Nebeliko jau tėviškės kaimo, kur madonos, skarelėm baltom pasirišusios ilgas kasas, eidavo pjauti rugelių ir vosilkų priskindavo puokščių, o vaikiukai ant ežių sėdėdavo ir kniauksėdami pavargę numigdavo, ant rugio pėdos paguldę savo baltas galveles.
Tėvas lauką prieš tai apeidavo sekmadienį, apžegnodavo lyg vaidila karo kalvą ir, mane už rankutės paėmęs, įsivesdavo į rugių jūrą, nutraukdavo subrendusią varpą, dideliuose patrindavo savo delnuos ir sakydavo: „Nebadausim, mano berniuk, nebadausim“. Ir šypsodavo nelyg didelis vaikas, gavęs didelį gražų saldainį. Aš jam irgi šypsojau, kai jis, pakramtęs rugelių grūdų, į abi mano saujas įberdavo jų. Klykė žalvarniai, čirpė žvirbliai smarkuoliai, patenkinti, kad ir jiems puota rugiapjūtės graži ruošiama – duonutės turėsim visi... Ak, ir kas man pasaulis platusis?! Kas man tie Europos keliai ir paplentės?! Man užteko ir kaimo linksmuolio, savo kelelio, ant kurio krito Saulės rankų šviesa, kurioje brendo duonutė, žydėjo gėlytės ir mezgėsi, noko tėvo sodo rausvi obuoliai. Ak, ir gražios vasaros, rudenys buvo! Bet kaimynų berniukai jau maudytis kvietė, nes Kančiogino upės vanduo taip įšilo, kad lydekos, didumo sulig paršeliu, nerimo gelmėj ir į krantą šokinėjo įmitusios, kad pagautų kokį mašalą menką. Ūksmėj paupio mes mėtėm plokščius akmenukus, erzinom pasišiaušusius pūgžlius, kurie nesuprato, ko mes taip visi įsišėliojom. Nesupratom ir mes, kad per daugybę kojų, perėjusių per Lietuvos dangų, mes neteksim gražiosios tėviškės. Tik širdis ją vis piešia ir piešia iki šiol kaip gražiausią Netekčių peizažą, kuriame eina ir eina su ginklais rankose voros nesusitaikiusiųjų su praradimais, išdavystėmis. Jie, atrodo, ir po pušelėmis negalėdami užmigti, mums šypso ir šypso...
Leopoldas Stanevičius, Literatūros fakulteto klausytojas
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka