Reportažas iš auditorijos
„Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti“, – toks užrašas iškaltas ant Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio (1846 – 1918) kapo paminklo bažnyčios šventoriuje Suoste (Biržų raj.). Šio knygnešio ir visos knygnešystės istorijos atminimui kovo 22 dieną buvo skirtas Literatūros fakulteto klausytojų susitikimas su ilgamete Lietuvos knygnešio draugijos pirmininke dr. Irena Kubiliene, su kuria universiteto literatai susibičiuliavo keliaudami į Panevėžio rajono Ustronės kaime įkurtą Knygnešystės muziejų.
Knygnešio draugija, susikūrusi 1988 metais, sutelkė gražų būrį knygnešių gentainių ir besidominčiųjų knygnešystės istorija, renka knygnešystės dokumentus, prisiminimus, tvarko knygnešių kapus, rengia Knygnešio dienos minėjimus, parodas, seminarus, leidžia laikraštį „Knygnešių krivulė“, rūpinasi tautos vertybių išsaugojumu ir jų perdavimu jaunajai kartai.
Irena Kubilienė, Kauno knygnešio Mykolo Račkaus vaikaitė, pristatė Kazio Misiaus ir Benjamino Kaluškevičiaus knygą „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“, kurioje J. Bielinis aprašomas kaip valstietis knygnešys, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, liaudies švietėjas, publicistas, leidėjas, visuomenės ir kultūros veikėjas, „Aušros“, „Varpo“, „Ūkininko“ bendradarbis, pasirašinėjęs Baltojo erelio slapyvardžiu. „Būdamas nuolat važinėjantis knygnešys, jis daugiau nei trisdešimt metų dirbo nelegalų darbą, atveždavo lietuvišką spaudą į Raseinių, Šiaulių, Panevėžio ir kitas apskritis. Galėjęs ramiai ūkininkauti, rizikavo netekti sveikatos, net gyvybės. Jam, kaip ir kitiems knygnešiams, grėsė sunkios kalėjimo ir tremties bausmės“, – kalbėjo I. Kubilienė. Jurgis Bielinis įėjo į lietuvių tautinio judėjimo istoriją kaip ryškiausias lietuvio knygnešio prototipas. J. Bielinio gimimo diena – kovo 16-oji – minima kaip Knygnešio diena. Tarp 100-to Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, J. Bielinis paminėtas Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis“ (2009 m.).
Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytoje Knygnešių sienelėje iškaltos šimto knygnešių pavardės ir Petro Vaičiūno posmas:
Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų,
Kur gimtąjį raštą gabeno iš Prūsų,
O buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas,
Kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę.
Šis istorinis įrašas patvirtina, kokio masto Lietuvoje buvo knygnešystė. Lietuvos knygnešių ir daraktorių bibliografiniame žinyne (B. Kaluškevičius, K. Misius) įrašyta 7700 knygnešių pavardžių.
Literatūros fakulteto klausytojai, išklausę įdomaus Knygnešio draugijos pirmininkės pasakojimo, ir patys pasidalijo prisiminimais apie savo giminės knygnešius, atlikusius kilnią tautos švietimo misiją.
Jadvyga Miniotaitė
Vidos Žilinskaitės nuotr.