Literatūros fakulteto dekano Jono Kirtiklio straipsnis „Senjoro užrašuose“ apie dienoraščio rašymą privertė susimąstyti, atsigręžti į save, užduoti sau panašius klausimus ir pasidalinti savo mintimis bei patirtimi.
Su dienoraščiu, atrodo, draugauju visą sąmoningą gyvenimą, o „tiksliau“ – nuo neatmenamų laikų. Iš pradžių vieno storo (192 psl.) sąsiuvinio užtekdavo keleriems metams, vėliau tų metų mažėjo, o dabar tokį sąsiuvinį užpildau per tris keturis mėnesius. Bėgant metams tapau labai „plepi“! Be to, vienumoje daugiau minčių sukasi galvoje, ir esu nebe tokia reikli, kaip anksčiau – rašau kaip papuola. Sakinių nebešlifuoju – vis tiek niekas neskaitys.
Jau baigiu trisdešimt aštuntą sąsiuvinį arba tomą! Kartais perskaitau senus užrašus kaip įdomiausią knygą! Tačiau nė karto nekilo mintis, kodėl taip darau. Gal tai įprotis, kaip rytais valytis dantis? Gal. Bet veikiau – spontaniškas, gana įkyrus vidinis poreikis. Poreikis sustabdyti šviesos greičiu sprunkančias mintis, o kartu ir apsivalyti nuo jų plūstančio srauto. Kartais tik nubudus, pasąmonė pateikia vertingų minčių, patarimų, pavyzdžiui: „Gerų jausmų negalima slėpti“, kuriuos reikia ne tik užrašyti, bet ir vykdyti, ypač intravertams.
Dienoraštis – tai ne tik sustabdytos mintys, jausmai, ne sankaupa to, kas tuo metu tavyje verda, spirga, dega... Tai geriausias, patikimiausias draugas, kuris priima viską, kas spaudžia širdį ir protą, kuris niekada nepasmerks, nesukritikuos, niekada neišduos. Tai lyg pokalbis, po kurio pajunti palengvėjimą. Tai, pirmiausia, – savotiškas apsivalymas nuo įvairių minčių sankaupų.
Dienoraštis gali pasitarnauti ir kaip informacijos šaltinis vėlesniems darbams – žinios visuomet praverčia. Tai gali būti ir saviraiškos būdas. Uždavus sau tą hamletišką klausimą: rašyti ar nerašyti, atsakymas, manau, būtų tik vienas, ir jis seniai žinomas. Man tas klausimas prilygtų klausimui: kodėl kvėpuoji? Iš tikrųjų, man to reikia, kaip oro. Tai labai reikšminga mano gyvenimo dalis. Tai maždaug tas pat, kaip kitam tapyti, groti, drožinėti ir panašiai. Daryti tai, be ko negali gyventi. Tai labai individualu.
Jono Kirtiklio straipsnis atkreipė literatų dėmesį į dienoraščio rašymą, kaip daugiafunkcinį dalyką – jis išsamiai aiškina to rašymo naudą, sužinojau, kad tai gali būti net psichoterapijos priemonė, dvasios gydymo būdas. Nuostabu! Man atrodo, kad tokia psichoterapijos priemonė, labiausiai prieinama plunksnos valdymo meną įvaldžiusiems žmonėms, gali pasitarnauti ir kitiems. Ypač dėl savo paprastumo – rašyti juk visi mokame. Ne veltui, matyt, mūsų dekanas atkreipė į tai dėmesį būtent dabar. Galbūt šiuo metu yra aktualiausias laikas valytis nuo neigiamos informacijos sankaupų ir gydytis nuo jos žalingo poveikio ir pasekmių.
Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka