Iš ciklo „Žmonės ir darbai“

Šį rudenį, atsistatydinus Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto dekanui Rimantui Radžiūnui, naująja dekane patvirtinta dr. Jurgita Rotomskienė – mokslininkė, kuri neabejinga ir politikai, ir bridžo žaidimui. Susipažinkime ir kartu apžvelkime fakulteto problemas ir ateitį.

Kokie keliai ir kada atvedė Jus į Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetą?

Esu aktyvus ir smalsus žmogus. Buvau girdėjusi, kad šiame universitete organizuojamos įdomios ekskursijos, tai pirma mintis ir buvo pasinaudoti galimybe geriau susipažinti su Lietuva. Į universitetą įstojau 2018 metais.

Jūs turite mokslų daktaro laipsnį, taigi esate sukaupusi tam tikros srities profesinių žinių ir patirties bagažą. Ar, ateidama į Trečiojo amžiaus universitetą, pati tikėjotės išmokti kažkokių naujų dalykų, ar labiau norėjote pasidalinti savo sukaupta patirtimi?

Mano darbinės patirtys labai skirtingų sričių – teko dirbti ne tik mokslinį darbą Vilniaus universitete, bet ir, po Nepriklausomybės atkūrimo, kurti Lietuvos hipotekos registrą, o vėliau – ir Lietuvos skolininkų administravimo sistemą. Manau, daugelis turime įvairios patirties, bet nesu tikra, kad tos specifinės žinios gali būti įdomios kitiems.

Ateidama į universitetą, nelabai įsivaizdavau, kiek daug čia yra visokių galimybių save realizuoti. Labiausiai man norėjosi veiklos, taigi atrodė, kad pradėsiu lankyti Turizmo fakultetą ir pakeliausiu su grupėmis. Tačiau pamačiusi, kad vyksta ir įdomių paskaitų, pradėjau lankytis bent trijų fakultetų organizuojamose paskaitose. Ir dar, žinoma, labai susidomėjau Politikos fakulteto diskusijų klubu.

Įprasta sakyti, kad politika – vyrų reikalas. Kuo ši sritis įdomi moterims, kiek jų tarp fakulteto klausytojų? Kada ir kodėl Jūs pati susidomėjote politikos mokslais ir praktika?

Niekada negalvojau, kad politika – ne moterų reikalas. Mano šeimoje nuo pat Sąjūdžio atsiradimo buvo sekami politiniai įvykiai ir aktyviai dalyvaujama renginiuose. Nuo to laiko niekada nebuvau abejinga politikai. Manau, politika – kiekvieno atsakingo piliečio reikalas. Ir tai, kad mūsų fakultete yra ir daug moterų, parodo, kad žmogaus lytis neliamia jo aktyvaus dalyvavimo politiniame gyvenime.

Šį rudenį buvote patvirtinta Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto dekane, pakeitėte penkerius metus šiam fakultetui vadovavusį Rimantą Radžiūną. Kokia Jūsų, kaip naujos dekanės, fakulteto ateities vizija? Laikysitės jau susiformavusių tradicijų, ar esate numatę kardinalių pokyčių? Prieš kelerius metus greta politikos buvo numatyta prijungti ekonomikos ir teisės tematiką – kiek dėmesio bus skiriama šiai sričiai?

Labai gerbiu mūsų buvusį dekaną Rimantą Radžiūną. Jo atsidavimas fakulteto reikalams buvo didžiulis. Buvo organizuojama daug renginių, kuriuos, gaila, pristabdė karantinas. Tad man perimti vadovavimą fakultetui – didelis iššūkis. Kol kas pandemijos akivaizdoje labai sunku planuoti artimiausią veiklą. Tačiau gyvenimas nesustoja ir po truputį dėliojasi planai. Pirmiausia, manau, kad fakultete aptariamos temos turėtų būti tos, kurios yra aktualiausios mūsų klausytojams. Praeitais metais, kai buvau diskusijų klubo vadove, organizavau klausytojų apklausas – klausėme, kas patiko, ką norėtų keisti, kokios temos įdomiausios. Tai labai padėjo sprendžiant apie planuojamas veiklas, tačiau karantinas tuometinę veiklą sustabdė. Manau, tokią praktiką perkelti ir fakulteto klausytojams – parengsime anketas, kad matytume, kokios temos įdomiausios, kokie lektoriai patiko ir kodėl. Ateityje taip pat neatsisakysime ir teminių ekskursijų, kurių metu ne tik susipažįsti su Lietuvos politine istorija, bet ir pabendrauji su bendraminčiais.

