Kuo giliau pažinsi istoriją, tuo bus mažesnė tikimybė jai pasikartoti (Sparnuota mintis, kuriai prikirpo uodegą).
MČTAU literatūros fakultetą su paskaita „XX a. literatūrinis Vilnius“ aplankė Vilniaus miesto bei istorijos tyrinėtojas, rašytojas, vertėjas, gidas Darius Pocevičius.
Už nepastebėtos Vilniaus istorijos tyrimus jis yra pelnęs Šv. Kristoforą, Vilniaus mero ir kitas premijas. D. Pocevičiaus yra autorius penkių knygų: trys iš jų didelės apimties itin detaliai iliustruotos istorinės studijos apie Vilnių. D. Pocevičiaus knygos ypatingos tuo, kad pasakoja plačiai nežinomus faktus ir pateikia netikėtas įžvalgas apie Vilnių - kitokias nei gali paskaityti vadovėliuose ir turistiniuose giduose.
Knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“ temai „XX a. literatūrinis Vilnius“ antroje dalyje skirta net 140 psl. iš 655. (Pažymėtina, kad Vilniuje tuo laikotarpiu gyveno 81 proc. visų Lietuvos rašytojų). Čia dėmesio centre atsidūrė ne architektūriniai ar urbanistiniai reliktai, o pagrindinai garbaus amžiaus vilniečiai, gyvieji anų laikų „reliktai“. Nuo 2011 m. D. Pocevičius surengė daugiau nei 500 pažintinių kelionių po Vilnių ir jo apylinkes. Ruošdamasis miesto pažinimo kelionėms - paskaitoms, vykdavusioms ne auditorijose, o natūralioje aplinkoje: Vilniaus gatvėse, tarpuvartėse, apleistose gamyklose, gidas ištisas dienas praleisdavo archyvuose ir bibliotekose. Senuose dokumentuose, knygose ir laikraščiuose jis ieškojo informacijos apie mieste atrastas senienas - išlikusias atminimo lenteles, užrašus, herbus, datas, monogramas, skulptūras, dekoro ir architektūros elementus. Reliktai prabilo ir ėmė pasakoti autentiškas kasdienybės istorijas, visiškai kitokias nei didieji istoriniai naratyvai ir mitai apie romantišką, tolerantišką ir lietuvišką senąjį Vilnių.
XX-jo amžiaus literatūrinis Vilnius profesionaliai buvo atskleistas literatūros fakulteto klausytojams. Kaip kaleidoskope keitėsi skaidrėmis gausiai iliustruojamos, klausytojų dėmesį tiesiog prikaustančios istorijos. Pranešėjas dosniai pažėrė šūsnį plačiai nežinomų, didžiųjų istorinių naratyvų nepastebėtų faktų, originalių įžvalgų. Maža būtų pasakyti, kad tai tiesiog užbūrė auditoriją. Pacituosiu Claire Dale „Fizinis intelektas“: „Kai mes stebime vienas kitą keičiančius vaizdus, pradeda aktyviai išsiskirti dofaminas (malonumo hormonas), o tai skatina kūrybinį mąstymą.“
Norėdamas supažindinti skaitytoją su pranešimo turiniu, išvardinu temas:
„30 milijonų knygų per metus“: leidyklų apžvalga.
„Knygynų puošmenos ir įdomybės“: knygynų stuburas,1953-ųjų metų šuolis, knygnešiai ir knygų kioskai, knyga paštu, savitarna, 1965 - 1970 ųjų metų naujų knygynų banga, 1970 - 1980 m. knygynų branda, 1980 - 1990 m.: knygynų apogėjus ir paskutiniai akordai, aštuoni išlikę (knygynai).
„Rašytnamis - tai LRS rūmai“: rašytojai gauna rūmus, atgimsta rašytojų klubas.
„Įslaptintos cenzūros“ trys paradoksai : 1 - alternatyvų stoka, 2 - literatūros disidentų stoka, 3 - tušti stalčiai.
„Pirmoji raganų puota“- politinio spaudimo rašytojams pirmasis laikotarpis.
„Raudonoji bohema“- alkoholizmas rašytojų tarpe kaip nevilties, nepaklusnumo ir anarchistinio protesto išraiška.
„Susisiekiantys rašytnamio indai“: LRS rūmų bendruomenės komunikavimo su respublikos visuomene priemonės: žurnalas „Pergalė“ ir savaitraštis „Literatūra ir menas.“
„1954 - tųjų verpetai“: meilės romanai ir savižudybės.
Čia pažymėtina tokia istorija:
1954 -aisiais tarp M. Mironaitės ir E. Mieželaičio užsiplieskė romanas, kurį memuarų knygoje „Gyvenome socializme“ aprašė J. Baltušio podukra D. Jakševičiūtė. Pasak memuarų autorės ,E.Mieželaičio žmona pasiskundė LKP CK veikėjams, šie išsikvietė jos vyrą ir pažadėjo LRS pirmininko pareigas mainais už tai, kad nebesimatys su J. Baltušio žmona.
Pranešėjas palietė dar šias temas: „Pirmas rašytojų bendrabutis“, „Širvio kelias“, „E. Mieželaitis ir literatūros modernistai“, „Poezijos pavasariai“, „Prancūzų intelektualai“ „Automobiliais ir butais matuoti honorarai“.
Turintis gido kvalifikaciją pranešėjas yra įvaldęs principą: tik patraukli ir įdomiai pateikta informacija gali būti klausytojo suvokta. Dauguma objektų arba asmenybių buvo atpažinti - suveikė ne tik atmintis, bet taip pat buvo sužadinta vaizduotė, atgimė kadaise patirtos emocijos.
Aleksejus Tolstojus sakė: „Niekada, jokiais žodžiais jūs nepriversite skaitytoją pažinti pasaulio nuobodybės pagalba.“ Paskaita tikrai nebuvo nuobodi. Beveik dvi valandos prabėgo akimirksniu.
Jonas Kirtiklis, MČTAU literatūros fakulteto dekanas
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka
