Dienoraštis ir jo rašymo efektai
„Aš niekada nesileidžiu į kelionę be savo dienoraščio, juk reikia turėti po ranka kažką sensacingo skaityti traukinyje“. Oscaras Wilde
Neturėdamas tikslo išdėstyti visą savo pranešimą „Dienoraštis. Jo rašymo efektai, įtaka sveikatai ir netikėtos saviauklos pasekmės“, skaitytą Literatūros fakulteto klausytojams, pateiksiu tik jo santrauką. Visas straipsnis, išskleidus ir skaidrių turinį, užimtų bene 30 psl. To, pritaręs pats sau, nedarysiu. O tai, ką darau (rašau paskaitos apžvalgą), esu paprašytas aktyvių lankytojų.
Jau porą paskutinių metų žmonių emocijose dominuoja nerimas, neigiamų minčių nesuvaldomo kartojimo sindromas, o neretai – ir depresija. Suprantama: COVID-19, karas Ukrainoje sukelia tokias būsenas. Savo fizines žaizdas, galvos skausmą, karščiavimą, virškinimo problemas ir daugelį kitų sveikatos sutrikimų galime pagydyti savo namų vaistinėlės priemonėmis. Tačiau tokios vaistinėlės neturime dvasinėms negalioms likviduoti. O jeigu užtęsime gydymą, galime sulaukti simptomatikos paaštrėjimų. Priemonių, skirtų gydyti „dvasią“, esama nemažai, tačiau daugelis jų dėl nesidomėjimo arba aplaidumo, nors yra lengvai prieinamos (ir nereikia „chemijos“) lieka nepanaudotos.
Neturėdamas tikslo apžvelgti jų daugybę, pacituosiu eilėraščio, skirto mėgiamai Odesai, mano vertimą, metaforiškai išskirdamas kai kurių dvasinių sutrikimų gydymo priemones – „tai, ką žino net vaikai“, ir iš dalies pateisindamas save, kad tikrai negalima aprašyti visko.
Aš neatsakau už visą jums Odesą,
Juk Odesa didelė labai.
Bet ir Maldavankoj, ir Peresoj
Kostią – žveją žino ir vaikai.
Mano tolimesni samprotavimai liečia vieną žmonių (suaugusių ir vaikų) kūrybos sritį – dienoraščius. Sritis iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, iš antro – kiek sudėtingesnė, o iš trečio? Iš trečio, gerai padirbėjus, ji atskleidžia savo paslaptis ir magiją. Dienoraštį nagrinėja įvairūs mokslai ir įvairiais tikslais. Tai akivaizdžiai liudija, kad dienoraščiuose galima daug ką atrasti. Ko įvairios žinių sritys juose ieško ir ką tiria?
1. Ieško biografijos faktų ir analizuoja: rašančiojo asmenines savybes, jo išorinio ir vidinio gyvenimo ypatumus, santykius su kitais žmonėmis. Čia patenka, visų pirma, žymių žmonių dienoraščiai.
2. Žinių sritis – istorija. Tyrimams tinka ir paprastų žmonių dienoraščiai.
3. Žinių sritis – psichologija. Čia skiriamas dėmesys žmogaus sąmonės sandarai, atminties mechanizmams, refleksijai, vertybėms, emocijoms, mąstymo ypatybėms, patirties verbalizavimo būdui, kūrybinių galių įvertinimui.
4. Dienoraščio kaip komunikatyvinės veiklos ir tekstologijos analizė – tai lingvistikos ir literatūros teorijos sritis.
5. Egodokumentika. Šitas mokslas apima dienoraščių, laiškų, atviručių ir t.t. analizę.
Kodėl žmonės nerašo dienoraščio? Statistika rodo štai ką:
- bijo, kad perskaitys kiti,
- paprasčiausiai tingi,
- laiko save ir taip protingais – dienoraščio nereikia,
- nemato prasmės rašyti dienoraštį ir didžiuojasi tuo,
- įsitikinę, kad neturi laiko.
Pateikiu porą dienoraščių pavyzdžių – vyro ir moters:
Williamas Somersetas Maughamas: „Aš niekada nerašiau dienoraščio. Dabar aš gailiuosi, kad to nedariau, kada aš pirmąkart pasiekiau pripažinimą kaip dramaturgas, tuo metu aš susitikdavau su daugybe neeilinių žmonių, ir mano užrašai būtų įdomiu dokumentu“.
Coco Chanel: „Jūs galite smerkti mane kiek jums patinka. Aš tikrai gyvenau pas Balsoną, už Balsono pinigus važinėjau su juo į Paryžių, miegojau su juo, jodinėjau jo arkliais, rengiausi už jo sąskaitą ir net jo paties nemylėjau. O jis nemylėjo manęs. Paprasta draugė, paprasta atsarginė meilužė... Kartais meili, dažniau labai žaisminga, nepanašume į kitas yra jos nuostabus savitumas. Žaislas? Galbūt, bet man norėjosi nors ir neilgam ramybės, nors truputį. Pabūti tingine, kurią lepina, kuriai nereikia galvoti apie tai, iš kur paimti pinigų, jeigu užsakovai išvažiavo poilsiauti, kuo mokėti už kambarį, kaip sutaupyti, kad nupirktum paprastutę medžiagą suknelei“.
Dabar pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl žmonės rašo dienoraščius. Dienoraščių rašymo teorijos tyrėjai išvardina tokias priežastis:
- psichoterapija (nerimo, baimės, depresijos, ruminacijos – įkyrių minčių – prigesinimas),
- kronika (fiksavimas to, kas buvo, įvyko),
- savęs pažinimas, charakterio savybių tobulinimas,
- dienoraštis – draugas, kompensuojantis bendravimo su žmonėmis stygių,
- įprotis, pomėgis.
Papasakosiu apie keletą eksperimentų, susijusių su dienoraščių tema netiesiogiai, kurių išvados bus mums naudingos toliau. Grupei Kolegijos XXX studentų, nieko prieš tai nepaaiškinus, duota perskaityti apsakymą ir paprašyta jį papasakoti. Eksperimentatorius klauso ir retkarčiais vis duoda pasakotojui 5 centų monetas. Atrodo, kad jis tai daro atsitiktinai. Tačiau iš tiesų yra apmokami praslystantys kalboje patvirtinimo žodžiai – taip, tikrai, sutinku. Specialiai tiriamieji nieko negalėjo apmąstyti – jų galvelės buvo užimtos užduotimi. Ir visgi „šeštojo“ jausmo padedami, sugebėjo susivokti, koks reikalas, ir net gerokai padidino patvirtinimų kiekį. Išvada: vienas iš banginių, ant kurio laikosi žmogaus elgesys, yra pastangos nesąmoningai kartoti veiksmus, kurie sukelia teigiamas emocijas. Čia mes turime būti atsargūs dėl priežasčių, kurios nėra savaime aiškios, todėl reikia pasigilinti. Tik 2 proc. žmogaus kūno svorio sudaro smegenys, tačiau aktyviai dirbant jos sunaudoja 20 proc. ir daugiau žmogaus energetinių resursų. Jų reikia visiems organams. Todėl smegenys energiją taupo – žmogų skatina tinginiauti. Už tai smegenys dovanoja žmogui pasitenkinimo jausmą, produkuodamos endorfinus – malonumų hormonus. „Tingėti yra velniškai patogu. Štai kodėl dauguma žmonių pasirenka būtent tingėjimą. Sėkmė, o jos be darbo nenusimato, reikalauja daug pastangų, drąsos ir atsakomybės. Labai patogu žinoti, kad nieko nesukūrus šiame gyvenime, niekas neturės už ką tavęs kritikuoti – juk tu nieko nepadarei. Ir taip paprasta yra ramiai sėdėti ant užpakalio ir šaipytis iš to, ką padarė kiti“, – rašė Davidas Wongas.
Kad netingėtų, žmogus privalo turėti tikslą, kurį pasiekti jam padeda tikslo hormonas – dopaminas. Tuomet žmogus nustoja mėgautis tingėjimu, nes mėgaujasi pasiekęs tikslą arba jo dalį, už ką gauna dozę kanabioidų ir endorfinų.
