Žmonės ir darbai
Irena Jonkuvienė, viena iš Trečiojo amžiaus universiteto steigėjų, ilgametė Tautodailės fakulteto dekanė, dešimt metų vadovavusi šiam fakultetui, praėjusių metų pabaigoje pareiškė norą pasitraukti iš aktyvios veiklos ir daugiau laiko skirti savo mėgstamai kūrybai. Už edukacinę veiklą mokant fakulteto klausytojas įvairių meninių technologijų, už kūrybiškumą, iniciatyvumą puoselėjant ir propaguojant lietuvių tautinį paveldą I. Jonkuvienei suteiktas Garbės dekanės vardas.
Sausio 5 d. Irena Jonkuvienė priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus narius.
Kokios paskatos Jus, iš profesijos gydytoją, gerontologę atvedė į Trečiojo amžiaus universitetą – esate viena iš universiteto steigėjų, kartu su signataru dr. Medardu Čobotu nuėjusi ilgą kelią kuriant vyresnio amžiaus žmonėms įdomesnį, prasmingesnį gyvenimą?
Į Trečiojo amžiaus universitetą atėjau neatsitiktinai, jau buvau patyrusi gydytoja, sukaupusi 25-erių metų vadovaujamo ir gydomojo darbo patirtį. Dirbdama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje turėjau galimybę analizuoti šalies globos ir slaugos įstaigose gyvenančių žmonių sveikatos būklę, jų gyvenimą, ilgaamžiškumą ir kitus klausimus. Signatarą, daktarą Medardą Čobotą pažinojau nuo pat studijų baigimo 1970 m. Jis tuo metu vadovavo Gerontologų ir geriatrų mokslinei draugijai ir mane pakvietė į šią draugiją. Kartu su dr. M. Čobotu parengėme keletą mokslinių darbų, dalyvavome konferencijose Tbilisyje, Kijeve, Maskvoje, Minske. Stažavausi Kijevo gerontologijos institute. Man suteikta pirma gydytojo kvalifikacinė kategorija.
Darbą Trečiojo amžiaus universitete įsivaizdavau kaip žmonių švietimą ligų prevencijos, gydymo klausimais, ir daug mažiau supratau, kokia svarbi yra socialinė sritis: bendroji ir socialinė klinikinė psichologija, bendrystės ir asmenybės stiprinimo bei išlaikymo aspektai.
Buvote universiteto prorektorė, vadovavote Istorijos fakultetui, bet turbūt ten neatradote savęs, jei širdis pašaukė ateiti į Tautodailės fakultetą, kuriam vadovavote dešimt metų?
Universitete buvome išrinktos dvi prorektorės, aš ir dr. Alina Krupovnickienė, Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto mokslininkė. Aš daugiau gilinausi medicinos srityje, o Alina ir M. Čobotas – socialinėje, mokslinėje sampratoje. Tai buvo įdomu ir prasminga. Žmonės, kaip ir dabar, į Universitetą ateidavo neseniai išėję į pensiją, išsilavinę, žingeidūs, norintys bendrystės džiaugsmo, naujų patirčių bei įgūdžių. Tų poreikių vedami ir rengėme užsiėmimus, šventes, keliones. M. Čoboto idėją daug kas rėmė. Tokiu rėmėju neabejotinai reikia laikyti ir Vilniaus universiteto šviesios atminties rektorių Rolandą Pavilionį. Mokslo atidarymo šventės vykdavo Universiteto Teatro salėje, rektorius R. Pavilionis visad jose dalyvaudavo ir jo pranešimas būdavo nepaprastai įdomus ir svarbus, ir dar ilgai apie tai skaitydavome spaudoje. Jis tikrai buvo mūsų Universiteto mecenatas.
Po dr. M. Čoboto mirties 2009 m. Istorijos fakultetas liko be dekano ir pakibo nežinioje. Tuo metu Marija Michaleva buvo Universiteto administratorė ir mane prikalbino imtis šių pareigų. Nors ir neturėjau istorijos srityje profesinio išsilavinimo, bet mėgau istoriją, todėl ir ėmiausi šio darbo. Nepasakyčiau, kad buvo neįdomu, ar nesisekė. Susibūrė nedidelis fakultetas, rengėme paskaitas, keliones, išvykas ir pakankamai buvo įdomu, buvome susidraugavę.
