„Kitą žmogų padaryti laimingą gali tas, kuris pats yra laimingas“, – per projekto „MČTAU savanoris – aktyvaus senėjimo variklis“ mokymus sakė Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorė dr. Zita Žebrauskienė.
Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete (MČTAU) lapkričio mėnesį rengiami projekto „MČTAU savanoris – aktyvaus senėjimo variklis“ mokymai. Pirmųjų užsiėmimų lektoriai buvo dr. Zita Žebrauskienė, dr. Loreta Štelbienė ir Informacinių technologijų fakulteto dekanas Ovidijus Gabrėnas.
Senjorai taip pat gali būti naudingi
L. Štelbienė pažymėjo, kad projektas „MČTAU savanoris – aktyvaus senėjimo variklis“ yra viso universiteto projektas, todėl jame bus kviečiama dalyvauti daug žmonių. Tikimasi, kad jie prisidės prie įvairių iniciatyvų ir veiklų.
L. Štelbienė pastebėjo, kad viešoje erdvėje, kai kalbama apie pensininkus, teigiama, jog jie vis guodžiasi dėl mažų pensijų, kad jiems reikia visokių kompensacijų, jog jiems skiriama didžiausia biudžeto socialinių reikmių pinigų dalis ir t. t.
„Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai yra progresyvūs, turi daug žinių, patirties. Jie smalsūs ir nori dalyvauti įvairioje veikloje, – kitokį senjorų paveikslą nupiešė pranešėja. – Mes pagalvojome, kodėl neparodžius, kad tokie, kaip mes, taip pat galime visuomenei padaryti ką nors gero. Ir daryti tai neatlygintinai, per savanorystę“. Ji pridūrė, kad dar buvo gilinamasi, kuo užsiima kitos šalys, ypač Skandinavijos kraštai, kuriuose pagrindinė Trečiojo amžiaus universitetų veikla ir yra savanorystė. Todėl ir buvo parengtas toks projektas – „MČTAU savanoris – aktyvaus senėjimo variklis“.
Pristatydama projekto mokymo programą, L. Štelbienė sakė, kad bus kalbama apie savanorystės naudą visuomenei ir principus, tokios veiklos metodus, naudą patiems savanoriams, socialinį kapitalą, žmogiškuosius trūkinėjančius ryšius. Ji minėjo ir dėkingumo poreikį žmogui. Pasak pranešėjos, po kiekvienos temos bus kuriamas grįžtamasis ryšys.
L. Štelbienės paprašyti užsiėmimų dalyviai užrašė, kokių turi lūkesčių dėl šių mokymų. Apklausa padės apibendrinti, ko jie tikėjosi, kaip pavyko tuos lūkesčius išpildyti.
Laimės šaltiniai
MČTAU rektorės Z. Žebrauskienės paskaitos tema – „Žmogui reikia žmogaus“. Ji pabrėžė, kad paskaitos tikslas – tobulinti bendravimą su žmonėmis, gebėjimą įvertinti savo sugebėjimus, vertybes, kaip paveikti kitą žmogų, valdyti konfliktą, pasiruošti savanoriauti.
„Kodėl senjorai nori savanoriauti? Neseniai buvo paskelbti vieno tyrimo rezultatai: jie nori susitikti su naujais žmonėmis – net 75 proc., padėti kitiems – 70 proc., patys praturtėti kultūriškai – apie 70 proc., įgyti naujų gebėjimų – 58 proc.“ – vardijo pranešėja. – Deja, Lietuvoje visuomeninėje veikloje dalyvauja tik 11 proc. senjorų“.
Z. Žebrauskienė teigė, kad jos idėja yra per savanorystę būti naudingiems, įkvėpti kitus. „Tačiau kitą žmogų padaryti laimingą gali tas, kuris pats yra laimingas, – patikino ji. Lektorė, klausytojams padedant įvardyti laimės šaltinius, nubrėžė grafiką, jog laimė priklauso nuo sveikatos, saugumo, šeimos, pinigų, draugų, pomėgių, ir pažymėjo, kiek procentų asmeniškai skirtų kiekvienam šiam punktui. Klausytojai galėjo nusibrėžti savo grafikus pagal tai, kiek procentų patys skiria kiekvienam laimės šaltiniui.
„Galime ramiai pagalvoti, ką derėtų keisti – ar turime pakankamai draugų, kiek esame saugūs, gal šeimoje kas nors negerai, – kodėl naudingas toks grafikas, paaiškino Z. Žebrauskienė. – O kai esame laimingi, ir kitus galime padaryti laimingais“.
Anot pranešėjos, žmogus ne visada gerai save pažįsta. O ruošiantis savanoriauti, patartina tai žinoti geriau. Klausytojams ji pasiūlė parašyti save apibūdinančius žodžius – būdvardžius, tarkime, draugiškas, darbštus ir pan., bei kokie jie nori būti – mylimi, suprasti, laukiami ir t. t. Taip pat parašyti, kokie dalyviai bus, pavyzdžiui, geri savanoriai, norintys padėti kitiems.
„Kodėl siūloma parašyti, ką galvoji? Tokiu būdu įdarbinamos mintys. Tada mintys realizuojasi“, – teigė Z. Žebrauskienė.
MČTAU rektorė papasakojo apie asmeninį pavyzdį, kad nuo jaunumės norėjo tapti senų žmonių globėja. „Įsivaizduojate? Dabar dirbu Trečiojo amžiaus universitete ir esu be galo laiminga“, – pažymėjo ji.
Z. Žebrauskienė klausytojams siūlė įvardyti ir savo gerąsias, ir blogąsias savybes. Ji teigė, kad būtina didinti savivertę bei negailėti gražių žodžių ne tik kitam, bet ir sau. „Bendraudami niekada nebijokime išsakyti savo norų, poreikių ir nurodyti konkrečių veiksmų, kurių norėtume imtis, – kalbėjo Z. Žebrauskienė. – Čia į pagalbą ateina mūsų jausmai. Jie tamsą gali paversti šviesa, abejingumą – polėkiu. Mes esame emocijų šaltinis ir turime galimybę vienas emocijas pakeisti kitomis“.
Lektorė vardijo, kas žmogui svarbiausia: meilė ir širdingumas, dėkingumas, smalsumas, užsidegimas ir aistra, ryžtas, lankstumas, pasitikėjimas savimi, linksmumas, gyvybingumas, pasiaukojimas.
Bendrauti be pykčio
Kadangi kiekvienas žmogus turi ir neigiamų emocijų, Z. Žebrauskienė sakė, kad tokias galima ignoruoti, bet jos neišnyks, nuslopinti, bet jos prasiverš kitu būdu, joms pasiduoti ir savęs gailėti, o galima varžytis su jomis bei sakyti, kad būna ir blogiau. „Išmintingiausia yra transformuoti tokias emocijas, ieškant sprendimo, kaip tinkamiausiai pasielgti susidariusioje situacijoje“, – teigė pranešėja. Todėl ji siūlė keisti savo elgesį. Ir priminė posakį: „Nužudyk monstrą, kol jis mažas“. Pasak Z. Žebrauskienės, geriausia su neigiamais jausmais susidoroti pačioje užuomazgoje, neleidžiant jiems įsikeroti.
Lektorė pažymėjo, kad šiais laikais per skubėjimą pamirštamas bendravimas be pykčio. Mat skubantys žmonės dažnai būna suirzę. „Bendravimas be pykčio turi modelį, kuris susideda iš keturių elementų: stebėjimo, jausmo, poreikio ir prašymo“, – sakė Z. Žebrauskienė. Ji siūlė: vietoj to, kad iškart pultume kritikuoti, reikėtų iš pradžių stebėti, o kai turime poreikių, derėtų ne reikalauti, bet prašyti.
Anot Z. Žebrauskienės, bendraudami be pykčio turime remtis tokiomis vertybėmis kaip pagarba, pasitikėjimas, meilė, atsakomybė, taip pat išmintis ir gera valia. Ji pažymėjo, kad kitam žmogui siųsdami signalą, jog jis yra draugas, sukeliame teigiamas emocijas.
Per užsiėmimą Z. Žebrauskienė taip pat išsamiai paaiškino, kaip geriau pažinti kitą asmenį. Tai yra svarbu ir būtina, norint bendrauti, savanoriauti. Anot lektorės, pažinti žmogų galime žinodami, kokiam asmenybės tipui jis priklauso, suprasdami, kaip jis priima, apdoroja bei atkuria informaciją, taip pat stebėdami jo kūno kalbą, balso intonacijas. Kuo geriau pažįstame žmogų, tuo sėkmingiau galime jam padėti.
„Humanistiniai psichologai teigia, kad kiekvienas žmogus yra vertybė. Jis turi fundamentalius poreikius, kuriuos mūsų universitetas siekia besąlygiškai patenkinti, – tvirtino MČTAU rektorė. – Kiekvienas turi būti pastebėtas, priimtas toks, koks yra. Kiekvienas turi būti išklausytas ir išgirstas. Kiekvienas turi būti reikalingas ir mylimas“. Z. Žebrauskienės teigimu, tenkinant tuos poreikius stiprinama ir auginama asmenybė. O tai daryti niekada nebūna per vėlu.
Per vienus pirmųjų užsiėmimų Informacinių technologijų fakulteto dekanas O. Gabrėnas tiems, kurie pageidavo, išsamiai paaiškino, kaip jungtis į nuotolinius mokymus: apie registraciją, prisijungimą, vaizdo kameros įjungimą bei atjungimą, reflektavimą, klausimų rašymą ir taip toliau.
Projekto „MČTAU savanoris – aktyvaus senėjimo varikis“ uždaviniai – organizuoti 60-ties universiteto savanorių veiklą, iš pradžių juos apmokant, sukurti MČTAU Informacijos centrą „Gyvoji patirties laboratorija“, kurios bazėje ateityje būtų rengiami įvairūs projektai, diskutuojama dėl naujų universitete iškylančių klausimų, į universiteto veiklą įtraukti iki 90 socialiai remtinų senjorų, kuriuos savanoriai lankytų ir globotų.
Rasa Pakalkienė
Autorės nuotr.