Universiteto fojė, pakeliui į Freskų salę, akį jau kelios dienos džiugina unikali paroda. Apžiūrinėjantys ant sienos sukabintus kūrinius klausia: tai skiautiniai ar paveikslai? Atsakymas buvo pateiktas parodėlės atidaryme. Tai unikalūs Tautodailės fakulteto klausytojos Marijos Misiūnienės tapybos skiautėmis kūriniai.
Aplink parodos „Tapyba skiautėmis“ autorę Mariją Misiūnienę lapkričio 28-osios popietę susibūrė pulkelis Tautodailės fakulteto moterų, kurioms ką tik buvo pasibaigęs užsiėmimas, prie jų prisijungė iš renginio Maironio 160-osioms gimimo metinėms paminėti besiskirstantys klausytojai. Žiūrovai Marijos kūrinius jau buvo matę, dabar norėjo sužinoti, kaip jie buvo sukurti, kad atrodo lyg skiautiniai, lyg paveikslai.
Buvusi ilgametė Tautodailės fakulteto dekanė Irena Jonkuvienė, pati puikiai įvaldžiusi skiautinių kūrimo meną ir dabar mokanti kitus, paaiškino, kad skiautiniai yra iš tautodailės kilusi meno atšaka, kiek susijusi su tekstile. Skiautinio gamybos technologija apibūdinama kaip dekoratyvaus gaminio siuvimas iš įvairių dydžių ir geometrinių formų audinio skiautelių. Šio gaminio technologija gali būti įvairi. Marija Misiūnienė, MČTAU Tautodailės fakulteto klausytoja, pasak I. Jonkuvienės, įsisavino naują, Lietuvoje mažai žinomą japonišką kinusaiga skiautinių gamybos technologiją. Iš pradžių kinusaiga atsirado dėl to, kad japonams buvo tiesiog gaila išmesti susidėvėjusius, senus kimono, pasiūtus iš šilko, kuris tuo metu buvo labai brangus.
„Tik lakios vaizduotės, didelio susikaupimo ir stiprios valios žmogus gali sukurti tokį gaminį kaip
„Skambantis varpas“, kurį stebint iš šalies atrodo, kad viskas jame juda, vibruoja, net skamba, norisi ranka paliesti ir įsitikinti, kad viskas lygu ir įgyvendinta plokštumoje. Tai gaminys, turintis stipriai veikiančią iliuziją. Jis tokią jėgą įgauna skiautelių spalvų harmonijos jėga. Marija šiam kūriniui atidavė daug meilės, laiko, lūkesčio, vilties ir kantrybės“, – Marijos talentu gėrisi fakulteto garbės dekanė Irena Jonkuvienė.
Marijos darbai išties originalūs, ne tik sudėtingos skiautinių technologijos, bet ir ypač derantys spalvine gama, įdomaus turinio, kruopščiai atlikti. Jos kūriniuose „Obelis“, „Plunksnelė vasarą“, „Plunksnelė žiemą“, „Saulės takas“ žiūrovą žavi gamtos grožis: obelis aplipusi vaisiais, vėjuje lekiantys rausvai gelsvi lapai ir net vieniša plunksnelė, blaškoma vėjo, sniego prislėgta, nežinia kieno pamesta šiuose paveiksluose. Ypatingas grožio pajautimas, kruopštumas, atida, perteikti audinio skiautelėmis, žavi, kelia susidomėjimą ir padėką autorei. MČTAU prorektorė Aldona Rėksnienė parodos atidaryme kalbėjo, kad tokie darbai yra muziejinė vertybė ir turėtų puošti jų erdves.
Marija Misiūnienė į Tautodailės fakulteto būrį įsijungė 2015 metais. Porą metų buvo fakulteto seniūnė, aktyviai dalyvauja visose iniciatyvose. „Tai labai nuoširdi, visuomeniška, visada patarianti kitoms, pamokanti įvairiausių rankdarbių technikų. Daug savo darbų yra padovanojusi kitiems. Tai labai geras Žmogus. Mes tik galime pasimokyti iš jos ramybės, kuklumo, mąstymo. Džiaugiamės, kad ji su mumis“, – mintimis apie kūrėją dalijasi fakulteto dekanė Henrika Ivancienė.
Apie save Marija nemėgsta pasakoti, už ją kalba jos darbai. Šia unikalia kinusaiga technika ji yra sukūrusi daug paveikslų, triptikų įvairiomis temomis, bet dėl vietos stokos parodoje galėjo parodyti tik mažą dalį. Socialiniame tinkle „Facebook“ apie šiuos darbus maloniai atsiliepė skiautinių ekspertė Gražina Kriaunevičienė, susižavėjimo neslepia kolegos.
Linkime Marijai kūrybinės sėkmės!
Tautodailės fakulteto informacija
Jadvygos Miniotaitės ir Irenos Jonkuvienės nuotraukos
