Net vasarą MČTAU senjorų neapleido kūrybinis įkvėpimas. Vieni rengė naujas knygas, kiti savo mintimis dalijosi MČTAU svetainės Senjoro užrašuose.
Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis tęsia mini rašinių ciklą, dalindamasis savo prisiminimais apie Sibiro klasiokus. Rašinys „Vadovo genai“ – apie atmintyje išlikusį ukrainietį trečiaklasį Orestą, kuris tarsi buvo sutvertas vadovauti ir komanduoti, apie pasitikėjimo savimi ir motyvacijos ugdymą šeimoje net ir tremties sąlygomis. Anksčiau paskelbti kiti du J. Kirtiklio mini ciklo rašiniai – „Obuolys nuo obels toli nerieda“ ir „Išradingasis“. Autoriaus kolegė Vilija Jurėnienė, perskaičiusi „Išradingąjį“, rašo: „Šis rašinio pavadinimas mane užkabino ir lyg nuo kalno paleistas akmenukas ėmė riedėti pakalnėn. <...> Įdėmiai skaičiau šį glaustą, tarsi plaktuku nukaltą, bet sodrų Jono Kirtiklio mini rašinio tekstą apie vieną iš senoje, nuo laiko gerokai pablukusioje nuotraukoje esančių klasiokų, kurio nei vardo, nei pavardės neišsaugojo autoriaus atmintis“. Lauksime mini rašinių tęsinio.
MČTAU Literatūros fakulteto seniūnė Nijolė Kudabienė pasidalijo ištrauka iš savo pirmosios knygos „Laiškai mano bendraamžei“ (Rinkimės laimingą gyvenimą). Paskaitykime šeštąjį Nijolės laišką „Kada laikas senti?“ , skirtą mums visiems, ir apsispręskime, nuo kada norime pradėti senti. Arba pasirinkime nesenti ir toliau gyventi taip, kaip norėtume, – įdomiai ir prasmingai. Diagnozė šešiasdešimt plius – dar ne nuosprendis...
Kartu su Literatūros fakulteto klausytoja Audrone Stanislava Jagutyte-Andrijauskiene prisiminėme pokario Balkaičių atlaidus, atrodo, kad kartu su to meto mokytojais keliavome gruzoviko kūzove po įsimintinas Joniškio rajono vietas, bet atlaidų „neapturėjome“, nes tai tarybiniams mokytojams buvo užginta.
Išspausdintos kelios istorijos apie sovietinio totalitarinio okupacinio režimo sulaužytus žmonių likimus. Šios istorijos skirtos projektui „Human Times“, kurį MČTAU įgyvendina kartu su užsienio šalių partneriais.
Žalias agurkėlis (nei vardo, nei pavardės negalime išduoti!) šmaikščiai papasakojo, kaip kavogėriai su laiptinės kaimynais padėjo gelbėtis nuo karantino nuobodulio ir atskirties. Kažin kaip autorius būtų be jų ištvėręs? „Vis tiek kas nors būtų, nes negali taip būti, kad niekur niekaip nieko niekada nebūtų. <...> Man patinka MČTAU, lankytojai neagresyvūs ir retai nusišneka. Su malonumu eidavau į paskaitas. Visiems tai proga išeiti į žmones, o moterims – dar ir gražiai susišukuoti. Plevena geranoriškumo dvasia. Net jei kokia labai išsilavinusi ypata pareiškia, kad balta juosta paskui aukštai skrendantį lėktuvą – tai barstomi kovido virusai (pats girdėjau), aplinkiniai politkorektiškai patyli...“, – rašo Žalias agurkėlis.
MČTAU informacija
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka
