Ačiū Dievui, į pabaigą eina nelaimingoji pandemija, iš MČTAU literatų gyvenimo išbraukusi visas įdomybes, o svarbiausia, susitikimus, kurie vykdavo kas antrą ketvirtadienį. Pagaliau gyvenimas grįžta į vėžes.
Prieš Šv. Velykas, Didįjį ketvirtadienį, įvyko labai lauktas susitikimas su profesore Viktorija Daujotyte. Profesorę pristatysiu Literatūros fakulteto dekano Jono Kirtiklio žodžiais: ,,Mūsų pranešėja – Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė yra ir Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Pagrindinės jos mokslinės veiklos sritys: lietuvių literatūra, literatūros fenomenologija, literatūros kritika. Daugiausia dėmesio profesorė skiria poezijos tyrinėjimui“.
Pristatymas išsamus ir tikslus. Profesorę žinome visi, tik kiekvienas kitokią. Ne visi ir ne visas jos knygas esame perskaitę, todėl iš susitikimo daug tikėjomės. Šį susitikimą ji skyrė šiuolaikinei poezijai, kuri mūsų senstelėjusiai auditorijai mažiausiai žinoma ir mažiausiai suprantama. Pokalbį pradėjo antikos poetais, stabtelėjo ties Salomėjos Nėries poezija, kurią mūsų karta moka atmintinai, bet gaila – tik stabtelėjo. Pacitavo Justino Marcinkevičiaus mintį, kad poezijos kalba yra ypatinga, nes tai – žmogaus sielos kalba, poeto vidinis aš. Visiškai su ja sutikome, nes šis poetas – visos tautos savastis, ir jo žodžiai visiems šventi. Užsiminė apie šio poeto bendražygius Alfonsą Maldonį ir ką tik Anapilin iškeliavusį Algimantą Baltakį. Visi jie – ir panašūs, ir skirtingi. Mano dėmesį patraukė profesorės pasakymas, kad JAV gyvenęs poetas Jonas Aistis yra pasakęs: ,,Mums, poetams, pirmą eilutę duoda Dievas, o paskui reikia patiems manytis“. Įdomu ir netikėta, bet, ko gero, visai įmanoma.
Visą gyvenimą galvojau, kad poezija yra jaunų žmonių saviraiškos forma, nes jie turi daugiau polėkio, entuziazmo ir vidinės ugnies. Profesorė patikino, kad amžius neturi reikšmės. Net devyniasdešimtmečiai Algimantas Baltakis ir Ramutė Skučaitė rašė ne tik brandžius, bet ir uždegančius poezijos posmus. Ji pabrėžė, kad sąvokos jaunystė ir senatvė yra labai sąlygiškos ir priklauso nuo individualybių. Auditorija pasijuto pamaloninta ir pritarė, kad išsilavinusiam žmogui neturėtų pakakti tik sotaus ir patogaus gyvenimo, teatro, kino filmo. Profesorė įtaigiai mėgino įrodyti, kad be poezijos, žinoma, pasirenkant autorių, gyvenimas nebus visavertis, jis nebus pakylėtas nuo pilkos kasdienybės.
Daugiausia laiko ir dėmesio paskaitoje buvo skirta šiuolaikinei poezijai ir poetams. Vienas iš jų – Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad viename nedideliame eilėraštyje gali gyventi ir mirti, nes tas eilėraštis atspindi tikrovę. Jo nuomone, poetui privalu rašyti, kaip statybininkui statyti, net jeigu jo pastatytame name nebus kam gyventi. Keistai skamba tokios mintys, nors gal ir teisingos. Ir šiuolaikiniai poetai skirtingi, todėl pasirinkimui didelė erdvė. Gali skaityti Aidą Marčėną, Rimvydą Stankevičių, gali ir Indrę Valentaitę, dar visai jauną.
Kaip bežiūrėtum, sutiktum ar nesutiktum su šiuolaikinės poezijos išraiškos būdais, neįprastais tekstais, dažnai nerimuotais, tenka pritarti poetui Donatui Kajokui: ,,Visi eilėraščiai yra savotiška malda“. Negaliu su tuo nesutikti. Cituoju vieną šio poeto eilėraščio posmą:
O sese, ar tai išprotėjimas?
Man gaila tų, kurie neišprotės,
O jei tai lėtas atsargus mirties artėjimas?
Man gaila tų, kuriems toli iki mirties.
Kad poezija prilygsta maldai, liudija ir poeto Jono Strielkūno eilėraščio posmas:
Žinau, kad kada nors ir aš ateisiu
Į liūdną lygumą, kur saulė ges,
Ir medis su juodai raudonais vaisiais
Paguodžiančiai išties tamsias šakas.
Liūdni posmai, bet skaitai ir dar kartą skaitai. Traukia tarsi magnetas. Tikra poezija, nesvarbu ar klasika, ar šiuolaikinė, sugeba paliesti širdį.
Prieš porą metų perskaičiau profesorės Viktorijos Daujotytės knygą ,,Esė apie poeziją ir esimą“. Skaityti buvo sudėtinga. Kai kurias vietas skaičiau pakartotinai. Kas mane ypač sudomino, pasižymėjau: „Gyvenimas yra drama, begalinė ir amžina scena, kur kiekvienas mūsų pasirodome vieną mirksnį. Tik vieną syk“. Arba: „Eilėraščiai rašomi iš visko, kas yra žemėje ir iš visko, ko joje nėra, ko vienai ar kitai širdžiai be galo trūksta“. Arba: „Poezija sako ir nesakydama. Niekas negali pabėgti nuo gyvenimo, tik gyvenimas pabėga nuo mūsų prabėgdamas“. Arba: „Žmogus trokšta tylos, kurioje galėtų išgirsti kažką, ko negali girdėti kalboje, apskritai, žmogiškame triukšme“. Visa tai apie tikrąją poeziją. Man atrodo, kad šiuolaikinėje poezijoje tos „tylos“, tos ypatingos „tylos“ su giliu vidiniu užtaisu nedaug beliko. Vis dėlto, nepaisant visų tų „patinka“, „nepatinka“, „suprantama“, „nesuprantama“ reikia būti sąžiningiems bent sau ir ištarti: „Jo didenybė eilėraštis“.
Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Kristinos Sadauskienės nuotrauka