Kultūros fakulteto Menų istorijos katedros renginiai visada turi juos vienijančią mintį. Jau studijuota ir teatro, ir operos, baleto istorija, buvo kursas, skirtas dailės istorijai, Šiemet - kinui skirtas kursas. Rengiami susitikimai su kino kritikais, režisieriais. Paskaitą „Lietuvos dokumentika – politinio lūžio karta“ skaitė režisierius dr. Audrius Stonys, o susitikime su kino kritike Neringa Kažukauskaite kalbėtasi apie vaidybinių filmų kūrėjus, temas, stilius. Kursą lanko apie tris šimtus žmonių. Pastarasis susitikimas - su režisiere Giedre Žičkyte - buvo jautrus ir nuoširdus pasikalbėjimas apie kūrybą, kūrėjo atsakomybę, filmų herojus, jų likimus.
Menų istorijos katedros vadovė Irena Ūsaitė ne tik pristatė režisierės kūrybą, pasiekimus, bet ir profesionaliais klausimais vedė pokalbį įdomiausiomis kryptimis.
„Dokumentiniams filmui scenarijų rašo pats gyvenimas, jo nereikia kurti“, - sakė režisierė apie profesijos ir žanro pasirinkimus. G. Žičkytės filmai yra apie istoriją, apie laisvę, apie siekį būti laisvam. Laisvės genas - visos menininkės kūrybos ženklas. Sąjūdžio metai Kaune architektų šeimoje augančiam emocionaliam vaikui įsirėžė atmintin. Augusi šalia jaunųjų architektų karnavalų, pokštų, matė, kaip gimė grupė „Antis“– dainuojančios revoliucijos vėliavnešys. Taip atsirado filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, atnešęs pirmąjį apdovanojimą, – istorija apie nedidelę šalį ir jos žmones, prasiveržusius pro sistemos pavojus ir iškovojusius laisvę su daina ir šypsena.
„Kurti dokumentinį filmą yra džiaugsmas ir didelė atsakomybė. Juk lendi į kito žmogaus gyvenimą“, - apie kūrybos iššūkius kalbėjo režisierė. O jos filmų herojai yra išskirtinės asmenybės, maištininkai, einantys prieš srovę ir daužomi.
Skirtingais keliais kūrėjas atranda savo herojus. Susitikime su Amerikos lietuviais režisierės paklausė, ar ji girdėjusi Simo Kudirkos istoriją. Taip atsirado įspūdinga istorija „Šuolis“ apie laisvę ir unikalią lietuvio jūreivio asmenybę, apie tai, ką gali padaryti daug žmonių, siekiančių tikslo. Kalbėdama apie filmo kūrimo peripetijas, prisiminė pažintį su Simonu, apie pasiruošimą interviu su buvusiu JAV valstybės sekretoriumi Henry Kissingeriu, įsimintiną filmavimą, bandymą gauti autografą.
Kiekvieno filmo istorija ypatinga, su ryškiomis priešistorijomis. Klausytis buvo įdomu ir apie filmo „Meistras ir Tatjana“ gimimą, ir apie kartu su čiliete režisiere Maite Alberdi sukurtą filmą „Aš čia tik svečias“ apie Alzheimeriu sergančią moterį, ir apie naujausio filmo „Für Irena“ heroję - neeilinę šviesią asmenybę, žinomą teatrologę, profesorę Ireną Veisaitę.
Nuoširdžiai ir atvirai kalbėjo menininkė apie nerimą, kaip filmą įvertins žiūrovai, apie kitų menų įtaką gyvenimui ir kūrybai, apie tai, kiek nepanaudotų filmuose kadrų sugula į stalčius, apie naujus sumanymus, apie apdovanojimus, apie ryšį su savo herojais.
Iki ašarų graudus pasakojimas apie G. Žičkytės prodiusuoto filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ heroję - šalia fronto linijos Donbase gyvenusią moterį Anną su 5 vaikais, apie siekį kurti saugumo, vilties jausmą savo vaikams. Anna dabar gyvena Vilniuje, vaikai čia mokosi, o susitikimai su Anna kaskart menininkę skatina pagalvoti, kiek mes daug turime ir kai menkai tai vertiname.
Režisierė sakė, kad filmo herojai ją augina, o susitikimas su kūrėju augina žiūrovą.
Lilijas Smalakienė
Autorės nuotraukos