2016 metais fakultete buvo suburtas diskusijų klubas, kurio vadove pernai buvote jūs pati. Ar senjorai nori tik išsisakyti, padiskutuoti, pakritikuoti, ar ir patys būtų linkę aktyviau dalyvauti visuomenės politiniame gyvenime, jeigu būtų galimybė jiems įsitraukti į tokią veiklą?

Diskusijų klubo veikla parodė, kad mūsų senjorai dar labai susikaustę ir nedrąsiai reiškia savo nuomonę. Tačiau užsiėmimus lanko labai aktyviai. Tai rodo, kad smalsumo ir noro išgirsti įvairius argumentus yra daug. Labai norėčiau išlaisvinti mūsų klausytojus drąsiai ginti savo pozicijas ir atvirai diskutuoti. Dėl to pavasarį pradėjome rengti debatus – tai šiek tiek kitokia diskusijos forma, kai kiekvienas turi ieškoti argumentų apginti vienokią ar kitokią poziciją. Bet ta veikla tuomet sustojo. Diskutuoti su kaukėmis ant veidų nėra malonus ir patogus užsiėmimas, bei kai tik leis situacija, esu tikra, diskusijų klubo veikla dar suaktyvės.

Jūsų vadovaujamame fakultete šį rudenį mokslo metai prasidėjo visu mėnesiu anksčiau, kad spėtumėte susitikti su rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą dalyvaujančių pagrindinių partijų atstovais. Ar šie susitikimai padėjo fakulteto klausytojams geriau susigaudyti politikoje ir teisingai pasirinkti, už ką balsuoti?

Iš tiesų, šie metai ypatingi. Renkamės valdžią ateinantiems ketveriems metams. Ir labai džiaugiuosi, kad turėjome susitikimus su visų pagrindinių partijų atstovais. O iš dviejų partijų pas mus atvyko pirmieji asmenys – Ingrida Šimonytė ir Ramūnas Karbauskis. Mano įsitikinimu, tokie susitikimai iš tiesų leidžia geriau pažinti politikus. Vienas dalykas, kai mes juos matome viešoje erdvėje – visai kas kita, kai jie gyvai pasakoja ir atsakinėja į klausimus. Pasimato visos žmogiškosios savybės – nuoširdumas, atvirumas, ar atvirkščiai – išsisukinėjimas. Mūsų klausytojai tikrai turėjo visas galimybes pasirinkti savo favoritus.

Fakulteto klausytojai dalyvavo projekte „15 metų ES“, gerai pasirodė Lietuvos šimtmečio protmūšių turnyre, įsidrąsino diskutuoti diskusijų festivalyje Birštone. Kokiais projektais savo klausytojus nustebinsite šiais mokslo metais?

Klausimas labai geras – atsakymas labai sudėtingas. Buvau padavusi paraišką universiteto vardu dalyvauti kaip organizatorius diskusijų festivalyje Birštone, tačiau visas festivalis buvo atšauktas. Todėl kol kas laukiame, kokie veiklos suvaržymai bus paskelbti artimiausioje ateityje. Tačiau tikiu, kad tai baigsis, kaip ir viskas turi pabaigą, ir galėsime vėl galvoti apie projektų rengimą, ekskursijas. Labai norėčiau organizuoti protmūšius – tai labai įdomus ir aktyvus žinių įgavimo būdas. Be to, mūsų prodekanas projektams Vitalius Skaržinskas pilnas idėjų dėl naujų projektų rengimo ir finansavimo gavimo jiems įgyvendinti. Todėl esu įsitikinusi, kad turėsime naujų įdomių veiklų.

Vienas lauke – ne karys. Ar pavyko suburti komandą, su kuria kartu galėtumėte spręsti strateginius ir kasdienius klausimus?

Pagrindinė komanda išlieka ta pati, kokią turėjome ir pavasarį. Tai tikrai aktyvūs nariai, siekiantys rezultato. Labai norėčiau artimiau susipažinti su mūsų naujokais – gal tarp jų atsirastų drąsių diskutuotojų, aktyvių organizatorių. Tai palengvintų diskusijų klubo veiklą, nes organizavimas atima daug laiko ir energijos. Būtų gerai galėti pasidalinti ne tik darbais, bet ir idėjomis.

Žmonės į mūsų universitetą ateina ne tik su skirtinga profesine patirtimi, bet ir su labai įvairiais pomėgiais. Jūsų pomėgis – gana retas, esate bridžo žaidėja. Kada ir kodėl susidomėjote šiuo žaidimu, kokiuose turnyruose esate dalyvavusi? Gal prie bridžo kortų stalo ketinate susodinti ir MČTAU senjorus?

Bridžo žaidimo taisyklių pradėjau mokytis labai seniai – prieš 25 metus. Kaip jau minėjau, esu aktyvi, ieškanti papildomų veiklų, naujų pažinčių. Tuo metu Vilniaus universiteto Fizikos fakultete atsirado skelbimas, kad renkami klausytojai į bridžo kursus. Taip ir prasidėjo pažintis su šiuo žaidimu. Daug metų ėjimas į klubo turnyrus ar dalyvavimas respublikiniuose čempionatuose man buvo tik kaip gerai praleistas laikas, leidžiantis atsipalaiduoti nuo darbinės įtampos. Tačiau po truputį bridžas tapo gyvenimo būdu – tai nauji draugai bendraminčiai, su kuriais ne tik susitikdavome kiekvieną savaitę, bet ir pradėjome važinėti į Latvijos ir Estijos čempionatus, atostogų metu keliauti į įvairiuose Europos kurortuose organizuojamus turnyrus. Lenkijoje bridžas yra dėstomas ir mokyklose kaip fakultatyvas, todėl vyksta labai daug dalyvių pritraukiantys čempionatai, kuriuose taip pat dalyvavome daug metų. Na, o 2008 metais pasitaikė unikali galimybė sudalyvauti pasaulinėje proto žaidimų olimpiadoje Pekine, kuri vyko iš karto po oficialių olimpinių žaidynių. Pasaulinė bridžo asociacija, siekdama, kad bridžas būtų įtrauktas į olimpinių žaidimų sąrašą, kvietė žaidėjus aktyviai dalyvauti ir finansavo visas išlaidas Pekine. Mums tereikėjo sudaryti rinktines (pagrindinę, moterų ir jaunimo) ir nusipirkti bilietus. Tai buvo nepakartojama patirtis. Ir, nors mūsų moterų rinktinė dalyvavo pirmą ir, gaila, paskutinį kartą tarptautiniame turnyre – tikrai nebuvome silpniausios žaidėjos.

Aš iš tiesų esu šio protinio žaidimo entuziastė, todėl, pasitarusi su Vilniaus bridžo klubu ir gavusi paramą, suorganizavau mokymus MČTAU senjorams. Gaila tik, kad spėjome pravesti vos kelias pamokas – užsidarėme karantinui. Tiesa, mūsų mokytojas dar neišsižadėjo savo pažado pravesti pilną pamokų ciklą, tik kol kas neaišku kada. Šiuo metu tai tikrai neįmanoma – kortos perduodamos iš rankų į rankas ir visai neatitinka saugumo reikalavimų.

Kad geriau Jus pažintume, gal galite papasakoti apie savo šeimą, pomėgius ir iššūkius, kuriuos dar planuojate įveikti.

Mano didžiausias šeimos džiaugsmas yra dvi dukros ir dvi anūkės. Beje, ir dukros, ir žentai taip pat žaidžia bridžą – tai šeimyniniuose susibėgimuose kartais organizuojame „naminius“ turnyrėlius. Na, o su anūkėmis tenka dažnai sėsti prie įvairių stalo žaidimų, kurie taip pat reikalauja ne tik protinių sugebėjimų, bet ir fantazijos bei žinių.

Dėkoju už įdomų pašnekesį. Linkiu įgyvendinti visus siekius bei įrodyti, kad ir politikoje, ir prie bridžo stalo moterys gali daug pasiekti.

Kalbėjosi Jadvyga Miniotaitė