Kultūros fakultete
Baigiasi mokslo metai. Taip, tai buvo „uždarų durų“ ir virtualaus gyvenimo metas, bet Menų istorijos katedroje nei karantino, nei ribojimų nesijautė. Gal tik lengvas šokas supurtė praeitų metų lapkritį, vėl sustabdžius visas veiklas. Prireikė laiko atsigauti, vis tik, bandydami įvairias nuotolinio mokymosi platformas, sėkmingai startavome.
Patys mokydamiesi dirbti virtualiai, tęsėme nutrauktas Muzikos bei Architektūros kursų paskaitas. Dabar mintyse galime nusikelti į tas nepakartojamo grožio Muzikos kursų paskaitas, kuriomis mus žavėjo mylima prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Gerą porciją emocijų ir žinių gaudavome kiekvieną pirmadienį, tuo pačiu turėdami progą paklausyti talentingiausių lietuvių bei užsienio atlikėjų ir jų atliekamų arijų – tai Asmik Grigorian, Nijolė Ambrazaitytė, Jonas Stasiūnas, Kostas Smoriginas, Kathleen Battle, Agnes Baltsa, Jonas Kaufmann, Dmitrijus Chvorostovskis, Titta Ruffo ir kt. Galima vardinti ir vardinti. Ir greitai supranti, koks tai stebuklas, kai teksto prasmingumas, balso platumas ir turtingumas, atlikėjo elegancija ir emocijos susilieja į vieną melodiją. Ašaros byra... džiaugsmo.
Daug diskusijų, klausimų paprastai sukeldavo Architektūros kurso paskaitos. Kas yra architektūra? Tai menas, filosofija, kokybė? Kaip keitėsi architektūros samprata, kokios šiuolaikinio meno tendencijos? Kaip miesto monumentai, skulptūros dera ir kaip jie patys veikia miesto erdves? Ką galvojate apie Žaliojo tilto skulptūras, Lukiškių aikštę, Vamzdį – matyt, visada ir visur bus klausiama lektoriaus. Architektai Augis Gučas, prof. Marius Šaliamoras, nepretenduojantys į apibendrinimus, išsako tik savo nuomonę.
Bene labiausiai aptarinėjamu Kultūros fakulteto įvykiu tapo konkursas „Išrinkime išmintingiausią grupę“. Tai buvo neįprasta, greičiau „uždarų durų ir neįvykusių susitikimų“ padiktuota veikla. Tačiau kiek daug, netikėtai daug ji atskleidė! Apie Kultūros fakultetą, grupes ir atskirus žmones. Klausimus kas savaitę pateikdavo žinomi menininkai, mokslininkai, muziejų darbuotojai, t. y. savo srities profesionalai (Valdovų rūmai, Vytauto Kasiulio dailės muziejus, Vilniaus muziejus, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ ir kiti). O atsakymo lengvo nebuvo, reikėjo paieškoti, pasigilinti, taip papildant žinių spragas, atrandant sau kažką naujo. Kaip žinia, atsakinėjo ne profesionalai, bet sugebėję nustebinti, sužavėti savo erudicija, išmanymu, sugebėjimu rasti ir pateikti tikslius ir dažniausiai labai išsamius atsakymus. Kultūros fakultetas, nors jau turėjo „kietos“ auditorijos įvaizdį, dar kartą įrodė savo „jėgą“.
Fakultete yra 30 grupių, su didžiule patirtimi, įvairiais pomėgiais ir žinių bagažu, dalyvavę ne viename puikiame fakulteto projekte, išvažinėję ir išvaikščioję Lietuvos kampelius, aplankę žymių žmonių gimtąsias vietas. Nors atskirose grupėse aktyviai dalyvaujančių nebuvo labai daug, bet tik nedidelė dalis viską stebėjo iš šono.
Taigi devyni klausimai – devynios savaitės. Ir devynios puikios ekskursijos po Lietuvos istoriją, jos kultūrą. Pradėjome nuo viduramžių ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino. Ir vienu įspūdingesnių pastarųjų metų Valdovų rūmų muziejaus mokslininkų atradimų – Gedimino laikų bokšto istorijos. Toliau gilinomės į vieno žymiausių visų laikų Lietuvos valstybininkų M. K. Radvilos Našlaitėlio Betliejaus Bazilikai padovanotos sidabrinės taurės (2019–2020 m. parodos „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas) įrašą, kunigaikščių Oginskių inovacijas, pavertusias Rietavą Lietuvos kultūros istorijai reikšmingu socialinės pertvarkos, švietimo, kultūros, mokslo ir technikos inovacijų centru; apie Vilniaus auksakalių gildiją; kodėl XVIII a. Memelio gyventojai geriau kalbėjo angliškai, nei vokiškai, taip stebindami Prūsijos karalienę Luizę; kokių įrodymų gavo LDK ir Lenkijos valdovas Žygimantas Senasis, norėdamas įsitikinti išrinktosios Bonos Sforzos išvaizdumu; apie kokius gamtos reiškinius, gyvūnijos pasaulį ir žmogaus gyvenimo ciklus sužinome iš Marijos Gimbutienės darbų ir ką bendro su visu tuo turi jaučio galva ir t.t. Visi klausimai be galo įdomūs. Pabandykite ir Jūs rasti atsakymą!
Apibendrinant, jau iš pirmųjų atsakymų tapo aišku, kad konkursas netenka prasmės. Neįmanoma išrinkti geriausios grupės iš geriausių! Ir nereikia. Norėčiau pacituoti seniūnės Dalios A. žodžius: „ Laimėjome visi!“. Tai buvo turiningas laiko praleidimas šaltuoju metų sezonu, išryškinęs grupių aktyvų branduolį. O informacija, kurią gavai, įdėjęs pastangų, turi didesnę išliekamąją vertę, nei ta, kuri yra pasyviai išgirsta. Net ir žinomi dalykai, atrasti dar kartą, tik gal kitu kampu, jau nekalbant apie naujus atradimus – praturtina. Tikiu, kad dabar nepraeisim pro Jogailos g. 11, Vilniuje neprisiminę Marijos Gimbutienės, užsuksim į Pranciškonų bažnyčią pas „Baltąją Madoną“, po restauracijos apsilankysim Auksakalių koplyčioje (Šv. Jono bažnyčia, Šv. Barboros koplyčia) ir t t. O posakis „pasisekė kaip Zablockiui su muilu“ vėl po truputį įeis į vilniečių gyvenimą.
Pateikiu keletą citatų iš grupių atsakymų. „Kad galėtum kurti, pasakyti ką nors naujo, turi būti visiškai laisvas. Negali būti avelė, prigludusi prie avelių būrio. Turi išdrįsti pavirsti juoda avele ir eiti savo keliu“ – taip Marija Gimbutienė apibūdina kuriančio žmogaus būdą.
„Čiurlionis – tai dievas... Jo negalima liesti... Niekas niekada neprilygs Čiurlioniui... Todėl neverta net stengtis. Netapykite...“ (Jonas Mekas).
Irena Ūsaitė, Kultūros fakulteto Menų istorijos katedros vadovė
Menų istorijos katedros nuotraukos