Per Vėlines prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau, negu paprastą dieną. Tuomet žiūrime ir matome ne tik akimis, bet ir širdimi. Tada skamba ir poezija.
***
Pučia šiaurės vėjas žvarbus,
Plėšdamas paskutinius margaspalvius lapus,
Lietaus lašai barbena į langus,
Kviesdami aplankyti artimųjų kapus.
Visų Šventųjų dieną pasimelsime už Šventuosius,
Su ilgesiu prisiminsime amžinybėn išėjusius...
Vėlinių dieną pagerbsime visus mirusiuosius -
Tamsoje suvirpės liepsnelių tūkstančiais...
Pasisėmę dvasinio peno, ramybės būsenos,
Su rudenine gamta susilieję,
Mąstymo šviesoje pagyvensime,
Su meile į šalia esantį pažvelgsime…
Kristina Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
***
vardai svetimi
veidai užmiršti
namai amžini
vėlinės
sparnų šnaresys
maldų šnabždesys
skaidriausia viltis
vėlinės
Er Minija, Literatūros fakulteto skaitytoja
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka
