Paprastai Kultūros fakulteto mokslo metai baigiami edukacinėmis kelionėmis po Lietuvą. Dėl kovidinės situacijos kelionės iš pavasario buvo nukeltos į vasaros pabaigą, t. y. rugpjūčio antrą pusę ir rugsėjo pradžią. Svarbiausia – jos įvyko!
Daugelis Kultūros fakulteto klausytojų yra ne tik trokštantys naujų žinių, smalsūs, bet ir norintys patirti naujų įspūdžių, pamatyti ir pažinti savo kraštą. Be to, ištrūkę iš kasdienybės rutinos, įpročių ir prievolių narvo, staiga pajuntame tam tikrą laisvę, gyvenimo džiaugsmą, gal net pilnatvę. O gal svarbiausia – visa persmelkiantį ir įprasminantį įsitikinimą, kad gyventi yra gera, prasminga, verta, nepaisant nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Kas geba patirti kelionėse tokius jausmus, jų nekantriai laukia, jas planuoja, kitas suserga savotišku kelionių ilgesiu.
Savo kraštą pažinti ne tik smalsu, bet ir gera. Gera akimis grožėtis laukų ir miškų žaluma, upių vingiais, ežerų akimis, gražiai tvarkomais miesteliais ir miestais, dvarais ir bažnyčiomis. Keliavome po Trakų, Medininkų apylinkes, aplankydami Trakų, Užutrakio, Lentvario, Jašiūnų dvarus, Sirokomlės muziejų, Medininkų pilį, grožėjomės Rukainių, Kalvelių, Šumsko bažnyčiomis, kopėme į Juozapinės ir Aukštojo kalvas, sužinojome Paulavos respublikos istoriją.
Edukacinėje kelionėje į Birštoną, lydimi patyrusios gidės (buvusios Kultūros fakulteto dekanės) Aldonos Mikulionienės įdomių pasakojimų, pakeliui aplankėme Aukštadvarį, Velnio duobę, Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčią, Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčią Jiezne. Birštone nuo apžvalgos bokšto grožėjomės Nemuno vingiais, patiko gido Juozo Aleksandravičiaus su meile ir humoru papasakota Birštono istorija ir dabartis.
Kernavėje patyrėme ypatingą Lietuvos istorijos dvasią laipiodami po piliakalnius, žvelgdami į Pajautos slėnį, užsukdami į atkurtus senovės amatininkų kiemus, lankydami archeologijos muziejų. Nepraėjome ir pro Marijos Škaplierinės bažnyčią. Verta aplankyti medžio drožėjo Ipolito Užkurnio galeriją. Labai svetingai pasitinka ir į savo galeriją „Šulinys“ kviečia H. Orakauskas. Šis menininkas dirba su metalu labai poetiškai ir filosofiškai. Sugalvoja ir padaro iš buvusių žemės ūkio padargų neįtikėtinų kūrinių, labai įdomiai pasakoja.
Edukacinėje kelionėje po Panemunės pilis pirmiausia aplankėme Raudondvario dvaro rūmus, bažnyčią, paminklą kompozitoriui Naujaliui. Nuo Vilkijos miestelio prasidedančiu vaizdingu keliu palei Nemuną važiuodami stojome ir kojas mankštinome kopdami į Palemono kalną, Veliuonos piliakalnius, nuo kurių atsiveria nuostabi panorama į Nemuno vingį. Veliuona – vienas iš įdomiausių dešiniojo Nemuno kranto miestelių, dažnai minimas mūsų istorijoje, ypač kovų su kryžiuočiais metu, nes buvo Kryžiuočių ordino pašonėje. Aplankėme ir renesansinį architektūros paminklą – Veliuonos bažnyčią, kurios šventoriuje palaidoti garsūs XIX a. tautosakos rinkėjai Antanas ir Jonas Juškos. Buvome ir klasicistiniame Veliuonos dvare su dideliu parku, kuriame auga daug retų medžių. Sustojome prie paminklo Vytautui Didžiajam, pastatyto 1930 m. minint jo mirties 500 metų sukaktį. Istorinę atmintį gaivinome vaikščiodami po Raudonės ir Panemunės pilis, užsukome į Zyplių ir Paliekio dvarus.
Kelionėje Šiluva – Tytuvėnai – Kelmė – Palendriai – Lyduvėnai gidu buvo fakulteto projektų vadovas Algimantas Petrauskas. Su juo visada daug pamatysi, daug sužinosi ir bus linksma. Ne kaip maldininkai, o kaip pažinimo piligrimai vykome pirmiausia į Šiluvą. Aplankėme Piligrimų informacijos centrą ir muziejų, Baziliką, Apreiškimo koplyčią. Aikštėje prieš Baziliką jauna gidė pasakojo įdomią šventos vietos istoriją. Tytuvėnuose lankėme garsų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno kompleksą, kurio formose persipynusi gotikos, Renesanso ir baroko stilių dermė. Ypač įdomu buvo lankytis veikiančiame 2015 metais pastatytame Palendrių šv. Benedikto vienuolyne, kuriame įsikūrusi kontempliatyviųjų vienuolių benediktinų bendruomenė. Grįždami pasukome iš kelio pasigrožėti žymiuoju Lyduvėnų tiltu.
