Kultūros fakultetas kovo 12 d. rengia konferenciją „Užmaršties dulkes nuvalius“, skirtą kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Konferencija bus atvira visiems MČTAU klausytojams, todėl norime supažindinti su renginio turiniu iš anksto. Tam ir skirtas šis straipsnis apie Steponą LUKOŠEVIČIŲ (1934–2016), visuomenės veikėją, spaudos darbuotoją, Lietuvos istorijos ir krašto kultūros pažinimo klubo „Alkas“ įkūrėją ir ilgametį vadovą.

Straipsnį parengė Kultūros fakulteto Knygų klubo vadovė Aldutė Martinaitienė kartu su konferencijos idėjos autore, fakulteto 25-osios grupės seniūne ir MČTAU Kultūra Facebook administratore Irena Burdulyte. Šiuo straipsniu siekiama bent mažyte dalele prisidėti prie ištikimo Lietuvos sūnaus, kuklaus žmogaus, nenuilstančiai dirbusio Tėvynės labui, Stepono Lukoševičiaus visiems mums priminimo ir Jo prisiminimo išsaugojimo.

Lauksime jūsų konferencijoje kovo 12 d. 11 val. MS Teams platformoje.

 

Kaip rašoma įvairiuose žinynuose, Steponas Lukoševičius – Lietuvos inžinierius, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, miškininkas. Mieli šio straipsnio skaitytojai ir būsimos konferencijos klausytojai, nuvalius užmaršties dulkes, mes norime jums Steponą Lukoševičių pristatyti kaip gana plataus akiračio žmogų, patriotiškai nusiteikusių tėvų dėka nuo ankstyvos vaikystės pamilusį Tėvynę ir visą savo gyvenimą dirbusį Lietuvai, jos Nepriklausomybei ir visiems mums.

Ankstyvoje jaunystėje Steponas Lukoševičius ilgai rinkosi, kuo jis norėtų būti: dailininku ar fiziku. Galutinai apsisprendęs tiksliųjų mokslų naudai, baigęs Šiaulių Pedagoginio instituto Fizikos - matematikos fakultetą, pradėjo dirbti 1959 metais įkurtame Vilniaus skaičiavimo mašinų specialiame  konstravimo biure, vėliau išaugusiame į Skaičiavimo technikos ir informatikos mokslinio tyrimo institutą, inžinieriumi konstruktoriumi, pirmųjų lietuviškų skaičiavimo mašinų  projektuotoju. Darbas sekėsi, S. Lukoševičius tapo  vienuolikos išradimų informacijos įrašymo į laikmenas srityje autoriumi ar bendraautoriumi. Jauna ir žingeidi konstravimo biuro bendruomenė buvo ne tik gerai techniškai išprususi, bet ir tarpusavyje labai susiklausiusi. Tiksliųjų mokslų specialistų darbai tuo metu buvo itin svarbūs ir visiškai nesisiejo su sovietine ideologija. Netgi nebuvo įprastų raginimų tapti partijos nariais. Tik tuo ir galima paaiškinti, kodėl inteligentiškos bendruomenės intensyvus švietėjiškas gyvenimas vyko sklandžiai ir visiškai viešai. Sovietinis  režimas negalėjo atvirai drausti domėtis sava istorija ir kultūra. 

Tokiame, santykinai ramiame konstravimo biuro užutekyje Steponui Lukoševičiui ir dažnai su juo  patriotinėmis temomis diskutavusiems inžinieriams Edvardui  Gudavičiui bei Zenonui Didžiuliui kilo bendra idėja konstravimo biure įkurti taikaus pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir santvarkai klubą, kurio nariai domėtųsi savosios tautos didinga ir pamokančia istorija, kultūra ir dvasinėmis vertybėmis, jų pažinimu, išsaugojimu ir skleidimu/sėjimu plačiajai visuomenei. 1967 m. kovo 17 d. Vilniaus Skaičiavimo mašinų Specialiame konstravimo biure gimė Lietuvos istorijos ir krašto kultūros pažinimo klubas „Alkas“, kurio emblemos simboliu tapo Šv. Izidorius Sėjėjas. Danutės Deksnienės pasiūlytą senovės lietuvių šventovės vardą gavusio klubo „Alkas“ vadovu išrinktas Steponas Lukoševičius, su mažyte pertrauka išdirbęs šiame poste beveik pusę amžiaus.

Pagrindiniu klubo „Alkas“ veiklos uždaviniu tapo istorinės atminties ir tautinės dvasios gaivinimas. Tuo tikslu, su buvusiu bendradarbiu, istoriko keliu pasukusiu E. Gudavičiumi klubo nariai rengė Lietuvos istorijos paskaitas, kuriose buvo kalbama aiškiai ir atvirai. Daug diskutuojama. Visiems tai buvo nauja patirtis.

Prasidėjus vasaroms, klubo nariai savais automobiliais, kartu su savo šeimomis, keliaudavo iš anksto parengtais Lietuvos istorijos ir architektūros paminklų lankymo maršrutais, rūpinosi istorijos ir kultūros paminklų apsauga. Klube vyko susitikimai su garsiais menininkais, pravedami nusipelniusių Lietuvai asmenų jubiliejiniai paminėjimai.

Visą Aldutės Martinaitienės ir Irenos Burdulytės straipsnį skaitykite svetainės Senjoro užrašuose

 

Kultūros fakulteto inf.