Lapkričio 15–21 dienomis Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos paskelbta suaugusiųjų mokymosi savaitė „Mokaisi – gyveni, gyveni – mokaisi!“ MČTAU pradėta, minint pasaulinę Gerumo dieną, Meninio ugdymo fakulteto organizuotu renginiu „Gerumo pamokos su kunigu Ričardu Doveika“.
Gausiai susirinkusi MČTAU bendruomenė šiltais plojimais pasitiko amfiteatrinės auditorijos laiptais tarsi angelą nusileidusį Vilniaus šv. Juozapo parapijos kleboną, visai Lietuvai pažįstamą ir mylimą kunigą Ričardą Doveiką.
Pokalbį vedė MČTAU Meninio ugdymo fakulteto skaitovų grupės vadovė, buvusi R. Doveikos mokymosi tuometėje Vilniaus prekybos ir verslo mokykloje kurso auklėtoja Nijolė Gradauskienė.
„Šiandien, kai mums taip reikia gero žodžio ir šilumos pasimetusioje, susvetimėjusioje visuomenėje, MČTAU bendruomenė sulaukė Gerumo šventės – atėjo Žmogus, kuris turi ką pasakyti kiekvienam – ir mažam, ir dideliam“, – kalbėjo N. Gradauskienė, pristatydama savo buvusį mokinį, kunigą R. Doveiką, pasidalindama savo prisiminimais bei duomenimis iš jo biografijos ir didžiuodamasi jo nueitu nuo jaunų dienų pasirinktu kunigo keliu, kuris puikiai aprašytas Laimos Lavastės knygoje „Kunigas Ričardas“.
Kunigas R. Doveika pasidžiaugė gausiai susirinkusiais klausytojais. Jis pasakė, kad, žvelgdamas salėje į visų veidus, mato ne MČTAU klausytojus, ne močiutes ir senelius, o „amžėjančią jaunystę“, buvusius vaikus ir paauglius, kurie, kaip ir jų tėvai, taip pat pergyveno to laikotarpio, tos epochos iššūkius, „kai per išpuoselėtas sodybas praėjo kolchozo traktoriai, į jaunatviškas svajones įsiveržė tremčių ešelonai, badas, nepriteklius, ideologinės problemos“, ir klausė: „Ar tai gali būti priežastimi nustoti būti geru, pasiteisinant tuo, kad dabar tokie laikai, ir žmonės dabar gyvena kitaip, kad galima išsižadėti savęs, teigiant, kad nebuvo kitos galimybės elgtis kitaip? Tada tokio žmogaus klausiu: ar galėtum gyvenime nemeluoti nors sau?“
Kunigas R. Doveika teigė, kad gerumo sąvoka labai plati, ypač vertinant ją kaip žmogiškąją savybę, o ne kaip „biologinę elgseną“ už atitinkamą atlygį. „Gerumas kyla iš laisvės, iš asmenybės, iš patirties ir apsisprendimo, nes esmė – tu esi Žmogus. Gerumui reikalinga Tiesa. Gerumas atsiremia į patį žmogų ir jame esančią Tiesą“, – pabrėžė kunigas R. Doveika ir klausė, kas šiandien yra Tiesa? Kunigas samprotavo, kad Tiesa šiandien suprantama skirtingai, kad nustojome suprasti ir klausyti vieni kitų, kad dėl to kyla įvairūs nesusipratimai, susiskaldymai ir susisluoksniavimai. „Bet mes privalome kalbėti apie Tiesą, apie Gerumo šaltinį, nes Tu – Žmogus esi Tiesa, – teigė R. Doveika. – Žmogus negali tapti atitinkamo laikotarpio žaliava, kuri prisitaiko, susiniveliuoja, tokia pigi žaliava, kuri yra „minkoma“. Ir visuomet, nesvarbu kokiu laikotarpiu gyventa, buvo gerbiama ir skaitomasi tik su tuo, kas buvo Asmenybė, o ne ta „minkoma žaliava“. Niekas negerbia žaliavos. Todėl mano, kaip bręstančio žmogaus, kaip kunigo pirmasis Gerumo supratimas yra tai, kad turi susitikti su savyje esančia Tiesa. Aš esu Tiesa“.
R. Doveika, kreipdamasis į audoriją, pasidžiaugė, kad susirinkusieji atstovauja tai kartai, kuri gavo teisingus auklėjimo pradmenis ir vertybes, kurias įskiepijo jų tėvai bei seneliai ir kad tos vertybės, nepaisant įvairių gyvenimo negandų, išliko, nes jos turėjo tvirtą pagrindą į ką atsiremti – į Kūrėją. „Tai čia ir yra tas Gerumo šaltinis, nepavaldus laikui. Būti su Tiesa, – sakė kunigas R. Doveika. – Tiesos negalima paneigti. Pirmoji Gerumo samprata yra Tiesos pamoka. Gerumas kyla iš Tiesos“.