Gyvenimas vėl įnešė savo pataisų. Tuometė Tautodailės fakulteto dekanė Danutė Papeikienė jau sunkiai sirgo ir 2011 m. rudenį iš pareigų atsistatydino. Universiteto tuometinei rektorei, šviesios atminties dr. Vandai Brimienei kilo mintis mane perkelti dekanės pareigoms į Tautodailės fakultetą.
Ne kartą esate sakiusi, kad į Tautodailės fakultetą Jus atvedė meilė rankdarbiams. Iš ko paveldėjote meilę (ir talentą!) rankdarbiams? Juk šiais laikais visi, net ir vyresnieji, palinkę prie išmaniųjų įrenginių, o ne prie siuvinių ir mezginių?
Žinoma, man tai buvo nesvetima, mokėjau megzti, nerti, siūti, niekad gyvenime neturėjau siuvėjos, viską pasisiūdavau pati – juk sovietmečiu taip gyveno dauguma moterų, nes nebuvo nei lėšų, nei kur gražesnio rūbo gauti. Pomėgis rankdarbiams su manimi buvo nuo pat vaikystės. Mamytė gamino sudėtingus, gražius rankdarbius, audė, dar kai ką išsaugojau ir labai gailiuosi ką praradau. Iš tikrųjų, šiais laikais net vyresnieji daugiau užsiima įvairiomis technologijomis, o ne rankdarbiais. Nieko nepadarysi, toks laikas ir kas svarbiau, tas ir laimi. Technologijų įsisavinimas šiais laikais tapo ne prabanga, o būtinybe, ir manau, kad iš dalies išstūmė tuos moteriškus užsiėmimus. Žinoma, ir bendras domėjimasis liaudies menu menksta kartu su galimybe patirti daug ko kito įdomaus, vyksta tarsi lenktynės. Bet visgi aš žinau, kaip džiaugtųsi mama, matydama mane palinkusią prie rankdarbio, dievulėliau, koks gražus būtų pokalbis, deja, ji su šiuo pasauliu atsisveikino būdama 48-erių metų.
Sunku būtų išvardyti visas menines technologijas, kurių kartu su Jumis išmoko fakulteto tautodailininkės. Ko mokyti ir mokytis buvo įdomiausia ar, priešingai, sunkiausia?
Aš neatsiimu savo žodžių, kad į Tautodailės fakultetą ėjau širdies vedama, gal tai buvo iš pasąmonės, ar kažkokios vidinės paskatos. Bet visgi man tai buvo iššūkis, reikėjo daug valios, pastangų suburti kūrybiškų, darbščių moterų bendruomenę. Bet mums pasisekė, žingsnis po žingsnio įsisavinome naujas technologijas, domėjomės tautiniu paveldu ir išmokome per 30 meninių gaminių technologijų. Įgyvendinome daug naujų iniciatyvų, didžiuojamės, kad Lietuvos šimtmečiui pasisiuvome tautinius kostiumus, tai buvo mūsų prasmingiausias darbas. Pasipuošiame kostiumais švenčių progomis ar priimant Universitete svečius. Įsimintina fotosesija su tautiniais rūbais. Ši nuotrauka man viena iš mieliausių, tik gaila, kad žiūrint į ją širdis nerimsta dėl skaudžios netekties, jau metai kaip neturime profesionalios kūrėjos Zitos Šaltmerienės.
Man asmeniškai svarbus sieninis skiautinys „Lietuvos kelias“. Jis irgi sukurtas Lietuvos šimtmečiui, taip pat įsimintinas skiautinys, sukurtas pandemijos įkarštyje „Padėka kovotojams su Covid-19“. Visaip skatinau moteris išmokti tautinių pintinių juostų meno, žinoma, sekėsi sunkokai, dar iki šiol ne visos moka pinti juostas, ypač sunku perprasti sudėtingos milinės juostos pynimą, bet daug pastangų dedanti naujoji fakulteto dekanė Henrika Ivancienė, aš manau, pasieks, kad visos moterys tai perpras ir įveiks.
Jums vadovaujant, Tautodailės fakultetas ir pavieniai kūrėjai surengė nemažai įvairių edukacinių renginių, parodų – kas Jums pačiai buvo įsimintiniausia?
Iš tiesų, labai malonu bendrauti su žmonėmis, mokyti kurti tautodailės gaminius. Šie užsiėmimai – tarsi atgaiva, poilsis ir širdžiai malonus darbas, suvokimas, kad esi teisingame kelyje, prisidedi prie svarbaus tautos meno gaivinimo. Esame nemažai turėjusios edukacinių užsiėmimų: Vilniaus dienos renginiuose, įsimintinas užsiėmimas prie Žemaitės paminklo, Sereikiškių parke ir kitose erdvėse. Asmeniškai daug užsiėmimų esu pravedusi sveikatingumo stovyklose, kurias organizavo Turizmo fakulteto dekanė Teodora Dilkienė. Nepamirštamas užsiėmimas pernai vasarą trise nuvykus į Zarasų rajono Duburio ežero salą – mokėme tenykštes ūkininkes, surengėme mano ir Henrikos Ivancienės gaminių parodas.
Kartu su fakulteto kūrėjomis surengėme ne vieną įsimintiną parodą „Verdenės“ galerijoje (buvusiame LEU), buvusioje Technikos bibliotekoje, Karininkų ramovėje, Žemės ūkio ministerijoje. Gerosios Vilties bibliotekoje surengta ne viena personalinė fakulteto klausytojų paroda.
Jūsų pačios kraičio skrynioje – įvairia technika – siuvinėjimo, dygsniavimo, aplikavimo – sukurti darbai, tapyti paveikslai, kilimai, papuošalai. Ko nepaminėjau? Kokia technika Jums pačiai įdomiausia, kelianti daugiausia iššūkių ir teikianti daugiausia malonių emocijų?
Beveik viską išvardinote, ką mėgstu gaminti, tik nepaminėjote technikos antspaudavimo augalais. Tai labai malonus darbas, niekad negali numatyti viso gaminio – koks jis bus, o jei suklydai, tai vargu ar pataisysi. Pamenu, prieš kelerius metus į Vilnių Taikos vėliavą atvežė garbaus amžiaus aktorė, Taikos vėliavos prezidentė. Manęs paprašė jai pagaminti kokį nors nesunkų suvenyrą. Pagaminau augalų antspaudavimo metodika stalui takelį. Kai jai paaiškino, kad čia nepanaudota nei dažų, nei teptuko, ji nustebo ir prašė ją supažindinti su darbo autore. Žinoma, buvo malonu.
Man pačiai turbūt įdomiausia kurti skiautinius, tai visiška laisvė kūrybai, galimybė išreikšti filosofinę mintį, vystyti teminį siužetą. Esu pagaminusi devynis sieninius skiautinius, dar keliems yra subrendusi mintis, keli net pradėti gaminti. Tačiau tai nėra lengvas laisvalaikio užsiėmimas, kaip mezgimas, nėrimas ar kiti darbai, čia darbas nuolat „ant kojų“: kerpi, siuvi, lygini, bet miela, prasminga, po mėnesio ar kito gaminys jau kabės ant sienos.
2021 metais buvote viena iš kandidačių Metų senjoro rinkimuose, kategorijoje „Metų tvariausias“. Ar tvarumas – Jūsų gyvenimo būdas, filosofija ar viena iš meninės saviraiškos formų?
Jūsų klausimas, miela Jadvyga, labai sudėtingas, įdomus filosofine prasme. Turbūt, paprasčiausia būtų atsakyti, kad man tvarumas suprantamiausias kaip meninės išraiškos forma, tačiau taip nėra. Tvarus vystymasis – tai daugialypis žmonijos įsipareigojimas pasiekti vis geresnę žmonių gyvenimo kokybę. Tvarumas – tai ne mada, o atsakingas vartojimas plačiąja prasme, tai ne tik materialūs dalykai, bet ir bendravimas, kūryba. Tvarumą XXI amžiuje reikia suprasti kaip Žemės biosferos ir žmonių civilizacijos gebėjimą egzistuoti kartu. Man tvarumas yra mano gyvenimo būdas ir filosofija. Tvariai gyvendama aš tampu ne tik vartotoja, bet ir sąmoningai duodu atgal kažką, kas padeda tam ciklui suktis ratu.
