MČTAU Garbės klubo nariai, išklausę Istorijos fakulteto dekanės dr. Vidos Kniūraitės įdomią paskaitą „Džinsai, kokakola ir Tarybų Sąjungos žlugimas“, klubo vadovės Elenos Sakavickienės paraginti, prisiminė tragiškuosius 1990-ųjų sausio 13-osios įvykius Vilniuje.
Pirmiausia apie tai itin tyliu balsu pasakojo prof. Marija Barkauskaitė. Ji priminė tuos drąsius Lietuvos žmones, kurie tomis neramiomis dienomis šalia suvežtų didžiulių betono blokų su įvairiais patriotiniais užrašais, didžiosios mūsų Lietuvos valstybės istorinių įvykių priminimais tarytum žvėrys savo guolį dieną naktį saugojo Parlamentą nuo įvairių vietos avantiūristų, kitataučių mūsų priešininkų ar jau aiškių priešų, pasiruošusių užimti naująją mūsų valstybės rezidenciją. Jautei, kad ši moteris net dabar, po trisdešimties metų, viską kaip šiandien prisimena ir išgyvena dėl visų mūsų patirtų aukų.
Gal ir nebūdamas tikras oratorius, daugiau ir ryškiau apie tą nerimo vakarą papasakojo atsargos kapitonas Gediminas Povaiša. Jis sakė, kad ir dabar, po tiek dešimtmečių ir metų dar tikrai nežinąs, kas buvę tie juodaskverniai vyrai, kurie į Parlameno rūmus vieną po kito atbogino ir rūpestingai kažkur paslėpė nemažo svorio pusmaišius su minėtų rūmų apsauginiams nežinomomis medžiagomis. Mes, jo klausydamiesi, pagalvojom, kad apie visa tai galbūt geriausiai žinojo tuometis Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius. Tačiau mūsų svečias apie jį net neužsiminė. Kaip ir apie daugelį kitų, kurie tada buvo pasiruošę dėl Tėvynės paguldyti savo jaunas galvas. Bet per trumpą kalbą svečias, ko gero, tikrai negalėjo visų dalykų, net svarbių, prisiminti.
Apie tuos nelemtuosius įvykius kalbėjo MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė ir Kultūros fakulteto Atminties klubo vadovė Nijolė Survilienė. Rektorė prisiminė ir nerimą, kilusį jos šeimoje, nes jos vyras, tais laikais karininkas, vis susirūpinęs primindavo, kad visur ir visi labai saugotumės, nes, kaip atsimename, rusų kariškiai tada (gal apsvaigę) švaistėsi savo ginklais.
Pabaigoje pasiprašiau kalbėti ir aš, tais laikais su (dabar jau žuvusia) Loreta Asanavičiūte dalyvavęs folkloriniame „Jorės“ ansamblyje, kuriam vadovavo Rūta Montrimaitė. Tik žinojau, kad mūsų vadovės tėvas buvo fizikos profesorius, o ji pati buvo baigusi konservatoriją, todėl vis nusigriebdavo savo smuiko. Kai baigdavosi mūsų repeticijos buvusiame Ateizmo muziejuje (dabar vėl Šv. Kazimiero bažnyčia) arba buvusiame „Maskvos“ kino teatre, mudu su Loreta vakarais skubėdavome į savo Karoliniškes, į namus. Kartais ji net paprašydavo ją palydėti, nes, anot jos, prie „Vaivorykštės“ sustojimo, prie parduotuvės nebaudžiami siautėdavo kažkokie chuliganai.
Sausio 12-ąją prie TV bokšto, aikštelėje dar buvo smagu – vienas giedro veido bernužėlis grojo linksmas šokių melodijas, o jaunimas šoko. Nerimą kėlė pranešimas, kad iš Pskovo lietuvių tramdyti jau tuoj turi į Vilnių atvykti rusų specnazas, t. y. desantininkai. Todėl mes, daugiausia vilniečiai, ruošdamiesi kitai dienai, vykom namo nors kiek pailsėti, atsipūsti.
Namas, kuriame gyvenu iki šiolei, stovi priešais dabartinius „Sodros“ rūmus, todėl galiu gerai apžvelgti Laisvės prospektą. Ir tikrai, sausio 13-osios pavakariais pasigirdo neįprastas mašinų griaudėjimas, variklių gaudimas. Pamačiau ir suskaičiavau 13 rusiškų tankų ir šarvuotųjų transporterių, kuriuos buvo užtūpę rusų kareiviai su automatais. Tuoj supratau, kokie čia „svečiai“ atsibastė.
Netrukus atsidūriau prie televizijos bokšto, kurį jau buvo apjuosusi penkių žiedų žmonių grandinė. Aš įsijungiau į penktąją grandinę. Prie mūsų atpūškavo rusų tankų junginys, į mūsų pusę atsuko patrankas. Šitaip aprėpę TV bokštą su žmonėmis, tankai iš pradžių spjaudėsi kažkokia bjauria smarve, dusinančiais dūmais, o dar dažniau driokstelėdavo – kol kas netikrais – sviediniais. O pačiame pabokštės lauke, kur dabar prisodinta daug medelių, jau rikiavosi minėti Pskovo bernai-desantininkai, kurie ėmė gąsdinti ir doroti žmones, kurių čia buvo susirinkę labai daug. Kai tankistai savo „žygius“ atliko, t. y. visus atstūmė nuo TV bokšto, pskoviečių užduotis turbūt buvo išvaryti žmones iš lauko, kuris plytėjo netoli dabartinių Karoliniškių neporinių namų. Desantui vadovavo karininkas su aukšta karininko kepure (papacha). Kai aš su kitais buvau atstumtas į „karo lauko“ vidurį, pamačiau du jaunuolius, iš kurių aukštesnysis anam karininkui garsiai sušuko: „Fašist ty! Ty nastojaščy fašist! (Tu fašistas, tu tikras fašistas!)“.
Karininkas iš automato driokstelėjo trumpą šūvių seriją, ir aukštasis vaikinas parpuolė žemėn. Šitaip svetimas atėjūnas svetimoje žemėje žudė jam visai nepažįstamus, niekuo nenusikaltusius žmones.
Dar toliau į dešinę, gal per kokius 50 metrų nuo manęs, atropojęs rusų tankas ėmė gąsdinti – spjaudė juodus dūmus ir leisdamas bjaurią smarvę, sukiojo savo patranką. Jis niekaip nenustygo vietoje, nuolat pašliauždamas tai vienon, tai kiton lauko vieton. Žmonės traukėsi nuo jo atgalios ir norom nenorom vienas kitą pastumdavo. Ko gero, va šitaip po tuo nelemtu tanku, po jo vikšrais papuolė ir vargšė mano jaunoji bičiulė Loreta. Tik vėliau sužinojau, kad ji užmerkė savo akis jau nugabenta į ligoninę.
Parašiau pabirus savo įspūdžius apie tuos tragiškus mūsų Nepriklausomybės pradžios įvykius. Gal kiti visus tuos įvykius matė kitomis akimis?
Leopoldas Stanevičius, Literatūros fakulteto klausytojas
Emilijos Donės Martinaitytės nuotraukos