Reportažas iš auditorijos
Vėlyvą 2019 m. rudenį per radiją išgirdau, kad kažkur labai toli nuo Lietuvos ir, atrodė, dar toliau nuo manęs, Kinijos platybėse kažkas nuo kažko susirgo kažkokia negirdėta liga. Pamaniau: ten tiesiog kitas pasaulis – kitaip valgoma, kitaip gyvenama, ten visko nutinka, o išpuoselėtai Europai, o tuo labiau prie Baltijos jūros prigludusiai mano Tėvynei niekas negresia. Bet atsitiko, ko mažiausiai galėjau tikėtis. 2020 m. kovo 12 d. po paskaitos Istorijos fakulteto klausytojus Kovo 11-osios Akto 30-mečio proga patriotinėmis dainomis pasveikino „Romantikai“, vadovaujami Meninio ugdymo fakulteto dekanės Izabelės Janinos Bražiūnienės. Pakiliai nusiteikę, atsisveikinę iki susitikimo po dviejų savaičių, uždarėme auditorijos duris – iki rudens, nes Rektoratas pranešė, kad prasideda karantinas. Kitą dieną buvo atšauktas spektaklis Operos teatre, į kurį bilietus buvo parūpinusi nenuilstanti Garbės narių klubo vadovė Elena Sakavickienė. Tada supratau, kad debesys uždengė ir mūsų Tėvynės dangų.
Praėjo metai. Nepaisydama mūsų susirūpinimo ir baimių pro vasario debesis žvilgtelėjo pavasariškai nusiteikusi saulė, primindama, kad artėja Kovo 11-oji. Pagalvojau: pandemija pabandė iš mūsų atimti ištisus gyvenimo metus, bet tai mums skirtas laikas, ir nėra jokios vilties kaip kompensaciją gauti papildomus metus – reikia toliau dirbti šiais mokslo metais.
Net košmariškame sapne negalėjau pamatyti, kaip į mūsų gyvenimą ateis „nuotolinis darbas“, „nuotoliniai susitikimai“, „nuotolinės paskaitos“. Bet juk niekada negali žinoti, kas laukia už artimiausio kelio vingio. O ten, pasirodo, buvo ir tarsi tyčia tokių kaip aš lūkuriavo Informacinių technologijų fakulteto dekanas Ovidijus Gabrėnas. Įvairiais gyvenimo tarpsniais turėjau daug mokytojų, bet gerbiamas Ovidijus juos visus pranoko kantrybe ir geranoriškumu. Kai dėl kiekvieno mygtuko reikšmės vėl ir vėl jo klausiame, išgirstame: „Niekas negimsta mokėdamas“. Šio trumpo, bet visą technologijų pasaulį mano sąmonėje sutalpinančio sakinio paskatinta, pakalbinau Istorijos fakulteto klausytojų pamiltą Meninio ugdymo fakulteto dekanę Izabelę Janiną Bražiūnienę kartu paminėti Kovo 11-ąją nuotoliniu būdu.
Bijojau, kaip prieš daugelį metų vedama į pirmąją klasę, nors visą gyvenimą duoną pelniau skaitydama paskaitas. Už gerbiamą Izabelę ir jos koleges (dainininkes ir skaitoves) kalbėti negaliu, bet pagal tai, kaip rimtai jos ruošėsi, sprendžiu, kad lengva nebuvo. Išaušo saulėtas Kovo 11-osios išvakarių rytas. Bijojau, kad neįveiksiu to „nuotolio“, bet tarsi angelas sargas dekanas Ovidijus „sustatė“ viską į vietas. Dekanės daina, kuria prasidėjo renginys, ir optimizmu spinduliuojanti rektorės dr. Zitos Žebrauskienės kalba padrąsino.
Ilgai galvojau, kokią paskaitą skaityti, ir suvokiau, kad valstybinės šventės išvakarėse geriausia bus kartu su klausytojais „pabėgioti“ po savo mylimą Žemaitiją – peržvelgti svarbiausius tauraus žemaičio, Vasario 16-osios Akto signataro Jono Smilgevičiaus veiklos etapus.
Daugelis mūsų klausytojų skundžiasi, kad pasiilgo auditorijos, nori susitikti su kolegomis ir lektoriais bei universiteto vadovybe, kad nuotolinį bendravimą vertina kaip ypatingos situacijos nulemtą būtinybę. Bet, mieli klausytojai, jūs tikriausiai nė nepagalvojate, kaip sunku yra lektoriui, nematančiam jūsų akių, jūsų veidų išraiškos. Manau, kad ne tik man buvo sunku žinant, kad jūs su mumis, bet negalint pamatyti jūsų akių. Dėkoju, kad prisijungėte, kad kartu paminėjome svarbią Tėvynės istorijos datą. Laukiu galimybės susitikti auditorijoje, jūsų akyse pamatyti tikėjimą, kad įveiksime visas negandas ir išgirsti „Romantikų“ „O gyvenimas eina, o mes traukiame dainą“.
Dr. Vida Kniūraitė, Istorijos fakulteto dekanė
