Šį sezoną gyvensime teatru. Pažintis su lietuviškojo teatro istorija prasidėjo spalio 13 d., kai Valdovų rūmų Renginių salė prisipildė jaunais savo dvasia žmonėmis. Net lektorė dr. Šarūnė Trinkūnaitė sutriko: „Su tokia didžiule auditorija bendrauti dar neteko. Labai jaudinuosi“.
Taip Kultūros fakulteto Menų istorijos katedra pradėjo savo veiklą. Naujas mokslo metų sezonas atėjo kartu su naujomis idėjomis, naujomis temomis. Taigi, laukia intensyvus ir įdomus laikotarpis gyvo bendravimo su lektoriais ir tarpusavyje.
Lietuviškojo teatro istorija prasideda nuo lietuviškų vakarų XIX a. pabaigoje, kurie iki 1904 m. buvo slapti. Jie vyko atokiose kaimo trobelėse, kluonuose, daržinėse, čia buvo skaitomos eilės, dainuojama, šokama. Susiformavusiam mėgėjų teatro sąjūdžiui įtakos turėjo Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo pokyčiai. Slaptieji vakarai telkė lietuvių visuomenę, ugdė tautinę savimonę, puoselėjo lietuvių kalbą, juose dalyvaudavo universitetų studentai, mokytojai, teisininkai ir pan. Ne veltui, carinė valdžia čia įžvelgė grėsmę. Panaikinus spaudos draudimą, jau pradėti rengti vieši vakarai. Įdomu, kad lietuviškuose vakaruose vaidino ir pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės asmenys: Antanas Smetona, Kazys Girnius, o būsimasis ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius buvo ir puikus režisierius bei aktorius. Ir taip nuosekliai kartu su lektore keliavome nuo pirmojo viešo teatro spektaklio Palangoje (1899 m. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“), pirmųjų lietuviškų pjesių iki pirmosios profesionalios teatro trupės susikūrimo 1916 m. Toliau palaipsniui susipažinsime su teatro vystymusi tarpukariu, sovietmečiu, moderniuoju teatru ir jo šiuolaikinėmis technologijomis. Na, o sezono pabaigoje būtinai pabendrausime su režisieriumi intelektualu Gintaru Varnu.
Ir tai dar ne visos sezono veiklos. Nacionalinės dailės galerijos administruojamas projektas su jaunaisiais menininkais „Kai menas padeda susikalbėti“, įgauna pagreitį. Šis projektas – tikras „saldainiukas“, skirtas senjorų ir jaunųjų menininkų bendravimui, dalinimuisi patirtimi, vieni kitų supratimui ir ryšiui megzti. Tai žinių, naujų potyrių, pažinčių, diskusijų, kūrybinių dirbtuvių, atradimų pilnas projektas. Tai profesionalų rengiamos paskaitos, parodos, vizitai į menininkų dirbtuves ir klausimai, diskusijos, diskusijos.
Kiekvienas renginys – atradimas. Nesuklysiu pasakiusi, kad didžiulį įspūdį paliko bendravimas su menininke Severija Inčirauskaite-Kriaunevičiene, tiksliau, prisilietimas prie jos kūrybos. Nerealu, kokie meno kūriniai gimsta iš atliekų – išmesti surūdiję kibirai virsta lempomis, senos keptuvės kvepia juose išsiuvinėta kiaušiniene,... O automobilių durelės – puikiais paveikslais... Smagu buvo pabandyti ir patiems siuvinėti ant metalinių dangtelių.
Stebino jaunos menininkės lentvarietės Mildos Dainovskytės sumanymas išjudinti Lentvario miestelio bendruomenę, suburti ją, pakviesti atrasti netradicines erdves ir kaip vis tik sunku pritraukti žmones. Pribloškė Akvilės Anglickaitės dokumentinis filmas „Ežerų dugne“ su neįtikėtinu pasauliu po vandeniu, su savo vulkanais, olomis, paskendusiais miškais. Ir tai tik keletas iš įvykusių susitikimų,o nemažai dar tokių pažinčių laukia. Ir pradedi suprasti, kaip jaunieji menininkai kuria, kodėl kuria ir ką. Bet kuriame ir mes – turime savo tarpe auksarankių, kurie gali ir pamokyti, parodyti, patarti. Ir ne tik mus, bet ir jaunuosius. Žaviuosi mūsų senjorais, išmintingais, žingeidžiais!
Irena Ūsaitė, Menų istorijos katedros vadovė
Organizatorių nuotrauka