Ne tiek svarbu, kad netapau „Metų tvariausio“ nugalėtoja Metų senjoro rinkimuose (keturi pretendentai surinko daugiau balsų), man svarbiausia – tvariai gyventi.
Labai gražus ir prasmingas Jūsų atsisveikinimas su universitetu ir Tautodailės fakultetu – išeidama Seime surengėte socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės kuruojamą parodą „Įprasmintos mintys“, kurioje dėl pandemijos, deja, tegalėjo apsilankyti tik nedaugelis kolegų. Kokius darbus eksponavote šioje parodoje?
Suprantama, kad parodos surengimas LR Seime bus malonus prisiminimas mano gyvenime – ir ilgam. Esu dėkinga už šią iniciatyvą socialinės apsaugos ir darbo ministrei Monikai Navickienei. Ministrė vasarą viename renginyje matė mano rankdarbius, kalbėjomės, bet kad prisimins ir inicijuos parodą – nesitikėjau, žinoma, tai malonu. Seime mano dirbiniams buvo išskirta patogi erdvė, gražiai pavyko viską išeksponuoti. Pateikiau 28 gaminius: 8 sieninius skiautinius, 9 kryželiu siuvinėtus įžymių dailininkų paveikslus, 10 akrilu tapytų paveikslų ir nertą 1,5 m kilimą.
Per dešimtmetį įdėjus tiek darbo ir širdies į fakulteto veiklą, turbūt nelengva perduoti vairą kam nors kitam. Kas tęs Jūsų pradėtus darbus?
Naivu būtų sakyti, kad po 10 metų intensyvaus darbo atsisveikinti su fakultetu nieko nereiškia. Aš žinojau, kokiu keliu toliau reikia vesti fakultetą, bet deja, blogėjanti sveikatos būklė ir kitos aplinkybės to daryti neleido. Bet viskas išsisprendė labai palankiai, fakulteto vairas patikėtas geram vadovui. Manau, kad puiki tautodailininkė Henrika Ivancienė, išanalizavusi fakulteto įdirbį, ves koleges tobulėjimo keliu, patirties pasisems parodose, išvykose, perduos geriausią patirtį viena kitai. Labai svarbu, kad jų širdyse įžiebta meilė tautos paveldui ne rusentų, o skaisčiai degtų.
Tikimės, kad ir toliau aktyviai dalyvausite fakulteto edukacinėje veikloje. O kokių kūrybinių minčių turite Jūs pati – siuvinėsite, kursite skiautinius, tapysite, rašysite eilėraščius, fotografuosite? Ar imsitės kažko naujo, dar neišbandyto?
Juk mano visas gyvenimas daugiau ar mažiau buvo susietas su rankdarbiais, tai žinoma, ir ateityje tuo užsiimsiu. Visos mano pamėgtos technologijos, kurias Jūs taip tiksliai įvardinote, man mielos, tikriausiai tęsiu skiautinių kūrimą, turiu net kelis projektus, rūpi pagaminti kelis paveikslus antspauduojant augalais, nes jau neturiu nė vieno. Neatsisakysiu vesti edukacinius užsiėmimus, jei tik tam bus poreikis.
Žinoma, liks ir medicina mano širdyje, juk 40 metų ėjau tuo keliu. Esu sertifikuota „Su džok“ terapijai, mano rankos bioenergetiškos, noriai atlieku masažą, tuo retsykiais pamaloninu saviškius.
Jums p. Jadvyga, noriu nuoširdžiai padėkoti už ilgametį mūsų bendravimą ne tik spaudos kelyje, bet ir asmeniškai, taip pat linkiu jums visokeriopos sėkmės, o svarbiausia – sveikatos.
Dėkoju, miela Irena, už atvirą, nuoširdų pokalbį. Kuo stipriausios Jums sveikatos, neišsenkančių kūrybinių sumanymų, įkvėpimo sukurti kupiną skrynią naujų darbų, Aukščiausiojo palaimos ir globos.
Kalbino Jadvyga Miniotaitė
Tautodailės fakulteto nuotraukos
