„Labai ačiū, mokytoja Rasa!“, –  tokiais žodžiais Užsienio kalbų fakultete italų kalbos besimokantys senjorai po kiekvieno užsiėmimo dėkoja savo dėstytojai Rasai Kulytei-Polini. Dėstytoja Rasa nuotoliniu būdu italų kalbos moko keturių grupių klausytojus, tarp jų ir „nulinukai“, ir pažengę, ir jau pasiekę aukštesnį, antrą lygį.

Rasa Kulytė-Polini Užsienio kalbų fakultete dirba nuo 2019 metų. Ji yra teatro mokytoja Žirmūnų gimnazijoje, gal todėl ir senjorus italų kalbos moko žaismingai, nuotaikingai, taikydama įvairius netradicinius mokymo metodus.

Dėstytoja surengė kalėdinę šventę pradedantiesiems mokytis italų kalbos, papasakojo, kaip Italijoje švenčiamos Kūčios ir Šv. Kalėdos, parodė vaizdo medžiagą apie italų švenčių tradicijas. Klausytojai papasakojo apie jų ruošiamus kalėdinius patiekalus. Jie taip pat parengė Italijos regionų ir miestų pristatymus, lygino lietuviškus ir itališkus filmus, pasakojo apie garsųjį italų Renesanso architektą, tapytoją, poetą, skulptorių Leonardą da Vinčį (Leonardo da Vinci).

Artėjant Šv. Velykoms dėstytoja Rasa papasakojo savo studentams, kaip Velykos švenčiamos Italijoje, pademonstravo patiekalus, kuriuos italai tradiciškai valgo Šv. Velykų rytą ir per pietus. Buvo prisimintos ir lietuviškos šios pavasario šventės tradicijos, palygintos su itališkomis.

Savo įspūdžiais apie dėstytojos Rasos Kulytės-Polini virtualius italų kalbos užsiėmimus dalijasi patys klausytojai.

„Italų  kalbos pradėjau mokytis visiškai atsitiktinai – tik todėl, kad MČTAU nebuvo vietų mokytis nei anglų, nei prancūzų kalbos. Priėmė tada tik į italų kalbos grupę. Užsirašiau, nes turėjau norą mankštinti savo smegenis. Baigiantis antriesiems mokslo metams jau bandau skaityti itališkus Vatikano tekstus ir kai ką jau suprantu. Man labai pasisekė, kad italų kalbos dėstytoja Rasa tokia miela, linksma, nuoširdi, įdomi, artistiška, geranoriška, jaunatviška – šie ir kiti jos būdo bruožai padeda man nugalėti savo  tingulį ir vėl jungtis į nuotolinę italų kalbos pamoką“ (Marija, 49 gr.,2 lygis). 
„Kas yra sunkiausia, mokantis užsienio kalbos? Ogi atsiversti vadovėlį! Dėstytoja Rasa yra tas „niuktelėjimas“, kuris priverčia tai padaryti. Be jos niekaip vadovėlis neatsivers. Man patikdavo gyvos  italų kalbos pamokas auditorijoje,  bet lygiai tiek pat naudos  gaunu ir mokydamasi nuotoliniu būdu. Puikiai sekasi aiškintis kilusius klausimus prisijungus Zoom platformoje. Laukiu nesulaukiu  ketvirtadienių“ (Regina).

„Italų kalba nėra tokia lengva ir paprasta, kaip gal kai kuriems  atrodo. Ačiū dėstytojai už toleranciją, kantrybę ir senjorų galimybių supratimą“ (17A gr., 1 lygis).

„Italų kalbos sugalvojau pasimokyti, atsiradus daugiau laiko, nes pagaliau išėjau į pensiją, be to, mūsų šeimoje atsirado naujų giminaičių italų. O susikalbėti, ypač su vyresniaisiais, galima tik itališkai. Taip ir prasidėjo mano pažintis su kitais studentais – „nulinukais“  ir insegnante (mokytoja) Rasa. Tiesą pasakius,  iš pradžių atrodė, kad kukli ir mandagi Rasa sunkiai susitvarkys su mūsų (ypač mano) noru atsakinėti ir komentuoti vienas per kitą. Bet visų mūsų nuostabai, Rasa kažkaip ramiai ir greitai padarė tvarką –  tapom drausmingesni ir pakantesni. Susitinkam ketvirtadieniais, nespėji pamatyti, kaip greit pralekia tos dvi akademinės valandos. Rasos dėka nuotoliniai užsiėmimai  praskaidrina karantininę kasdienybę ir neleidžia užsnūsti mūsų „pilkosioms ląstelėms“. Rasa, grazie di cuore“ (Aurelija , 56 gr.,0 lygis).

„Aš geriau papasakosiu vieną istoriją, kuri mano atmintyje gyvavo daug metų. Viešėjau  Šiaurės Italijoje ir važiavau  traukiniu. Prieš mane, kažkiek  tolėliau, sėdėjo viena jauna simpatiška italė. Po kiek laiko vienoje iš stotelių įlipo dar viena ir abi pradėjo sveikintis : ciao, ciao. Aš stebiu. Na, gerai, vadinasi taip sveikinasi italai. Važiuojam toliau, jos labai draugiškai šnekučiavosi. Vienai iš jų ruošiantis išlipti, vėl  pasipylė visa serija : ciao, ciao, ciao... Aš žiūriu į jas ir nieko nesuprantu. Taigi jau buvo tas ciao pasisveikinant, o dabar ir vėl. Paskui dar daug kartų girdėjau tą ciao, bet nekreipiau dėmesio. Ir tik šį rudenį pradėjus mokytis italų kalbos, jau po pirmos pamokos mūsų dėstytoja Rasa viską sudėliojo į savo vietas“ (Marytė).

„Italų kalba žavėjausi nuo jaunystės, italų dainos, pati Italija yra nuostabios. O kai aplankiau pačią Italiją, tai susižavėjimas tik išaugo. Todėl pasirinkau italų kalbą, kad galėčiau suprasti šios nuostabios šalies esmę ir dar geriau pažinti šią šalį“ (Rima).

„Po dviejų kelionių (su kelionių agentūromis) pamilau Italiją. Norisi pramokti kalbos. Labai nelengva kalba, kai moki vos kelis žodžius. Dabar su mokytojos Rasos pagalba moku ne tik daugiau žodžių, bet ir gramatikos. Mokytis įdomu“ ( Liudmila).

„Jau metai esu  pensininkė, ir norėdama, kad smegenėlės nesurūdytų, nutariau pasimokyti nuostabaus grožio italų kalbos. Ir kaip nesimokyti, kai dvynukai anūkėliai –  pusiau italiukai“ (Aušra).

„Gerai jaučiuosi italų kalbos pamokose. Mūsų dėstytoja Rasa greitai ir įtaigiai, su įdomiais šmaikščiais intarpais perteikia žinias, užkrečia linksmumu, stengiasi dėl mūsų, pasakoja, siunčia įdomios pažintinės medžiagos. Super!“ (Birutė).

„Pagaliau atėjo metas, kai gali įgyvendinti nors kelis savo senus norus. O noras išmokti kalbų kyla pabuvojus nuostabiose šalyse. Italų kalbos pradžiamokslio knygą jau turėjau kelis metus, bet, pavarčius gramatiką, apimdavo baimė, kad tai ne man. Taip ir sugalvojau ieškoti pagalbos Trečiojo amžiaus universitete. Ketvirtadienio Rasos pamokos prabėga greitai ir linksmai, nors tai vyksta nuotoliniu būdu. Italų kalba tampa vis mielesnė ir suprantamesnė“ (Virginija).

„Mes, 56A italų kalbos grupė, esame pirmokai – ,,jauniausi“ Užsienio kalbų fakulteto klausytojai. Kiekvienas atėjome su savo planais: vienų vaikai ir anūkai gyvena Italijoje, kitam nuo tolimos jaunystės patinka melodingos italų dainos, kažkas tiesiog įsimylėjęs šią nuostabią šalį. Tik pravėrę naujosios savo Alma Mater duris, susidūrėme su pirmomis kliūtimis – mokslai buvo perkelti į virtualią erdvę. Bet visos kliūtys įveikiamos, kai to nori. Taip ir mes, padedami mūsų kantriosios mokytojos Rasos, kiekvieną savaitę jungiame savo kompiuterius ir mokomės. Mokomės ne tik italų abėcėlės, naujų žodžių ar gramatikos subtilybių. Mokomės bendrauti kitaip. Mokomės – kaip tikri pradinukai – kalbėti po vieną, mokomės prisiversti atlikti namų darbus (patikėkit, labai sunki užduotis). Ir laukiame, kada galėsime vėl susirinkti į auditorijas. Ačiū Rasai, kad šalia italų kalbos žinių visada gauname daug naujos informacijos apie Italijos istoriją, papročius, šventes. Mokytis niekada nevėlu. Grazie mille, insegnante Rasa (56A gr. 0 lygis).

Užsienio kalbų fakulteto informacija