Kultūros fakultete
Turbūt nuo pat ryto mus sekė Juozo Miltinio dvasia, stebėdama, ar Knygų klubo ir Kultūros fakulteto organizuotos edukacinės išvykos dalyviai neišsigąs lapkričio vėjo, sukėlusio makabrišką senų lapų šokį, vertusio iš kojų kelionės į Panevėžį entuziastus, besirenkančius prie Spaudos rūmų. Tačiau penkiasdešimties keliautojų optimizmas, matyt, pelnė dvasios simpatijas, nes ši padėjo vėjams išsklaidyti visą savaitę dangų dengusius debesis ir leido nedrąsiai rudeniškai saulei nušviesti mūsų kelionę.
Tuo ypač džiaugėmės vaikščiodami po Taujėnų dvaro parką, per karantino metus praturtėjusį gražiai šeimininkų prižiūrimu žvėrynu, kuriame pasisveikinome ir su išdidžiais povais, ir su riestaragiais ožiais, ir su bučiuotis linkusiomis gražuolėmis alpakomis. O kiek dar įvairiausių vandens paukščių plaukiojo tarp vaizdingų kalvelių įsispraudusiuose tvenkiniuose, kiek romantiškų suolelių radome jų salose, neretai papuoštose bajorų laikus menančiomis skulptūrėlėmis ar tiesiog vaizdingomis didžiulių akmenų kompozicijomis. Gėrėjomis, kaip gražiai naujam gyvenimui prikeltas dvaro parkas, menantis dar XVIII amžiuje jį puoselėjusio grafo Benedikto Marikonio, o XIX amžiuje jį perėmusios Radvilų giminės laikus. Kaip sovietmečio pabaigoje viskas buvo apleista, mums papasakojo viena iš dabartinių dvaro savininkių, sužavėjusi ne tik nuoširdžia ekskursija po rūmus, bet ir savo meile pasirinktai gražiai misijai – atgaivinti mūsų protėvių sukurtą grožį.
O Panevėžyje prie 2003 metais atidengto S. Kuzmos paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui mus kaip ilgai lauktus svečius sutiko Zita Kazlauskienė, Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto rektorė. Jos vedžiojami dairėmės po vaizdingus Senvagės krantus, seniausiame mūriniame miesto name radome įsikūrusį patį Čičinską, parymojome prie pastato, kuriame keletą metų gyveno Salomėja Nėris. Tiesa, ne viskuo džiaugėsi mūsų gidė, ypač ją skaudino kartais ne visai pagrįsti naujosios miesto valdžios planai tiesinti senamiesčio gatveles, kirsti Nevėžio pakrantės medžius ar griauti ,,Garsą“, seniausią Lietuvos kino teatrą. Tikrai liūdnai vienišas mums pasirodė paminklas kalbininkui Juozui Balčikoniui, sulinkusiam ant postamento plikoje, cementinėmis plytelėmis grindžiamoje aikštelėje, kur kažkada buvo panevėžiečių mėgtas vešlių medžių apsuptas skveras.
Užtat Juozas Miltinis tvirtai sėdi savo kėdėje prie teatro, ten, kur jį 2007 metais pasodino skulptorius Regimantas Midvikis. Pro vešlią šukuoseną kyšantys maži ragiukai primena „kipšišką“ garsiojo režisieriaus prigimtį, apie kurią ekskursijos po teatrą pradžioje papasakojo aktorė Vida Šiaučiūnaitė. Ji ne tik parodė neseniai suremontuotą Mažąją salę, kurioje vyko ,,Mažojo princo“ repeticija, pavedžiojo po grimo kambarius, sceninių drabužių sandėlį, didžiąją sceną, bet ir nuoširdžiai pasidalijo teatrinio gyvenimo kasdienybe, pasidžiaugė draugiška atmosfera dabartinėje 24 aktorių trupėje.
Nenuvylė ir mūsų išvykos tikslas – spektaklis ,,Volponė“, kurio pastatymas skirtas Juozo Miltinio teatro aštuoniasdešimtmečiui. Juk nuo 1941 metų šioje komedijoje net 36 metus Volponę, pagrindinį personažą, vaidino pats spektaklio režisierius Juozas Miltinis, su kurio teatrine dvasia taip šmaikščiai bendravo Aidas Giniotis, dabartinio spektaklio kūrėjas. Nuo pat pirmos scenos jis stengėsi paneigti esminį senojo teatro principą – netikroviškumo iliuziją. Su jaunatviška Keistuolių teatrui būdinga energija ir nepakartojamu humoru buvo pristatomi į pagrindinius personažus įsijausiantys aktoriai, gerai žinantys, jog nevalia garsiai minėti Juozo Miltinio, nes po užkulisius klaidžiojanti jo dvasia tuoj pat užgesina visas šviesas. Tos pačios dvasios balsas net per pertrauką neleidžia atsikvėpti žiūrovams, nes diktatorišku tonu dėsto savo tezes apie vaidybos meną. Todėl antrojo veiksmo teisme liudininkai prisiekia laikydami ranką ne ant Biblijos, o ant milžiniško dydžio Miltinio repeticijų knygos.
Panevėžiečiai aktoriai netikėtai žaviai interpretavo tradicinę Renesanso laikų anglų dramaturgo Beno Jonsono komediją, nekeliančią sudėtingų egzistencinių problemų, bet aštriai pajuokiančią godumą, egoizmą, veidmainystę – amžinąsias žmonių ydas. Ačiū jiems už puikų vakarą, gerą nuotaiką, už tai, kad grįždami į Vilnių visą kelią šypsojomės, prisimindami aukštaitiška tarme prabilusį Korviną arba iki alpulio naivią jo žmoną Kolombą. O labiausiai ačiū Juozo Miltinio dvasiai, netrukdančiai kurti jaunai kūrybingai teatro trupei.
Gražina Mališauskienė, Kultūros fakulteto 21-osios grupės seniūnė
Autorės nuotraukos