Pažvelkime, kaip siekė tikslo ir kiekvieną treniruotę teigiamai ženklino estas Janas Taltsas, 1999 m. įtrauktas į 100 žymiausių XX amžiaus Estijos piliečių sąrašą. Po kiekvienos treniruotės pažymėdavo: „Pakėliau 15 tonų. GERAI“. Kitą kartą: „Pakėliau 17 tonų. PUIKU“! Matome, kad jis pats skatino save jausti teigiamas emocijas. Jeigu nebūtų patyręs malonumo treniruodamasis, nebūtų tapęs 4 kartus pasaulio čempionu, 4 kartus Europos čempionu, 1968 m. laimėjęs Mechiko olimpiadoje sidabrą, o 1972 m. Miuncheno olimpiadoje – auksą.
Korporacijos „Chrysler“ prezidentas Lee Lacocca savo prisiminimuose pateikia „Ford“ prezidento Roberto S. McNamaros patarimą: „Eikite namo ir vakare išdėstykite savo didįjį atradimą ant popieriaus. Jeigu nepavyks, reiškia jūs jo kaip reikiant neapmąstėte. Tai buvo vertingas patarimas, – rašo L. Lacocca, – kalbant galima netgi nesąmoningai išdėstyti visokias dėmesio nevertas blausias idėjas. Kai jūs dėstote savo mintis ant popieriaus, atsitinka tai, kas priverčia jus įsigilinti į konkrečias detales, ir tuo būdu darosi žymiai sunkiau suklaidinti ne tik save, bet ir kitą“.
Ką duoda dienoraščio rašymas ?
1. Koncentraciją ir sąmonės išvalymą. Kiekvieną rytą atsibundame su spiečiumi idėjų ir minčių. Mes galvojame apie tai, ką reikia padaryti šiandien ir apie tai, ką darėme vakar. Kad nenuplauktų protas, reikia energiją nukreipti į kitą kanalą ir išlieti visą šitą minčių srautą išorėn.
2. Atsiribojimą nuo savo emocijų. Nerimą, pyktį, baimę, nepasitikėjimą ir visas likusias emocijas galima perkelti ant popieriaus ir pažvelgti į jas iš toliau. Tuomet jūs suprasite, kad visa tai iliuzijos ir neverta joms skirti dėmesio ir dvasinių pastangų.
3. Sėkmingą kovą su savikritika. Priverskite nutilti savo pagrindinį, įkyrų kritiką – vidinį balsą, kuris nuolatos jus kaltina. Tik visiškai įsisąmoninę savo mintis, mes galime jas pakeisti.
4. Nerimo trigerių aptikimą ir analizę. Kartais mes jaučiame nerimą arba kitas negatyvias emocijas, nesuprasdami kodėl. Mums netgi gali atrodyti, kad priežastis glūdi mumyse pačiuose, kad su mumis kažkas ne taip. Bet jeigu pradėtume daryti įrašus dienoraštyje, galime aptikti pagrindines priežastis, sukeliančias stresą ir nerimą, ir užkardyti jų poveikį.
5. Kūrybinių gebėjimų vystymą. Reguliariai eidamas keliu „emocija-tekstas“, išvystai savo gebėjimus rašyti.
6. Rašant ranka aktyvuojasi visos smegenų sritys: kaktos, ypač kairiajame pusrutulyje, smilkininė, pakaušinė ir momeninė dalys. Pažymėtina, kad renkant tekstą kompiuteriu, toks efektas pasiekiamas tik dirbant akluoju režimu.
7. Rašant su malonumu, stiprėja imunitetas, gaminasi T- limfocitai.
Psichoterapeutai pataria:
Fiksuokite dienoraštyje savo mintis ir samprotavimus. Pradėkite nuo sąrašo tokių dalykų, už kuriuos jūs esate dėkingas. Nesvarbu, ar tai reikšminga, ar ne. Tai gali būti labai paprasti dalykai – malonus pokalbis, skani kava, gaivus rytas po stipraus miego. Kai jums ir ne taip džiugu, irgi apie tai parašykite dienoraštyje ir pasidalinkite su savo draugu susitikę.
Rašykite tai, ką jūs galvojate. Imkite popieriaus lapą ir rašykite tai, kas ateina į galvą. Neieškokite žodžių, nekreipkite dėmesio į rašybą, neredaguokite savo teksto.
Šitas pratimas atpalaiduoja pergyvenimus ir abejones ir leidžia pažvelgti į jas iš šono. Psichoterapija numato pasitikėjimą ir laisvą, atpalaiduojantį bendravimą, kitaip sakant, iškalbėjimą to, kas kelia nerimą ir jaudina. Reikia žinoti, kad nerimas ir baimė yra prigimtinės ir natūralios emocijos. Jeigu mes nesijaudintume dėl ateities ir neabejotume savimi, tada tikrai reikėtų nerimauti. Nerimo neįmanoma išvengti, bet jį galima sumažinti, transformuoti iki normalaus lygio.
Vizualizacija prieš baimę:
Reguliariai modeliuokite situacijas, kurios provokuoja jūsų baimę ir kuriose jūs ją įveikiate. Vietoj to, kad įprastu būdu – piliulėmis – „gelbėtumėtės“ nuo baimės arba panikos simptomų, pabandykite nesistengti nuo jų pabėgti, pažvelkite nerimui tiesiai į veidą. Įsivaizduokite, kad baimė auga kaip pripučiamas balionas, ir kai jis tampa labai didelis, sprogsta savaime arba jūs praduriate jį su adata. Arba įsivaizduokite, kad jūs dedate savo baimę į maišą ir išmetate jį į šiukšliadėžę. Jūs greit įsitikinsite, kad net didelė baimė silpsta, o nemalonūs simptomai dingsta.
Alanas Richardsonas dar 1967 m. įvykdė šiandien sporto pasaulyje plačiai naudojamą eksperimentą.
Jis pakvietė būrį krepšininkų, suskirstė į tris grupes, užrašė pataikymų į krepšį skaičių ir davė užduotis.
1. Žmonės, kurie praktikavo mėtymą į krepšį 20 min. per dieną.
2. Žmonės, kurie nedarė nieko.
3. Žmonės, kurie 20 min. per dieną įsivaizdavo, kad mėto į krepšį.
Eksperimento rezultatai:
1 grupė – pagerino rezultatus 24 proc.
2 grupė – rezultai nepagerėjo.
3 grupė – rezultatai pagerėjo 23 proc.
Eksperimentas parodo žmogaus vaizduotės jėgą ir nurodo, kad mūsų smegenims kai kada nesvarbu, ar tai vyksta realiai, ar tik vaizduotėje.
Tapkite savo paties daktaru: fantazuokite savo pasveikimą ir tapsite sveikas. Bet fantazija tik tada taps realybe, kai jūs tikrai žinosite, kad tai panacėja. Būtent žinoti, o ne tikėti. Jeigu jūs kažką sau įteiginėsite ir tai darysite netikėdami, tai bus tuščias laiko leidimas.
Apžvalgos pabaigai pateiksiu svarbų ir dar mažai tyrinėtą fenomeną, vadinamą Yerkes-Dodsono dėsniu: kuo svarbesnis tikslas, tuo jį sunkiau pasiekti. Kodėl? Štai kodėl. Kada mums ko nors labai reikia ir mes tai susiejame su galimybe būti laimingu, puikiai jaustis, būti tuo, kuo norime, mes pradedame paniškai bijoti nesėkmės. Tikslo nepasiekiamumas mums atrodo kaip vilčių praradimas, svajonių griūtis, kaip pralaimėjimas. O motyvacija – atvirkščiai – tiek didelė, kad perauga į nesuvaldomą troškimą ir ažiotažą.
Ką daryti? Pakeisti poziciją, vietoj „aš noriu tikslą pasiekti bet kokia kaina, kitaip – lūkesčių praradimas, siaubas ir katastrofa“. Jūs naudojate kitą – „aš noriu tai pasiekti, bet man priimtinos bet kokios pasekmės“.
Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas
