkti škvarkų (spirgučių), virdavo grikių košę ir užsispirgindavo spirgais. Jo žmona buvo dešimt metų už jį jaunesnė, jis jos klausia: ,,Anele, kas mane žiūrės, kai tu numirsi?‘‘ Gyvendamas Tremtinių namuose, jis išleido ploną knygutę ,,Lietuvos istorija‘‘, kurią akimirksniu gali perskaityti.

Prie A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus.

Aplankėm Antano Vienuolio tekstuose minimą Venclovavičių giminės koplyčią, dabar vadinamą ,,Anykščių koplyčia - Pasaulio anykštėnų kūrybos centras‘‘. Ji pastatyta 1858, manoma, kad ant grafo Venclovavičiaus giminės kapų rūsio. Sovietiniais laikais čia buvo civilinės metrikacijos įstaiga. Šiuo metu koplyčioje, pasižyminčioje gera akustika, vyksta klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su menininkais, rengiamos konferencijos, paskaitos ir kiti renginiai, eksponuojamos meno ir tautodailės parodos, kartais vyksta Šv. Mišios.

Atėję į didingą Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, po kurios skliautais skamba tarptautinio vargonų muzikos festivalių akordai, mes, tyliai ją apžiūrėję, pasimeldėm, dėkodami už šią nuostabią kelionę Viešpačiui ir tiems, kas ją suorganizavo ir vedė...

Toliau vykome prie Medžių lajų tako apžvalgos bokšto. Į jį kopiant, tarp medžių viršūnių iki 35 metro aukščio, atsiveria Šventosios upės nuostabūs vaizdai. Aplankę Puntuką, gamtos, mitologijos, istorijos paminklą, vykome pietauti į Anykščių kavinę ,,Erdvė“.

Pasistiprinę, atgavę jėgas, kopėme ant bene didžiausio, gražiausio, daugiausiai archeologų ištyrinėto Šeimyniškėlių piliakalnio, ant kurio XIII amžiaus viduryje stovėjo karaliaus Mindaugo didžiausia Rytų Lietuvoje valstybinė medinė Vorutos pilis.

Prie A. Baranausko klėtelės.

Ekskursiją tęsėme apsilankydami garsaus lietuvių rašytojo, lietuvių prozininko, lyrinės prozos pradininko, publicisto, visuomenės veikėjo Jono Biliūno (1879-1907), sodyboje – muziejuje Niūronyse. Muziejaus viduje - J. Biliūno šeimos baldai, lopšys prie lovos, įrenginys apšviesti trobą balanomis, naginės ir kiti įdomūs daiktai, rašytojo knygos. Muziejaus gidė labai įdomiai, jautriai pasakojo apie J. Biliūno gyvenimą ir jo kūrybą. Kieme - pagal J.Biliūno apsakymus ,,Brisiaus galas‘‘ ir ,,Kliudžiau‘‘ medžio drožinių personažai. Didelis sodas – paragavom obuolių. Šio apsilankymo įkvėpta Irena Šeputienė, literatūros fakulteto klausytoja, sueiliavo:

J.Biliūno tėviškę aplankius

Tarp vaikų – pats mažiausias,

galbūt lauktas, gal ne...

ir šaukštelis medinis

ilgo stalo gale.

 

O tas slenkstis prie namo

iš sunkių akmenų,

lyg į žiburį laimės

taip užlipti sunku.

 

Per gyvenimą ėjo

ir klupo ne sykį,

sielą jausmui atvėrė –

tik pajusk, tik klausykis.

* * *

Nespėjo dar plunksna nudžiūti,

ir mintys dar žodžiais nevirto,

likimas – strėlė nelemtoji –

gyvenimo giją nukirto.

Kelionę užbaigėm Obeliuose. Čia aplankėme labai turtingą, sukaupusį per 9000 eksponatų, Laisvės kovų istorijos muziejų. Rokiškio krašto muziejaus padalinys, įkurtas 1998 metais, Obelių krašto mokytojo, buvusio partizano Andriaus Dručkio iniciatyva. Eksponatai, liudijantys Lietuvos žmonių kovą už laisvę, suskirstyti į temas: tremtys, partizanų kovos, Lietuvos kariuomenė, lietuvių liaudies meno, Lietuvos valstybės istorija, Obelių krašto istorija, numizmatikos. Tai ypatingai įdomus muziejus, kurį vertėtų aplankyti, ypač moksleiviams.

Paskutinė simbolinė kelionės stotelė – aplankom 1941 metų Birželio sukilėliams skirtą memorialą. Vilniaus Politinių kalinių ir tremtinių vardu palikome gėlių vainiką žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę.

Kristina Danutė Sadauskienė, LPKTB Valdybos narė, MČTAU literatūros fakulteto klausytoja

Autorės ir Vlado Ulinsko nuotraukos