Meninio ugdymo fakultete
MČTAU bendruomenė, pakviesta Meninio ugdymo fakulteto, spalio 25 d. vidurdienį gausiai susirinko į poeto Pauliaus Širvio 101-ųjų gimimo metinių minėjimo renginį „Palik tik dainą man“. Iš nuotraukos ekrane į renginio dalyvius žvelgė prie balto beržo stovintis poetas. Susirgus lektorei Istorijos fakulteto dekanei dr. Vidai Kniūraitei ir kauniečiui rašytojui Alfonsui Pakėnui, knygos „Paulius Širvys. Palik tik dainą man“ sudarytojui, įžanginį žodį tarė ir knygą pristatė Meninio ugdymo fakulteto dekanė Izabelė Janina Bražiūnienė.
Pauliaus Širvio kūryba praėjo visus laiko išbandymus. Jo eilėraščiai nepaseno, sugeba jaudinti skaitytoją – jauną ir pagyvenusį, moterį ir vyrą. Jo lyrika tokia pat gyvybinga, pilna tyros aistros ir gyvos meilės. P. Širvys nebuvo produktyvus poetas, tačiau kultūroje liko ryški jo legenda. Nerašęs valdiškos poezijos, mylimas, giriamas, gerbiamas, laukiamas ir... „velnioniškai vienas“ poetas, Lietuvai palikęs daugiau, nei ji jam dovanojo. Širvio lyrika laikoma lietuvių poezijos etalonu. Jo eilėraščiai virto liaudies ir autorinėmis dainomis.
Pats poetas Paulius Širvys rašė: „Poezija – visų pirma, svajonė. Jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų... Viskas, kas žmogiška. Ir visa tai poetas pats turi pajausti, išgyventi. Poeto kūryba – daugiau ar mažiau jo paties biografija“.
Knyga „Paulius Širvys. Palik tik dainą man: eilėraščiai, atsiminimai, dienoraščiai, laiškai“ svari ne tik dėl savo apimties (528 psl.), bet ir dėl savo turinio. Šią rinktinę sudarytojas Alfonsas Pakėnas dedikavo poeto 100-ajam gimtadieniui. Knyga išleista sudarytojo lėšomis. Jos nerasime knygynuose. Su A. Pakėnu kalbėta dėl jos pristatymo MČTAU bendruomenei pavasarį, dalyvaujant pačiam sudarytojui.
Knygoje pateikiama visa legendinio poeto Pauliaus Širvio poetinė kūryba, išskyrus eilėraščius vaikams ir poemą „Pelkė“, taip pat kitų tautų poetų kūrybos vertimai. Yra ir niekur nespausdintų poeto eilėraščių.
Skyriuje „Vėjuotas poeto gyvenimas“ pateikti tėviškės žmonių, jaunystės bičiulių prisiminimai, surinkti literatūrinių ekspedicijų poeto tėviškėje metu. Spausdinami Paulių Širvį pažinojusių žurnalistų, rašytojų, bendradarbių atsiminimai, kuriuose spalvingai pasakojama apie poetą, pažeriama įsimenančių detalių apie ano meto Vilnių, jo gatves, kavines ir nelengvą poeto buitį bei dvasinį gyvenimą.
Pauliaus Širvio asmenybę puikiai apibūdina poetas Algimantas Baltakis: „Neįmanoma galvoti apie Pauliaus Širvio poeziją, neprisimenant paties poeto, jo taurios asmenybės. P. Širvio poezijoje nėra nė vienos eilutės, kuri nebūtų paremta autentiška vidine patirtim. Kiekvienas žodis išnešiotas giliai širdyje, iškentėtas, aplaistytas savo krauju ir ašarom. Net ir poeto džiaugsmas, tyras meilės jausmas, kuris trykšta iš daugelio jo eilėraščių, – kažkoks sunkus, tragiškas, kaip buvo tragiškas ir laikas, tie lūžio metai mūsų tautos istorijoje, kurie gulė ant būsimo jauno poeto pečių. Iki gyvenimo pabaigos jis liko kareiviu, niekaip negalinčiu grįžti iš karo. Todėl negalima įsivaizduoti Širvio poeto be Širvio žmogaus, be jo nelengvos, tačiau nuostabiai tyros biografijos. Lygiai kaip sunku įsivaizduoti Širvį žmogų be Širvio poeto. Maža tėra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas, kaip Pauliaus. Jis – poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė, ir jo prakeikimas – kaip ir visų didelių poetų“.
Sudarytojas A. Pakėnas į knygą sudėjo daug savo prisiminimų ir pamąstymų apie mylimą poetą. Skaitytojui pateikiami poeto dienoraščiai, užrašai gauti iš žmonos Birutės Širvienės. Taip pat visi išlikę Širvio laiškai jo gyvenimo mylimajai Alfonsai Žegliūnaitei.
Knyga iliustruota retomis P. Širvio fotografijomis. Knygos viršelyje puikuojasi žymaus fotomenininko Antano Sutkaus 1961 m. sukurtas poeto portretas.
Po knygos pristatymo vyko kruopščiai ir įspūdingai parengta edukacinė – koncertinė programa, kuri prasidėjo paties legendinio poeto Pauliaus Širvio iš ekrano skaitomomis eilėmis „Aš – beržas“. Nuščiuvusi auditorija žiūrėjo ir klausėsi 1973 m. filmuoto įrašo.
Programą tęsė Meninio ugdymo fakulteto romantinio muzikavimo ansamblio „Romantikai“ (vadovė I. J. Bražiūnienė) ir skaitovų grupės (vadovė Nijolė Gradauskienė) dalyviai.
Pirmoji daina apie pravirkusį pakely, ošiantį „praplėšta krūtine“ berželį, lydintį mus nuo lopšio ligi karsto, buvo tarsi palinkęs lieptas, vedantis į poeto meilės lyrikos lobyną.
Toliau daina keitė dainą, jas jungė skaitovių išraiškingai skaitomos eilės. Atrodė, kad pats poetas, stebėdamas mus iš ekrano, neleidžia mums sustoti. Iš programos dalyvių širdžių veržėsi jausmingai skaitomų ir dainuojamų eilių posmai. „Nonstopu“ padainavome dešimt skambių ir ilgesingų poeto dainų, gražiausias eiles skaitė devynios skaitovės.
Užsimezgė kažkoks ypatingas grįžtamasis ryšys su auditorija, ir palinkęs lieptas virto tiltu, jungiančiu atlikėjus ir žiūrovus. Mus suvienijo bendri jausmai, nuoširdumas ir geranoriškumas. O mūsų mylimas poetas žiūrėjo iš ekrano ir šypsojosi. Juk tai Jis buvo tas tiltas, jungiantis mus visus, tai Jo poezija užbūrė ir suvienijo.
Ypatingą pasisekimą turėjo smuikininko Liutauro Milišausko ir akordeonisto Antano Pociūno padainuota „Aš nevertas švelnių tavo žodžių“. Džiaugiamės ir didžiuojamės savo muzikantais, kurie žavi mus ne tik profesionaliu muzikavimu, bet ir skambiais balsais.
Drauge su publika šėlome, A. Pociūnui ir I. J. Bražiūnienei dainuojant ir ansambliui pritariant „Iš versmės atnešk man tą mėnulį“. O liaudies daina virtusią „Ir pražydo linai“ dainavo visi atlikėjai ir visa auditorija.
Renginio pabaigoje nuskambėjo bendra Stasio Povilaičio „Daina Pauliui Širviui“. Atsistoję žiūrovai ilgai plojo, dėkojo ir prašė „Pakartot!“ Kas žino, gal kada ir pakartosime...
Meninio ugdymo fakulteto informacija
Antano Pociūno ir Vytauto Vasiliausko nuotraukos