Žmonės ir darbai
Su gražiu 70-mečio jubiliejumi lapkričio 9-ąją pasveikinome MČTAU Rektorės padėjėją, Rektorato narę, Šokių studijos kolektyvo „Nonna Dance“ aktyvią šokėją Vidą Jarašiūnienę. Kolegos negailėjo gražių žodžių, dėkodami Vidai už nuoširdžią bendrystę ir universiteto labui atliekamus darbus, kuriems ji negaili nei savo laiko, nei širdies.
Jubiliatė, paprašyta atsakyti į keletą interviu klausimų, tikino, kad „lengviau padaryti darbą, negu apie jį garsiai kalbėti“. Kuklumas puošia. Darbai – irgi.
Jau beveik dešimt metų, kai Jūsų gyvenimo kelias atvedė į Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetą. Ko tikėdamasi atėjote į šį universitetą ir kokią gyvenimišką bei profesinę patirtį atsinešėte?
Dar dirbdama domėjausi, kuo galėčiau užsiimti baigusi aktyvią darbinę veiklą, ir mane sudomino šio universiteto veikla. 2012 m. rudenį prisijungiau prie gausaus universiteto klausytojų būrio. Baigusi VU Pramonės ekonomikos fakultetą dirbau Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institute, po to beveik 33 metus draudimo srityje – Lietuvos draudime (buvusioje Valstybinėje draudimo įstaigoje).
Tuometinio Sveikatos fakulteto dekanė labai džiaugėsi, turėdama tokią atsakingą, pareigingą seniūnę kaip Jūs. Tačiau MČTAU administratorei Gražinai Banevičienei išvykus į JAV, Jus „persiviliojo“ Rektoratas. Ar nedvejojote, imdamasi naujų, atsakingų administratorės pareigų?
Man buvo labai netikėta, kai Rektorė pakvietė laikinai pavaduoti Gražiną. Tikėjausi, tai ilgai netruks, bet Rektorate aš jau septinti metai. Niekad nevengiu atsakomybės, o iššūkiai man patinka. Esu dėkinga buvusiai Sveikatos fakulteto dekanei Elenutei Sakavickienei ir Rektorei už pasitikėjimą, kolegoms už pagalbą.
Prieš keletą metų tapote Rektorės padėjėja, kaip ji pati sako, tapote jos dešiniąja ranka. Bet, kaip mes pastebime, Jūs ne tik vykdote Rektorės nurodymus, padedate jai, bet ir sukate visą universiteto veiklos ratą, esate tarsi nuolat veikiantis informacijos ir koordinacijos centras. Ar niekad nesigailėjote, užsikrovusi tokią pareigų ir rūpesčių naštą?
Man smagu, kad galiu padėti kitiems, būti naudinga mūsų universiteto bendruomenei. Stengiuosi, kad kiekvienas paskambinęs ar užėjęs į Rektoratą gautų jam reikalingos informacijos.
Kasdien į Rektoratą užeina daugybė žmonių – tai ir nauji klausytojai, ir esami, ateinantys ko nors pasiklausti, seniūnai, atnešantys nario mokestį, dekanai, norintys, pasitikslinti auditoriją, o tuo pačiu metu nenutyla telefonas. Iš kur semiatės kantrybės būti su visais maloni, dėmesinga, visų išklausyti, ką nors suderinti, patarti?
Nežinau, gal padeda sukaupta patirtis Lietuvos draudime, kur teko dirbti įvairiose pareigose, bendrauti su įvairiais žmonėmis, o gal tiesiog gyvenimas išmokė. Tik man lengviau padaryti bet kokį darbą, negu apie jį garsiai kalbėti – toks jau mano būdas...
Nors Rektorate praleidžiate daug laiko, randate laiko ir savo mėgstamai veiklai – aktyviam dalyvavimui „Nonna Dance“ repeticijose ir koncertinėje veikloje, padedate Šokių studijos vadovei Valerijai, telkiate visą kolektyvą nuoširdžiai bendrystei. Ar esate šokusi anksčiau? Ką Jums reiškia šokis? Kokių emocijų sukelia pasirodymas scenoje?
Teko šokti labai trumpai dar vidurinėje mokykloje. Tai didžiausia mano svajonė, bet niekad netikėjau, kad ji gali išsipildyti. Jei ne mūsų vadovė Valerija, taip ir būtų likusi tik svajone. Labai džiaugiuosi, kad galiu šokti „Nonna Dance“ grupėje. Mūsų grupė labai draugiška. Mes ne tik repetuojame, koncertuojame, bet ir kartu stovyklaujame, keliaujame, švenčiame. Jaudinamės prieš eidamos į sceną, džiaugiamės, kai pavyksta pasirodymas, liūdime, jei nepasiseka.
Visuomeninei veiklai atiduodate didelę savo laiko, energijos dalį. O ką gaunate mainais? Ar netenka kartais išklausyti priekaištų, pastabų, pamokymų – juk bendraujate su daugybe labai įvairių žmonių. Ar niekad nenusiviliate?
Visko būna, tenka ir priekaištų išklausyti. Bet tai natūralu, visi negali būti patenkinti. Džiaugiuosi būdama šios bendruomenės dalimi. Čia sutikau be galo daug įdomių, kūrybingų žmonių, tai ir Rektorato nariai, ir dekanai, prodekanai, ir eiliniai klausytojai.
Viena mūsų kolegė, irgi beveik kasdien būnanti MČTAU būstinėje, juokauja, kad „būna tokių dienų, kai Vidutė pamiršta, jog reikia ir namo pareiti“. Ar tai tiesa? Ar nenuskriaudžiate savo šeimos, ar užtenka laiko pasirūpinti buitimi? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Kolegė tikrai tik pajuokavo. Mano šeima mane myli ir palaiko, džiaugiasi, kad turiu užsiėmimą ir jiems nesuku galvos. Dabar visas mano gyvenimas kaip laisvalaikis – kasdienė veikla universitete, šokių repeticijos, koncertai, kelionės, geros knygos.
Mes linkime Jums neišsenkančios energijos, tikėjimo savo veiklos prasmingumu, kolegų palaikymo, dėmesio ir pagarbos. O ko Jūs palinkėtumėt savo artimiausiems bendražygiams ir visai MČTAU bendruomenei?
Geranoriškumo, pagarbos vieni kitiems ir svarbiausia sveikatos. Linkiu kad mūsų universitetas sulauktų didesnio dėmesio iš valdžios, kad gautų pastovias patalpas, kuriose klausytojai galėtų rinktis, bendrauti, užsiimti įvairiapusiška veikla.
Dėkoju už pašnekesį.
Kalbino Jadvyga Miniotaitė
Jubiliejaus šventės akimirkos.
Rasos Pakalkienės nuotraukos
