Reportažas iš auditorijos
Sausio 24-osios užsiėmimas Literatūros fakultete – išskirtinis, nes pirmą kartą fakulteto istorijoje visas užsiėmimui skirtas laikas atiteko naujokei, šiais mokslo metais į fakultetą įstojusiai Emilijai Gaspariūnaitei Taločkienei.
Fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis, pristatydamas naująją narę, pabrėžė, kad mūsų gretas papildys ne tik poetė, ne tik profesionali dailininkė – tapytoja, bet ir Lietuvos bajorų sąjungos narė. Čia tai bent! Toks dekano pristatymas suintrigavo, nes nei dailininkų, nei Bajorų sąjungos narių mūsų tarpe niekada nėra buvę.
Emilijos Taločkienės prisistatymo visi klausėmės atidžiai ir dėmesingai, nes visoms naujovėms esame atviri. Sužinojome, kad naujoji kolegė grupinėse parodose dalyvauja jau nuo 1968 metų. Yra dalyvavusi ir keliose parodose užsienio šalyse, surengusi ne vieną ir ne dvi personalines parodas, o paskutinę – prieš metus Estijos sostinėje Lietuvos ambasados patalpose. Dailininkė ambasadai padovanojo ten eksponuotą ciklą „Paparčiai“, kurį ir mes galėjome pamatyti ekrane. Tame ekrane, dekanui padedant, ji mums parodė daug savo nutapytų paveikslų patriotine ir istorine tematika, kai kurie jų skirti istorinėms mūsų krašto asmenybėms. Jų paskirtį liudija pavadinimai: „Trakai“, „Gedimino pilis“, „Barbora Radvilaitė“, „M. K.Čiurlionis“, „Darius ir Girėnas“, „Kristijonas Donelaitis“. Tai ne pavieniai paveikslai, o didesni ar mažesni ciklai. Visus ekrane rodomus tapybos ir akvarelės darbus lydėjo išsamūs, nuoširdūs jų autorės Emilijos Taločkienės komentarai ir pastabos, iš kurių supratome, kad jie atlikti itin kruopščiai, pasižymi subtilia spalvine gama, prigesintomis spalvomis ir pustoniais. Spalvingesnės buvo akvarelės „Aguonos“, „Vandens lašo istorija“ ir „Baltijos kelias“. Baigus paveikslų demonstravimą ir užgesus ekranui pajutome, kad jie mums padovanojo kažkiek šviesos, kažkiek ramybės ir daug grožio.
Savo prisistatymą Emilija Taločkienė baigė eilėraščių skaitymu. Jos poezija man padarė visai neblogą įspūdį, nes pasirodė įdomi tiek savo turiniu, tiek autorės sugebėjimu eiliuoti ir suprantamai, ir paprastai, ir ne šabloniškai. Jeigu eilėraščius būtų perskaitęs tikras skaitovas, jie gal galėtų konkuruoti net su daugeliu paveikslų.
Manau, kad naujokės poezija patiko ne tik man vienai, o ir kitiems užsiėmimo dalyviams, ypač poetams. Smagu, kad Literatūros fakulteto klausytojų gretos papildė ne tik dar viena poetė, bet ir dailininkė, Lietuvos bajorų sąjungos narė, šį garbingą titulą paveldėjusi iš savo protėvių, kiek supratau, Aukštaitijos bajorų.
Po užsiėmimo kirbėjo mintis, kad ateityje visiems naujai įstojusiems kolegoms reikėtų skirti kur kas daugiau dėmesio ir laiko.
Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto Garbės narė
Kristinos Danutės Sadauskienės nuotr.