Dviejų dienų kelionėje į Rusnę pakeliui aplankyta Raudonės pilis, Didžioji tuopa. Šilutėje lankėmės H. Šojaus dvare, Liuteronų-evangelikų bažnyčioje. Smagu buvo pramogauti plaukiant laivu palei Rusnės salą. Negirdėtas istorijas apie Mažosios Lietuvos lietuvininkus pasakojo vėl gido pareigas einantis Algimantas Petrauskas. Nepakartojami įspūdžiai Ventės rage Ornitologijos stotyje, Kintuose, Vydūno muziejuje, Švėkšnos bažnyčios vitražai...
Rodos, kas nebuvo Kuršių Nerijoje. Kad ir buvo, bet ar tiek pamatė, sužinojo, kiek dviejų dienų edukacinėje kelionėje patyrėme mes. Pakeliui aplankėme Rietavo dvarą, kuriame daug sužinojome apie iškilią Oginskių giminę ir kiek gero ji yra nuveikusi Lietuvos labui. Nidoje visuomet gera pasižvalgyti po marių tolius plaukiant laivu, ar pabraidyti jūros pakrantėje, kažkelintą kartą eiti į Parnidžo kopą, prie Saulės laikrodžio, tolti ilgu betoniniu tiltu į marias ryte sutikti saulę...Tai jau esame patyrę. Bet kiek daug apie Nidą sužinojome apžvalginėje ekskursijoje su gide, aplankydami etnografines kapinaites su krikštais, Tomo Mano namelį. Pakeliui į namus sustojome Juodkrantėje ir apžvalginėje ekskursijoje buvo įdomu sužinoti šio kurorto istoriją.
Kultūros fakulteto Knygų klubas šiuos mokslo metus pradėjo edukacine kelione į Alytų, kurią organizavo ir puikia gide buvo šio klubo vadovė Aldutė Martinaitienė. Smagus susitikimas mūsų laukė Alytaus miesto Jurgio Kunčino vardo bibliotekoje su Alytaus poetėmis Irute Matažinskaite-Lazickiene, Loreta Šileikyte-Zabalujeva, Palmyra Daugėlaite-Praculiene, kurios ne tik paskaitė po keletą savo eilėraščių, bet Loreta pritardama gitara ir padainavo. Smagu buvo jaustis laukiamiems ir šiltai sutiktiems. Gurkšnodami kavą bibliotekos renginių salėje žiūrėjome Agnės Marcinkevičiūtės 2004 metais sukurtą filmą „Beveik laimingas“ apie maištingą romantinės sielos menininką Jurgį Kunčiną, parašiusį įsimenantį romaną „Tūla“. Apsilankėme bibliotekoje įkurtame Jurgio Kunčino kambaryje, kuriame pamatėme daugybę rašytojo, jo artimųjų, draugų ir kolegų nuotraukų, išleistų knygų rankraščių ir kitų asmeninių daiktų, net visą iš buto Vilniuje Žvėryne išpjautą sieną su paties kūrėjo joje priklijuotais įvairiais dalykėliais. Labai įdomu buvo apsilankyti Kurnėnų kaimo (8 km nuo Alytaus) amerikoniško stiliaus pradinėje mokykloje, kuriai lėšas ir įrangą iš Amerikos siuntė iš šio krašto kilęs lietuvių išeivis Laurynas Radziukynas. Alytus – ne tik J. Kunčino miestas, bet ir Knygų klubo vadovės Aldutės Martinaitienės. Ji mus vedžiojo po Dzūkijos sostinę savo jaunystės takais, istorijos vingiais ir dabarties gatvėmis. Su Alytumi atsisveikinome žvelgdami nuo Baltosios rožės tilto į miestą, į rudenėjančią gamtą, po mumis dangaus debesis plukdantį Nemuną.
Smagu, kad kelionės buvo puikiai suplanuotos, vyko sklandžai, daug pamatėme ir sužinojome. Tuo rūpinosi ir kelionėse lydėjo prodekanė Dalė Jasinskienė ir dekanė Violeta Skaržinskienė. Smagu buvo keliaujant ne tik bičiuliškai bendrauti, bet ir pasigrožėti savo kraštu. Čia pritarčiau Knygų klubo narės Gražinos Mališauskienės žodžiams: „...kokia graži mūsų Lietuva, kiek daug joje puikių žmonių, nuostabių vietų, kaip gera keliauti po ją su tikrais dvasios draugais...“ Kelionės yra savotiška terapija sielai, mintims, akims. Jos mums suteikia džiaugsmingas akimirkas stebėti, stebėtis, tyrinėti, pažinti, džiūgauti iš susižavėjimo ir nuostabos, gėrėtis grožiu, kūriniais, darbais, žmogaus dvasios polėkiu. Kai gyvenimas pasidaro per daug prėskas, kelionės jam gali suteikti džiaugsmo prieskonį.
Dalia Sinkevičienė, Kultūros fakulteto 13-tos grupės seniūnė
Kultūros fakulteto nuotraukos