Kalbėdamas apie šių dienų realijas, kunigas R. Doveika pastebėjo, kad tiek visuomenėje, tiek spaudoje ir net buitiniame gyvenime vyrauja skirtingų nuomonių įvairovė, galinti „įvilioti į gilius spąstus, kurie paralyžiuoja gyvenimą“. Problema yra ta, kad tos nuomonės yra paverstos tiesomis, ir todėl nustojome susikalbėti vieni su kitais, nes dabar yra nuomonių visuomenė ir komentarų demokratija. „O komentarų demokratija yra pats šlykščiausias šiandienos mūsų tautos gėdos patyrimas. Tai tautos gėda – tvarkyti gyvenimą komentarų sąskaita arba vykdyti sprendimus iš anoniminių nieko neįpareigojančių komentarų“, – teigė R. Doveika. Svečias pastebėjo, kad auditorijoje sėdinčiųjų karta to nepatyrė, ji žinojo, ko nori ir kaip reikia gyventi, nes nereikėjo kurti naujų „nepriekaištingos reputacijos dievų ir jų šventyklų, naujų elgsenos kodeksų, komentarų demokratijos bei nuomonių visuomenės“.
R. Doveika apgailestavo, kad dabartinių ideologijų siekinys yra „valdyti žaliavą“, nes kritinis mąstymas šiuolaikinėje visuomenėje yra niekam nereikalingas, nes su mąstančiais reikia teisingai elgtis, skaitytis ir įvertinti jų nuomonę. Todėl kunigas kvietė klausytojus suprasti, kad Gerumo pamoka kyla iš supratimo, kad ne nuomonė padaro tave gerą, nes nuomonės yra įvairios. Tik stiprus žmogus gali pakeisti ir formuoti savo bei kitų nuomonę, jei ji yra brandi, tikslinga, vedanti į progresą. Nuomonė, anot kunigo, turi vesti į laikyseną, į poziciją ir iš jos kylančią elgseną, nes Gerumas gali kilti tik tada, kada žmogus turi Laikyseną. R. Doveika pabrėžė, kad žmogus turi apsisprendimą, kurio „pagrindinis dėmuo – laisvas“ ir jis turi pasirinkimą – taip arba ne, dvi galimybes – kuriančią ir griaunančią.
Kita Gerumo tiesa yra ta, kad gero žmogus laikysena ir pozicija – matyti bei rasti kitame žmoguje gerumą ir jame esančią šviesą atskirti nuo tamsos. Tik gerumas gali suteikti žmogui širdies ramybę tiek sunkią išbandymo valandą, tiek kasdienybėje. „Kas turi vykti žmogaus viduje, kad vežamas į tremtį jis pasiima maldaknygę, akordeoną, kankles, dainų knygą, o atsisveikina su Tėvyne, dainuodami „Lietuva brangi?“, – klausė kunigas R. Doveika. Jis pasidžiaugė, kad mūsų tėvai bei seneliai sugebėjo turėti ramią ir pilną gerumo širdį ir tremtyje, ir koncentracijos lageryje, ir kitais negandų, bado, suniekinto orumo laikais.
Baigdamas kunigas R. Doveika kreipėsi į audoriją ir klausė, ar visiems pakanka gerumo ir atjautos šiuo pandemijos laikotarpiu atjausti artimą ar kaimyną ligos atveju, pasidalinti produktais, vaistų dėžute. Tai šių dienų gerumas. Gerumo juk niekada per daug nebūna.
Meninio ugdymo fakulteto Skaitovų grupės vadovė N. Gradauskienė padėkojo kunigui R. Doveikai už nuoširdžią ir turiningą gerumo pamoką.
MČTAU rektorė dr. Z. Žebrauskienė dėkojo ir džiaugėsi, kad kunigas Ričardas savo žodžiais iš širdies pakėlė universiteto klausytojų savivertę, kurios pastaruoju metu taip trūksta, kaip ir gero žodžio, kurio taip reikia „amžėjantiems jaunuoliams“, ir klausė, kaip surasti tą gerumo versmę, kurios tiek daug trykšta iš kunigo asmenybės, ir kaip surasti tiek stiprybės bei galios, kad kuo daugiau gerumo patarimų palikti savo anūkams.
Atsakydamas rektorei dr. Z. Žebrauskienei, kunigas R. Doveika pasidžiaugė TAU įkūrimo idėja ir išsakė savo apgailestavimus. „Universiteto klausytojų karta, kuri yra nuskriausta, išdraskyta, apvogta karta, bet turinti kraujuojančią savigarbą ir, atrodote, esate nereikalingi, neįdomūs. Bet jūs gyvenate visavertį gyvenimą, sugebate ir mokate labai daug. Tai, kas jums yra paprasta, kitiems tai nepasiekiama. Jūs esate jaunesniems uždegantis pavyzdys, pamokantis mylėti kitą žmogų už nieką“, – sakė R. Doveika.
Baigdamas Gerumo pamoką, kunigas Ričardas atsakė į kelis klausimus ir uždavė mums namų darbą, sakydamas: „Jūs esate atmintis, todėl perduokite savo patirtį kaip palikimą ateičiai, vaikams ir anūkams. Palik savo vaikui save, įrašyk savo balsu skaitomą pasaką, parašyk laišką anūkui, išdėstyk savo mintis, papasakok savo istoriją, kurią jis užaugęs pasakos savo vaikams. Ir dar sakau – esate paskutinė karta, kuri klausė savo tėvų, o dabar klauso anūkų...“
Alvydas Kazlauskas, Meninio ugdymo fakulteto ansamblio „Romantikai“ dalyvis
Antano Pociūno, Izabelės Bražiūnienės ir Gražinos Banevičienės nuotraukos