„Šių metų pandemijos sąlygos, karantinai, ribojimai žmonėms sukelia neigiamas psichologines pasekmes. Todėl mūsų senjorų savanorių pagalba tampa dar labiau reikalinga“, – sakė lektorė Angelė Bajorienė per Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto projekto „MČTAU savanoris – aktyvaus senėjimo variklis“ nuotolinius mokymus, kuriuose dalyvauja 60 universiteto klausytojų.
Projekto „MČTAU savanoris – aktyvaus senėjimo variklis“ dalyviai buvo mokomi, kaip kuo profesionaliau teikti pagalbą sau ir kitiems. Lektorė A. Bajorienė, analizuodama temą „Klausymo procesas: informacijos priėmimas, iškodavimas, interpretavimas, įvertinimas, reakcija. Aktyvus ir pasyvus klausymas“, priminė, kad savanoriaujant imamasi kilnios misijos ir per mokymus stengiamasi jai kuo geriau pasiruošti. „Padėti žmogui šiandienos sąlygomis – tikrai didelis iššūkis“, – pabrėžė A. Bajorienė.
Ne tik klausyti, bet ir girdėti
Lektorė citavo popiežiaus Pranciškaus, kai 2018 metais jis lankėsi Lietuvoje, pasakytus žodžius: „Neužmirškite savo tautos šaknų. Kalbėkite su senais žmonėmis. Nėra nuobodu su jais kalbėtis. Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą“.
Paskaitoje daug dėmesio buvo skiriama savanorių gebėjimams klausytis – be gebėjimo įsiklausyti ir girdėti, savanoris nebūtų labai geras. Gebėjimas išgirsti yra vienas sudėtingiausių komunikacijos procesų. Lektorė paaiškino, kad sąvoka „komunikacija“ reiškia dalinimąsi bendru, informacijos perdavimą. Komunikacijoje būtinas žmogaus santykis su žmogumi. Senjorai, pavyzdžiui, komunikuoja su valdžios institucijomis, bendruomenėmis, kitų kartų atstovais, buvusiomis profesinėmis grupėmis.
Savanoriui bendraujant su kitu žmogumi, pasak lektorės, svarbu suprasti jo elgesio prasmę, pajausti, kodėl jam reikia pagalbos, analizuoti priežastis – komunikacija turi būti kompetentinga.
Mokymo dalyviai sužinojo, kaip savanoris turėtų teisingai atkoduoti žmogaus teikiamą informaciją, kad galėtų padėti išspręsti problemą. Jei problemos nepasakė, reikia tiesiog bendrauti ir padėti įveikti besikreipiančiojo psichologines problemas.
„Įdarbinti ausis“
Pasak lektorės, klausymo ir girdėjimo procesas turėtų būti organizuojamas kuo sėkmingiau. Klausyti reikia dėmesingai, kad išgirstum, ką žmogus sako. O tam reikia kantrybės, tolerancijos. „Senjorų savanorių ausys turi būti labai įdarbintos“, – teigė lektorė.
Savanoriams verta mokytis atidžiai ir dėmesingai klausytis, nes tada gaunama tiksli ir kokybiška informacija. Žmogus, kurio klausomasi, būna pamalonintas, jis pasijunta svarbus ir reikšmingas. O atsiradęs pasitikėjimo jausmas gerina komunikacijos procesą. Tai palengvina pasiekti savanorių tikslus. „Atidus klausymas yra vienas iš maloniausių dėmesio ženklų“, – teigė lektorė. Klausymas suartina žmones, taip pat padeda spręsti problemas, išsklaidyti liūdesį ir net sielvartą. To ir siekiama, pasiryžus savanoriauti. Todėl klausymas turi būti efektyvus. Turi būti įjungtas ne tik fiziologinis, bet ir psichologinis bei socialinis girdėjimas. „Klausyti reikia ir širdimi“, – sakė A. Bajorienė.
Lektorė vardijo klausymosi tipus – imituojamą, selektyvų, izoliuotą, nejautrų, svarstantį, užjaučiantį, analizuojantį ir t. t. „Klausantis kitų, reikia galvoti apie savo bendravimo įpročius. Ar dažnai pertraukinėju, ar ne per greitai pradedu vertinti, ar esu pakankamai dėmesingas?“, – aiškino A. Bajorienė. Savanoris turi elgtis natūraliai, būti nuoširdus, bendrauti be išankstinių sąlygų, priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Klausymas turi būti informatyvus, ieškant, kur glūdi problema. Lektorė priminė ir kūno kalbos elementus, dar kalbėjo apie dėkingumo poveikį žmogui bei kitus savanoriams svarbius dalykus.
„Savanorystė amžėjant yra puiki savirealizacijos raiška, kai ir save tobuliname, ir kitam padedame. Ji rodo gyvenimo prasmingumą, mūsų reikalingumą visuomenei, – pažymėjo A. Bajorienė. – MČTAU savanorystės misijoje padėti kitam žmogui yra labai svarbus komunikacijos procesas, siekiant abipusių tikslų – ir gaunančiojo naudą, ir teikiančiojo pagalbą, nes tai padeda tobulėti“.
Projekto „MČTAU savanoris – aktyvaus senėjimo variklis“ uždaviniai – organizuoti 60-ties universiteto savanorių veiklą, iš pradžių juos apmokant, sukurti MČTAU Informacijos centrą „Gyvoji patirties laboratorija“, kurios bazėje ateityje būtų rengiami įvairūs projektai, diskutuojama dėl naujų universitete iškylančių klausimų, į universiteto veiklą įtraukti 90 socialiai pažeidžiamų senjorų, kuriems reikalinga savanorių pagalba.
Rasa Pakalkienė
Autorės nuotr.