Jaunystėje galvojame pakeisti pasaulį, o pasaulis pakeičia mus.

Odesa. Wikipedia.org nuotrauka

Tvankiame traukinyje šalia Syrdarjos upės nutiestu geležinkeliu, dvi paras iš Taškento važiavome per Kyzylkumus (Raudonieji smėlynai, Uzbekija), Alkanąją Stepę, ir tik prie Čkalovo miesto (dabar vėl Orienburgas), lengviau atsikvėpėme. Baigėsi karštis, nykus peizažas – smėlis ir dangus – ir pro vagono langus matėsi miestai ir visai kitas gyvenimas. Atminty pasiliko Vidurio Azijos vaizdai: plokščiastogės molio drėbtos lūšnelės, ant išakų (mažų asilėlių) sėdintys, kojas žeme velkantys ir margus chalatus dėvintys raiteliai, čaichanose (arbatinėse) sukryžiuotomis kojomis ant kilimų susėdę ir iš pialų arbatą gurkšnojantys vyrai, margaspalvėmis, karoliukais siuvinėtomis tiubeteikomis (kepuraitėmis) ir gausybe kasyčių pasipuošusios mergaitės, ypatingais raštais išmargintomis šilko suknelėmis ir tos pačios medžiagos ilgomis kelnėmis – moterys. Nebematysime daugiau ir parandžomis nuo svetimų akių prisidengusių uzbekių (tik atvažiavusi į Uzbekiją, galvojau, kad po jomis slepiasi gražuolės), kalnais saldžių arbūzų ir melionių užverstų turgaviečių, auksaspalvių vynuogių be kauliukų (kitokių nepirkome) ir nuostabių persikų ― pagrindinio studentų maisto. Juos į skolą imdavome iš mūsų technikumo nuomojamų butų šeimininkų, o gavusios stipendiją atsiskaitydavome. Vasarą dažniausiai valgėme arbūzus ir vaisius su duona, o žiemą – konservuotų baklažanų ir aguročių, taip vadinamus, ikrus. Vaisių gausos, jų ypatingo skonio dar ilgai pasigesime…

Tačiau dabar labiausiai jaudino tas magiškas žodis „Odesa“. Maskvoje, turėdamos nemažą pertrauką iki traukinio į Odesą išvykimo, visos trys būsimos studentės nusipirkome vienodus maudimukus – juk važiavome prie jūros, kurios kaip reikiant niekada nematėme. Niekada ir negalvojome, kad mums bus lemta visa širdimi pamilti tą nepaprastą jaunystės miestą. Pamilti, aišku, ne dėl aukštojo mokslo – tas liko antrame plane. Tik nedaugelis iš mūsų žinojo, ko siekia ir buvo tam pasirengęs. Svarbiausia, kad su tuo miestu susijęs bene reikšmingiausias gyvenimo etapas: brandos, dvasinio tobulėjimo, emocijų formavimosi, pirmosios meilės, pagaliau, asmenybės virsmo tarpsnis. Tai – nebyli bendros šeimos priesaika, tai – draugai visam gyvenimui! Gyvenimas Odesoje prasidėjo nuo buitinių reikalų tvarkymo. Reikėjo įsikurti, sutvarkyti įvairius formalumus. Pagal duotus adresus apžiūrėjusios kelis butus, apsistojome ties šalia instituto esančiu kambariu mediniame namuke. Apsigyvenimo keturiese: Zina, Elė, Vera ir aš. Zina, kaip visuomet, ėmėsi vadovauti. Tokios sudėties, kaip viena šeima, gyvenome ir persikėlusios į bendrabutį, kurio statyboje dalyvavome kelerius metus. Pinigus dėjome į bendrą „katilą“ ir paeiliui šeimininkavome. Turguje pirkome bulves, pomidorus, aliejų, duoną, margariną ir sunkiai „tempėme“ nuo stipendijos iki stipendijos. Tačiau buvo blogiau, kai vyresniuose kursuose ėmėme maitintis atskirai. Tuomet tekdavo ir pabadauti kelias dienas iki stipendijos (pamenu, kaip smarkiai skaudėdavo smilkinius po dviejų parų badavimo), o jeigu dar norėjai ką nors nusipirkti – visai riesta! Besiruošdamos į teatrą ar kokį vakarą, eidavome per bendrabutį ir skolindavomės vienos iš kitų kokį geresnį rūbą. Dažnai draugėms išėjus, likdavau viena, nes ne tik gėdijausi savo rūbų, ypač mamos siūto palto su juodo šuns kailio apykakle, bet ir už vakarą neturėjau galimybių susimokėti. Kitais atvejais irgi tekdavo patirti nuoskaudų dėl nepritekliaus. Pirmaisiais mokslo metais dar važiuodavome į Odesos srities kolūkius vienam dviem mėnesiams padėti nuimti derlių, nors kolūkiečiai nelabai tuo džiaugėsi. Jie negalėjo parūpinti darbo, mes siaubėme sodus (naktį atšalusios vyšnios – nepaprastos!), o mums reikėjo suteikti prieglobstį ir maitinti. Tačiau nusistovėjusi tvarka tęsėsi. Dažniausiai dirbau „prie puodų“, todėl paprastai grįždavau priaugusi svorio. Menu, kaip pirmaisiais mokslo metais prieš važiuojant į kolūkį, visą naktį šventėme mano dvidešimt pirmąjį gimtadienį kartu su atsisveikinimu, o ryte sugriuvome į sunkvežimį… Grįžę iš kolūkio turėjome įveikti praleistą programą, o ir sesija čia pat! Bet, kaip sako studentai, gyvenome nuo sesijos iki sesijos, o sesija tik dukart per metus! Hidrometeorologijos institutas turėjo fizikos-matematikos mokslų statusą, todėl mokytis nebuvo lengva: visus gamtos reiškinius reikia pagrįsti teoriškai. Daug pirmakursių išvažiavo namo jau po pirmo matematikos egzamino. Šios disciplinos (fizika ir matematika) buvo dėstomos ištisus ketverius metus, o penktame kurse papildomai įvesta tikimybių teorija. Aš jaučiau spragas, nes įgijusi meteorologijos žinių technikume, deja, aukštos matematikos pagrindų negavau, tačiau dėl matematikos problemų neturėjau. Sunkiau įveikiami buvo tokie mokslai kaip teorinė mechanika, hidrodinamika, kur beveik vien formulės. Čia pravertė išlavinta atmintis, kai mokiausi mintinai rusų gramatikos, bei polinkis tiksliesiems mokslams. Mums dėstė visa plejada labai aukštos kvalifikacijos dėstytojų. Prie tokių pirmiausia reikėtų priskirti matematikos dėstytoją Rutman’ą ir dinaminės meteorologijos dėstytoją Akimovič Tamarą Ignatjevną – tai tiesiog savo srities dievai. Klausytis jų dėstomų pačių sunkiausių dalykų buvo lengva, aišku ir net malonu. Mūsų kursas, buvęs prieš mus ir kitas po mūsų, vėliau buvo vadinami instituto aukso amžiumi. Net trejetais baigę kursiokai užėmė aukštas pareigas, tapo mokslininkais ir gerais darbuotojais. Po to ėjo mokslo nuopuolis. Atvažiavęs į Vilnių meteorologijos dėstytojas E. A. Burmanas (jam patiko poilsiauti su žmona Pabaltijyje, atrodo, jis kilęs iš Lietuvos), pasakojo, kad studentai visiškai nesimoko, su dvejetais nieko nešalina iš instituto, galima turėti kiek nori skolų ir dar stipendiją gauti, o dėstytojai džiaugiasi, jeigu studentai sugeba nors porą žodžių pasakyti. Tačiau sunkiausi dalykai: komunistų partijos istorija bei dialektinis ir istorinis materializmas. Atrodo, galiu išmokti bet kokį dalyką, bet marksistinė-lenininė ideologija – neįkandama. Šių „mokslų“ visiškai nesuvokiau, be to, nemėgau daug kalbėti. Dažnai iš tų dalykų seminarų su drauge Galia bėgdavome prie jūros ar kitaip stengdavomės išsisukti. Odesoje išvis daug laiko praleisdavome prie jūros: per sesijas tiesiog „sudegdavome“ saulėje besiruošdami egzaminams paplūdimyje – juk Odesoje kur beeitum, „visur išeisi prie jūros“, o mūsų bendrabutis buvo visai šalia Lanžerono kurorto…

Kartą su Galka smarkiai įkliuvome ir tik jos senelio, fiziką dėsčiusio profesoriaus Tviordyj dėka, likome institute. Galka mėgo ką nors iškrėsti ir kartą, pasibaigus muzikos būrelio užsiėmimui braižybos kabinete, kur mes grojome dombromis, Galka sumanė pasityčioti iš mūsų nemėgiamo braižybos mokytojo Žigodskio. Aš stovėjau prie durų, o Galka užlipusi ant stalo didelėmis raidėmis per visą sieną užrašė: „Žigodskis–Trockis“. Kitą dieną iš karto atsidūrėme Pirmajame sektoriuje pas viršininką Bendą. Ten po vieną mus apklausė. Kadangi braižas ne mano, po griežto paaiškinimo apie atitinkamą elgesį man buvo pasiūlyta stebėti, ką veikia kiti studentai ir jam pranešti, bet aš atsisakiau. Nežinau, apie ką kalbėjo Benda su Galka, bet senelis išbarė, sakydamas, kad galėjai rašyti ką nori, bet nereikėjo liesti politikos. Instituto direktorius buvo rajono partijos sekretorius ir akylai stebėjo politines studentų nuotaikas. Buvo atvejų, kai už politines pažiūras išmesdavo iš instituto. Prieš mokslo pradžią visi studentai buvo tikrinami instituto medicinos punkte ir skirstomi į įvairias kūno kultūros sekcijas. Mėginau kažką aiškinti apie savo sveikatą, sakiau, kad visuomet būdavau atleidžiama nuo fizinio ir t. t., bet mane pripažino sveika ir – jokių išimčių! Paskyrė į sportinės gimnastikos sekciją. Iš pradžių sunkiai pakėliau didelį fizinį krūvį: nuo kūlversčių svaigo galva, o pratimams atlikti ant sportinių žiedų neužteko jėgų. Tačiau po metų pajutau gimnastikos naudą. Sustiprėjau fiziškai ir dvasiškai, nebesvaigo galva. Kai kuriuos pratimus atlikdavau puikiai: ypač patiko įsibėgėjus šokinėti nuo „arklio“ ir kiti judrūs veiksmai. Varžybose kartą vos neužėmiau pirmos vietos – balą nuėmė už kažkokį, mano manymu, menkniekį. Mėgau ir bėgimą. Sunkiausiai sekėsi svaidyti granatą – neužteko jėgų – ir šio normatyvo beveik niekuomet neišlaikydavau. Nors institutą baigusi prie gimnastikos nebegrįžau, tačiau dar ilgai buvau lanksti ir šokli. Institute veikė ir karinė katedra, kur karinių disciplinų ketverius metus mokė karininkai. Pamenu, kaip su šautuvais ant pečių žygiuodavome Odesos gatvėmis „atidirbinėdami“ karinį žingsnį, kaip vykdydavome komandas: „Šautuvą ant paties!“, „Šautuvą prie kojos!“ ir panašiai; kaip per keletą minučių reikėdavo išrinkti ir surinkti šautuvą, pistoletą ar rankinį kulkosvaidį, kaip važiuodavome šaudyti į karinius dalinius. Šaudymas man patiko ir neblogai sekėsi. Sugrįžusi į Lietuvą dar dalyvavau kartu su vyrais rajono šaudymo varžybose ir gavau apdovanojimą už trečią vietą Vilniaus Spalio rajone. Baigę institutą visi gavome atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnius, o karo atveju galėjome būti šaukiami į kariuomenę dirbti kariniuose oro uostuose. Karinėje įskaitoje buvau iki suėjo penkiasdešimt penkeri metai. Per tą laiką gavau paaukštinimą iki leitenanto laipsnio. Karinis bilietas teikė kai kurių privilegijų, tačiau jomis beveik niekada nepasinaudojau. Kartą parodžiau savo bilietą vienam karininkui, kai sūnus tarnavo kariuomenėje, kuriam tai padarė nemažą įspūdį ir pakeitė požiūrį į mane, bet mano kareivėliui nepadėjo. Atvirkščiai, jo viršininkas ėmė manęs bijoti, klausinėjo, kokiuose daliniuose tarnauju ir neėmė iš mūsų atvežtų lauktuvių – butelių. Dar kartą pasinaudojau savo karinio bilieto galia, kai reikėjo gauti traukinio bilietą vienai draugei. Odesoje, atliekant aviameteorologijos praktiką teko pirmą kartą dalyvauti atmosferos zondavime iš lėktuvo ir spirale pakilti iki šešių tūkstančių trijų šimtų metrų aukščio. Prieš šį žygį reikėjo „pereiti“ labai griežtą sveikatos patikrinimo komisiją. Lakūnus tikrinanti komisija tinkamais tokiam darbui pripažino tik penkis iš mūsų grupės. Daugiausia kursiokų „už borto“ liko dėl regėjimo trūkumų. Mano regėjimas buvo puikus, bet galėjau likti už borto, jei nebūčiau nutylėjusi apie persirgtas geltas. Ilgai mane apžiūrinėjo vidaus ligų gydytojas, ilgai svarstė. Jam nepatiko mažas mano kūno svoris, bet vis tik pasirašė sveikatos pažymą. Buvau be galo laiminga, nes labai norėjau skraidyti. Skrydis nebuvo lengvas. Lėktuvas skirtas grynai atmosferos stebėjimams su įvairiais prietaisais ir nehermetizuotas. Nustatytu laiku, kas penkias minutes, reikėjo imti debesų mėginius, registruoti oro temperatūrą, slėgį ir kitus atmosferos parametrus. O kaip visa tai atlikti, kai nuo vertikalaus kylimo ir staigaus oro slėgio kitimo „užsikimšo“ ausys, galvoje spengia, pykina? Vos gyva grįžau ir negreitai atsistačiau. Po tokio reiso dingo skrydžių romantika, o apie oro zonduotojo darbą nenorėjau nė pagalvoti.

Institute praktikas rinkdavausi arčiau Uzbekijos ar Lietuvos, nes kaip tyčia ten jų nebūdavo. Kartą buvau Kaukaze, Kabardino-Balkarijoje, Aukštuminėje observatorijoje Terskole; kartą Alma-Atoje, o ketvirtame kurse pasirinkau Minską, nes labai norėjau aplankyti Lietuvą. Iš tikrųjų, baigusi praktikas Minsko orų biure ir Minsko aviameteorologijos stotyje, atostogas praleidau lankydama gimines. Susiradau tėvą Vilijampolėje, Kaune. Jis, kaip sergantis atviros formos tuberkulioze, jau gyveno naujo daugiaaukščio namo vieno kambario bute. Po kurio laiko atsirado žmona, kuriai po jo mirties ir atiteko tas butas. Aš pretenzijų nereiškiau, nors tuo metu mes keturiese gyvenome drėgnoje, tamsioje lūšnoje geležinkelio stoties rajone: avariniame name be jokių patogumų, kur dukrelė susirgo bronchine astma ir visiškai jame negalėjo būti dėl nuolatinių priepuolių. Tačiau vieno kambario butelis ir dar Kaune, kažin ar būtų pagelbėjęs. Būtų tekę daug bylinėtis ir dalintis su jo naująja žmona, nes santuoka buvo įregistruota.

Diplominį darbą ruošiau Maskvoje, Aeroklimatologijos institute, vadovaujant I. G. Gutermanui. Ten, Ustjinskij bulvare, Hidrometcentro išnuomotame kambaryje kartu su kursioke Ieva (dabar ji gyvena USA, netoli Los Andželo), miegojome ant vienos kušetės, ten pakliuvau į garsųjį Greitosios pagalbos Sklifasovskio vardo institutą, suėmus antrajam apendicito priepuoliui. Po savaitės išėjau iš ligoninės, nes kaip tik tuo metu ėmė remontuoti operacinę, o ilgiau laukti negalėjau – reikėjo greičiau baigti diplominį darbą. Jeigu būčiau žinojusi, kur ištiks trečiasis priepuolis, gal ir kitaip būčiau pasielgusi. Vaikščiodama Maskvos gatvėmis su skausmu pilve, dar ilgai dairiausi į greitosios medicinos pagalbos mašinas, ramindama save, kad esant reikalui, visuomet galima jas išsikviesti. Tačiau kažkur giliai kirbėjo nuojauta, kad viskas baigsis gerai. Skausmas pamažu rimo ir mes grįžome į Odesą. Nors labai jaudinausi, bet diplomą apsigyniau puikiai (penketui), dalyvaujant iš Maskvos atvykusiam žymiam mokslininkui, profesoriui Viktorui Antonovičiui Bugajevui, ir laukiau paskyrimo. Minsko aviameteorologijos stoties praktikos vadovės patarta: „Lietuvoje trūksta gerų specialistų, ten nėra specialaus instituto“, dar tuomet parašiau laišką į Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos valdybą, bet atsakymo negavau. Todėl pasirinkau kažkokią meteorologijos stotį Jakutijoje (rinktis nebuvo iš ko) – koks skirtumas kur, vis vien ne Lietuvoje. Tačiau manęs laukė staigmena. Paskyrimo komisijoje dalyvavusi Maskvos atstovė pareiškė, kad man yra asmeninis kvietimas iš Lietuvos. Pasirodo, tuo metu keitėsi valdybos viršininkai, ir senasis (Marcinkevičius), kurio niekad nemačiau bei neturėjau galimybės padėkoti, prieš išeidamas suspėjo pateikti Maskvai kvietimą. Kalbėjo, kad jis buvo didelis Lietuvos patriotas, stengėsi sulietuvinti tarnybą, kurioje dirbo gausybė po karo atvažiavusių Rusijos piliečių, ir už savo pažiūras buvo nušalintas nuo pareigų.

Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja