Kelionės įspūdžiai
Atlikę garbingą misiją Europos Parlamente, patyrę daug jaudinančių, įsiminančių akimirkų, susidraugavę, grįžome iš labai prasmingos kelionės per Europos šalis į Briuselį ir atgal į Lietuvą emociškai paliesti, dvasiškai patobulėję. Kelionės akcentas - atminties akcija „Ištark. Išgirsk. Išsaugok‘‘ Briuselyje.
1940 metų 14 dieną Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir valdė iki Vokietijos okupacijos – 1941 metų birželio 22 dienos, po to nuo 1944 metų vasaros iki 1990 metų kovo 11 dienos. Jau nuo 1940 metų prasidėjo Lietuvos gyventojų areštai, trėmimai, o nuo 1941 metų birželio 14 dienos iki 22 dienos ištremta apie 18 000 žmonių. Iš šio trėmimo 40 procentų žmonių likimas nežinomas...
Per 1948 gegužės 22-27 dienų trėmimą, užšifruotą nekaltu pavadinimu „Vesna‘‘ (Pavasaris), išvežta - 40 000, o per 1949 kovo 25-28 dienų trėmimą „Priboj‘‘ (Bangų muša) - 29 180 Lietuvos gyventojų. Trėmiama buvo į Altajaus, Irkutsko, Krasnojarsko, Tomsko ir kitas Sovietų Sąjungos sritis. 1952 metais liepos 6-7 dienomis ištremtų iš Lietuvos 465 žmonių likimas nežinomas – neaišku kur jie buvo išvežti... Iš viso Sovietų Sąjunga į tolimą Sibirą, į Gulago lagerius išvežė apie 130 000 nekaltų Lietuvos gyventojų. Tokie pat žiaurūs trėmimai vyko Latvijoje, Estijoje ir kitose sovietų okupuotose šalyse.
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 metais birželio 14 dieną paskelbė Gedulo ir Vilties diena. Paminėti, pagerbti nuo sovietinių represijų nukentėjusius žmones, vyksta kasmetinė akcija „Ištark. Išgirsk. Išsaugok‘‘, išplitusi po pasaulį.
Šiemet paminėti Gedulo ir Vilties dieną, skirtą 81–osioms metinėms nuo tragiškųjų netekčių, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKTB) bendrijos nariai, jaunimas, kurių dauguma iš Jaunųjų konservatorių lygos, taip pat Lietuvos Mokslų akademijos choras, Panevėžio tremtinių choras „Likimai‘‘ vykome į Briuselį. Europos Parlamento (EP) atstovų Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus pakviesti, mes dalyvavome atminties akcijoje „Ištark. Išgirsk. Išsaugok‘‘, kuri Briuselyje vyksta antrą kartą.
Skambutis:
- Laba diena! Buvai Briuselyje?
- Ne...
- Norėtum?
- Taip!
Skambina LPKTB pirmininkas Pranas Ulozas. Paaiškina, kad numatoma kelionė į Europos parlamentą Briuselyje birželio 12-17 dienomis - šešios dienos, penkios nakvynės viešbučiuose su pusryčiais. Smulkesnę informaciją atsius EP narių biuras, įkurtas Kaune. Tik po skambučio susimąstau... Ar mano norai atitinka galimybėms? Kelionė ilga ir varginanti. Ar pagalvojau, kad man jau 80? Užmiršau! Pasiūlymas toks viliojantis! Prisiminiau kelionę į Italiją. Tada tik prie 60-ties artėjau. Šalia sėdėjo keleivė, kuriai jau 70 suėjo – stebėjausi, kaip tokia sena ir dar keliauja! Apie savo norus pranešu sūnui – atsako: ,,Labai gerai! Būtinai važiuok!‘‘ Skambinu dukrai į Švediją – pritarė mano sumanymui ir palinkėjo sėkmės!
Renkamės prie Spaudos rūmų. Iš čia 4 val 30 min. turi išvykti du autobusai. Viename – tremtiniai ir minėtas jaunimas, kitame – chorų dalyviai. Atvykstu taksi gerokai prieš 4 valandą. Pirmutinė. Tamsu... Aš viena, net baugu. Ir štai pasirodo Onutė ir Pranas Ulozai! Pradeda rinktis kiti keliautojai. Prie mūsų grupės prieina pagyvenusi graži moteris, plazdančia vėjuje lengva suknute... „Na, nieko sau! Kokia šauni, žavi keliautoja!‘‘- pagalvoju aš. O ji: ,,Labas rytas! Nematau pažįstamo veido tarp jūsų... „Oi, pamačiau!‘‘ Ir eina tiesiai prie manęs. Aš nustebusi: „Tai aš!?‘‘ Visi: „Cha – cha-cha!‘‘ Ir aš: ,,Regina! Labas! Kokia tu pasikeitusi, kokia pagražėjusi! Nepažinau!‘‘ Taip, jei siela jauna, švari, veikli – žmogus nesensta!
Atvyko autobusas. Nors, skelbiausi, kad atvykau pirmoji, noriu sėdėti priekyje (mat, negirdžiu viena ausimi), bet... kol padėjau lagaminą į bagažinę – atsidūriau beveik autobuso gale. Apsidžiaugiau pamačiusi šalia daug kartu važiuojančio jaunimo. Susipažinome. Tai studentai ir gimnazistai, dauguma jų priklauso Jaunųjų konservatorių lygai. Pabendravome, pasidalinome savo interesų įvairove. Vėliau sužinojau, kad tarp jų važiavo Kretingos rajono Salantų gimnazijos 1G klasės mokinė Ernesta Brazdeikytė, laimėjusi literatūrinį konkursą, parašiusi straipsnį ,,Partizanų trobos istorija‘‘ (jos lietuvių mokytoja ekspertė Adelė Žeimytė). Na, o Rokas Damulis iš Marijampolės, savo gražiu balsu, dainomis apie partizanus ir sukilėlius mus žavėjo kelyje.
Manimi pradėjo rūpintis priešais sėdėjusios jaunatviškos, žaismingos mažeikietės Bronelė ir Irutė. Smagu buvo su jomis susipažinti, o vėliau bendrauti. Vadovei Rasai (Rasa Duobaitė-Bumbulienė EP narių R. Juknevičienės ir A. Kubiliaus biuro Kaune vadovė) pareguliavus, buvau pasodinta į priekį, prie lango, šalia Vilniaus filialo pirmininkės Janinos Uksienės. Mat šalia jos sėdėjo jauna mergina, tad ji buvo nukreipta prie jaunimo. Maniau, kad nesijausiu gerai, nes Janina sėdės man iš kairės, prie ausies, kuria negirdžiu... Be to, mes nepažįstamos. Įvyko stebuklas! Ir girdėjau, ir iškart nuo ,,Tu‘‘ pradėjom! Kelionėje ji buvo mano vedlys, globėja, apsauga. Kai kada aš neišgirsdavau informacijos – visada jaučiau Janinos dėmesį man. Buvo jautru ir smagu. Ačiū jai!
Kelyje į Kauną, žalių laukų fone, patekėjo saulė ir kurį laiko mus lydėjo. Pakilia nuotaika atvykę į Kauną, dar pasipildę keliais keleiviais, vykome į Marijampolę paimti dar dviejų moterų, kai vėliau sužinojau – viena iš jų, kaip ir aš, Trečiojo Amžiaus universiteto (TAU) lankytoja.
Ir štai kertame Lietuvos - Lenkijos pasienio punktą. Mes jau Lenkijoje. Laikrodžius atsukame vieną valandą atgal. Maršrute nurodyta, kad mūsų laukia susitikimas su Varšuva ir jos įdomiu senamiesčiu. Deja, mums praneša, kad įvažiavimas uždarytas – dėl vykstančio maratono.
Pirmi žingsniai jau kitoje šalyje - aplankome Poznanės miestą. Tai seniausias Lenkijos miestas. Pagal 2021 metų duomenis Poznanė yra penktas pagal gyventojų skaičių Lenkijoje. Tai miestas su spalvinga netradiciška senamiesčio architektūra. Mes nukeliavome iki simbolinių Poznanės oželių. Pašmaikštavę ir nusifotografavę, linksmi keliavome prie istorinės Rotušės Poznanės senamiestyje, Senosios turgaus aikštės centre. Tai gražus, renesansinio stiliaus pastatas XIII–XVI amžiaus, pagrindinis fasadas su arkadine lodžija. Ankščiau miesto rotušė tarnavo kaip vietos valdžios būstinė, dabar čia muziejus. Šiuo metu aplinkui vyko remonto darbai. Mums davė laisvo laiko ir mes su Janina aplankėme šalia esančią gotikinio stiliaus bažnyčią. Norėdamos prieš kelionę „atsižymėti‘‘, po ilgų pastangų vienoje kavinėje radome su užrašu: „Dlia bab‘‘ („Boboms“). O išėjus, mus palaimino vasaros lietutis.
Vėlai vakare atvykom į viešbutį mažame Lenkijos miestelyje netoli Vokietijos sienos. Draugei rūpėjo išeiti dar pasižvalgyti, o aš norėjau tik į lovą - nebegirdėjau nė kada ji grįžo.
Gerai pailsėję mažo kaimelio patogiame viešbutyje, gausiai, sočiai papusryčiavę, leidžiamės į ilgą kelionę per Vokietijos žemę. Gidė įdomiai pasakoja apie turtingiausią pasaulyje šalį Vokietiją (oficialus pavadinimas – Vokietijos Federacinė Respublika), didžiausią valstybę Europoje su 81 milijonu gyventojų. Vokietija iki XIX amžiaus pabaigos nebuvo vieninga, atskiri jos regionai turėjo savo valstybingumą. Todėl vadovė supažindino su atskirų regionų istorija, jų gyventojų tradicijomis, išskirtinumu, paminėjo ypatingus vokiečių bruožus. Pabrėžė, kad vokiečio neįmanoma pravirkdyti, jie netuščiažodžiauja, paniškai nemėgsta netvarkos. Juokaujama, kad tai „stukačių‘‘ (skundikų) tauta, nes, pamatę, kas negerai – iškart praneša atitinkamoms tarnyboms.
Tarp pokalbių leidžiama klasikinė muzika mane veikė magiškai - leido pasijusti labai laimingai! Už lango pasakiškas landšaftas, šalia – malonus bendrakeleiviai ir... dainuoja geriausia Vokietijos dainininkė – Helena Fišer! Mintyse dėkojau Dievuliui ir tiems, kurie suteikė tiek daug malonumo, sušildė mano širdį... Prisiminiau, kad šiandien šv. Antano diena – parašiau sveikinimo žinutę sūnui...
Tik trumpai sustodami benzino kolonėlėse, pasiekėme Nyderlandų lygumas su sukultūrintu kraštovaizdžiu, paverstu dirbamais laukais, ganyklomis, šiltnamių plantacijomis ir sodintu mišku. O 18.30 valandą jau kirtome Belgijos sieną. Bet mūsų tikslas šiandieną – pasiekti Antverpeną, antrąjį pagal dydį Belgijos miestą.
Belgija- nedidelė valstybė šiaurės vakarų Europoje. Jos krantus skalauja Šiaurės jūra. Šiaurėje ji ribojasi su Nyderlandais, pietuose - Prancūzija ir Liuksemburgu, vakaruose - Vokietija. Jūra skalauja 65 km šalies pakrantės. Belgai neturi vienos bendros kalbos, todėl šalyje yra net trys nacionalinės kalbos: prancūzų, olandų (flamandų) ir vokiečių. Būtent kalbos skiria šalį į tris administracinius regionus, susiformavusius istoriškai-tai Flandrija, Valonija ir Briuselio regionas. Šiaurinėje šalies dalyje daugiausia gyvena flamandai, kurie yra giminingi olandams ir vokiečiams, o pietuose gyvena valonai, kurie giminingi prancūzams. Šalies rytuose gyvena vokiečiai.
Belgija yra viena iš labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių. Belgijos karalystė viena iš Europos Sąjungos steigėjų, o jos būstinė ir parlamentas įsitaisęs Briuselyje. Taip pat Belgija priklauso Beniliukso šalių ekonominei sąjungai, kartu su Nyderlandais ir Liuksemburgu.‘‘- (Iš interneto).
Belgija – šokolado, vaflių ir alaus šalis, tai kraštas kur alaus pagaminama apie 500 rūšių. ,,Alus išskirtinis, toks geras ir skanus, kaip belgų moterys‘‘- juokauja mūsų gidė ir pataria paragauti: „Krek“ – vyšnių, „La Chouffe“ - su kalendros ir apynių prieskoniais, „Leffe“ – vieną iš populiariausių. Belgijoje kepamų vaflių skonis ypatingas ir skiriasi nuo kitų. Tik belgams žinomas slaptas jų receptas. Šokolado daug gaminama rankomis, namų sąlygomis. Briuselyje yra šokolado pasakų miestas.
Visą dieną važiavę autobusu, vėlų vakarą atvykome į Flandrijos regiono sostinę Antverpeną. Tai pramoninis, vienas didžiausių pasaulyje uostamiestis, istorinis amatų ir menų centras. Įspūdinga geležinkelio stotis. Didžiuliai rūmai, pastatyti 1905 metais, architektas – Lui Delasezeri. Šiame mieste gyveno garsūs menininkai A. Van Deikas, P.P. Rubensas, (jo dar išlikęs namas) ir kiti. Čia vyrauja išskirtinės architektūros pastatai. Tarp miesto įžymybių – vėlyvosios gotikos Katedra, XIV – XVII amžiaus, dailės, menų ir istorijos muziejai, įspūdingas zoologijos sodas, bei daugybė vietų belgiškų gardumynų degustacijoms.
Atvykstame į viešbutį. Kambarėlis mažas, lovos šalia. Vaizdas į parką. Milžiniško medžio šakos glosto mūsų langus. Atveriu - ir netrukus išgirstu nepaprastą paukštelio melodiją... Nuotaika puiki, dvasiškai pakylėta. Bet organizmas nebepajėgus susitvarkyti su tokiu krūviu, įspūdžių gausa - negaliu užmigti, pradeda svaigti galva, užmerkus akis pasineriu į nesvarumo būklę ir ,,plaukiu‘‘. Padėjo vaistai ir draugės dėmesys. Šiame viešbutyje praleidome dvi naktis. Na, o pusryčiais čia nepiktnaudžiaujama...
Išaušo mūsų trečioji kelionės diena. Į Briuselį išsiruošėm anksti. Kamščių, kaip kad buvo tikėtasi, nebuvo. Mieste labai daug žmonių, ypač užsieniečių. Tai Europos Sąjungos (ES) institucijų darbuotojai iš 27 šalių narių, taip pat dirbantys kitose tarptautinėse organizacijose. Daug studentų, atvykstančių stažuotojų. Labai daug imigrantų – iš Moroko, Turkijos, Afrikos šalių, Izraelio. „World Population Review“ duomenimis, apie 70 proc. Briuselyje gyvenančių sudaro užsieniečiai. Didžiausios dvi grupės – prancūzai ir marokiečiai. Gatvėse pilna važiuojančių dviračiais, labai daug su paspirtukais. Na, miestas šurmuliuoja!
Pirmiausia aplankėme ir visi su Lietuvos vėliava nusifotografavome prie ryškiausio Belgijos sostinės statinio Atomiumo – visos Belgijos simbolio, kuris atspindi taikaus atomo galios panaudojimą. Tai 165 milijardus kartų padidinta geležies molekulė. Anatomiumas pastatytas 1958-ais metais, kai Briuselyje vyko pasaulinė paroda. Statinys 102 metrų aukščio su devyniais aliuminio plokštėmis dengtais rutuliais, 23 metrų skersmens. Pastato viduje, penkiuose rutuliuose ir dvidešimčia vamzdžių, galima iš vieno burbulo pakilti, arba pereiti į kitą. Mes tais burbulais keliavome savarankiškai, o pakilę į aukščiausią, galėjome pasigrožėti atsivėrusia nuostabia Briuselio panorama. Šiaurinėje pusėje - išsidėstęs parodų parkas su išlikusiais statiniais po čia vykusių Pasaulinių parodų. Truputį į rytus - vaizdas į Antverpeno uostą ir Katedrą, o rytuose - Karališkasis dvaras. Pietinėje ir vakarinėje pusėje – matėme Koekelbergo baziliką, Didžiuosius rūmus.
Po šios ekskursijos vykstame į Europos Parlamentą. Jo vestibiulyje, prie Europos Parlamento narių vėliavų, visa mūsų grupė įsiamžino. Po to mus atvedė į nedidelę salę, kurioje jau laukė Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Vėliau trumpam atėjo Aušra Maldeikienė ir Liudas Mažylis. Čia mes išklausėme paskaitą apie aktualiausias nūdienos Europos ir pasaulio problemas, turėjom galimybę pabendrauti, padiskutuoti, išgirsti įdomių ir naudingų žinių apie Parlamento veiklą, jo funkciją, veikimo principus, komunikacijos būtinumą, sužinojome kokią didelę atsakomybę jie užsikrovę, atstovaudami mūsų šaliai.
R. Juknevičienei ir A. Kubiliui lauktuvių įteikė LPKTB pirmininkas Pranas Ulozas, Irena Reivytienė. Aš R. Juknevičienei padovanojau savo knygą „Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“, pasakydama, kad esu skaičiusi Rasos Juknevičienės mamos tremtinės Dainoros Urbonienės knygą „Sibiras vaiko akimis“, tad dovanoju savo knygą, kurioje surašytos tos pačios mintys. Ji mane švelniai apkabino...
Po paskaitos, aplankę Europos Parlamento pagrindinę posėdžių salę, visi susirinkome į šalia esantį kiemą – aikštę. Dar sėdint salėje prie manęs priėjo P. Ulozas ir paklausė ar negalėčiau pabendrauti su žurnalistu, papasakoti apie savo tremtį. Paklausė, ar gali jam duoti mano telefoną. Ar galėjau atsisakyti? Žurnalistas netrukus paskambino, aš išbėgau iš salės ir mes pašnekėjome. Jis paprašė papasakoti apie tremtį, tai susieti su Ukraina ir paaiškinti, kodėl buvo svarbu vykti į šią akciją. Sutarėme apie 15 valandą susitikti kieme. Sutartu laiku paskambinęs žurnalistas prisistato - pasirodo, tai Mindaugas Laukagalis! Kiek esu girdėjusi jo įdomių reportažų! Jis mane dar paklausinėja, operatorė tuo laiku sustato savo aparatūrą ir mus į jai ir jos įrangai patogesnę vietą, po to – įjungia eterį (turiu įrašą). 16 val 25 min. per LRT laidą „Laba diena, Lietuva‘‘ transliavo reportažą iš šios Europarlamento aikštės. Tremtinių ir politinių kalinių vardu kalbėjo mūsų atstovas, LPKTB pirmininkas Pranas Ulozas (turiu atspausdintą jo kalbą) – ir pasidžiaugė likimo dovana kalbėti iš tokios aukštos tribūnos. Jis priminė skaičius didžiausių trėmimų iš Lietuvos, jų datas, paminėjo Lietuvos žmones, kuriais šiuo metu galime didžiuotis.
Atminties akcijoje „Ištark. Išgirsk. Išsaugok‘‘ atvykę iš Lietuvos chorai susirinkusius pasveikino tremtinių dainomis. Tremtinių pavardes skaitė įvairių šalių atstovai: ambasadoriai, parlamentarai, komisijos nariai. Iš mūsų atvykusių atstovų tremtinių pavardes skaitė: P. Ulozas, O. Ulozienė, J. Uksienė, I. Revytienė, R. Voldemaras, J. Stanėnas, A. Raklevičius, R. Damulis. Per R. Juknevičienės interviu įdomiai ir vaizdžiai kalbėjo Onutė Uloziene. Vilniuje gyvenanti mokytoja Regina Šiaučiulienė dalydamasi akcijos metu patirtomis emocijomis, buvo tikra: „Ta diena įsimins visiems. Ir nors perskaityti visų tremtinių pavardes neįmanoma, tikiu, kad tuokart jie visi mus matė ten – nuo debesėlio. Tikrai neįsivaizdavome būdami Sibire, kad ateis tokia diena, kai prie Europos Parlamento bus toks renginys, kuriame skambės nuo sovietų represijų nukentėjusių žmonių pavardės. Šis renginys sustiprino mūsų savivertę ir leido suprasti, kokie mes – Marijos žemės žmonės - esame ypatingi.‘‘- (Ištrauka iš laikraščio ,,Tremtinys‘‘ 2022.06.24, num.24).
Pridedu nuorodą į straipsnį apie renginį su gausybe nuotraukų. Taip pat Gedulo ir Vilties dieną LRT Panoramoje buvo reportažas iš Briuselio (nuo 3 minutės).
Turėjome galimybę atsipalaiduoti aplankant Briuselio įžymias vietas. Briuselio pasididžiavimas – Šventųjų Mykolo ir Gudulos Katedra, per daugelis amžių statyta ir perstatyta. 1047 metais ją įkūrė karalius Lambertas ir tik XV amžiaus pabaigoje statyba buvo baigta. Katedra žavi savo interjero dizainu, nuostabia gotikine architektūra. Didingą gotikinį pastatą, kurio dviejų bokštų aukštis siekia 64 metrus, iš visų pusių įrėmina katalikų šventųjų skulptūros. Viduje labai gražūs vitražai. Prisiminimui nusipirkau spalvingą rožinį.
Aplankę Karališkuosius rūmus, sodą, gotikinę miesto rotušę, Turgaus aikštę, Briuselio berniuko (Manneken Pis) ir Briuselio mergaitės skulptūras, gerokai išalkę, vykome į seniausią Briuselio restoraną, kur vakarieniavome kartu su A. Kubiliumi prie vieno stalo. Pafotografavus, pasisakiau jam, kad turiu nuotraukų iš tų laikų, kai Tėvynės Sąjunga liepos 6-ąją dieną minėdavo Šilo gatvės „Saulės aikštelėje‘‘. Atsakė: „Taip, buvo geri laikai!‘‘ Po to aš savo vietą priešais jį užleidau P. Ulozui, kad jie galėtų pabendrauti. Į viešbutį Antverpene grįžome pakylėta nuotaika, pilni neužmirštamų įspūdžių, su nusėdusiu mobiliuoju (dėl nuotraukų gausos). Nuotraukas siunčiau vaikams – kartu džiaugėmės!
Kitos dvi dienos, ketvirta ir penkta, skirtos poilsinėms ekskursijoms. Vykstame į romantiškiausią Europos miestą - Briugę. Tai Belgijos perlas. Pakeliui - gražios sodybos su ūkiniais pastatais ir gyvūnėliais aplinkui, didžiuliai plotai baltai žydinčių bulvių. Dvelkia ramybė ir jaukumas....
Briugė vadinama Belgijos viduramžiu stebuklu, išlaikiusi XIII amžiaus stilių ir įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Jos nedidelėje teritorijoje ir apylinkėse - didžiausias skaičius pilių. Dėl daugybės kanalų, žiedu miestą supančių ir tarpusavyje susisiekiančių ir tiltų, kurių daugiau kaip 80, Briugė vadinama Belgijos Venecija. Perėję nuostabų „Meilės‘‘ ežerą, kurį aplinkui juosia vešlus parkas, gražiu tiltu, išpuoštu įvairiaspalvėmis petunijomis, aplankėme Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Ji matoma iš visų miesto kampelių, nes jos bokštas – 122,3 metrų ir yra aukščiausias Belgijoje (antroje vietoje Europoje). Gana rūstaus gotikinio stiliaus bažnyčia pradėta statyti 1220 metais – statyba baigta po 200 metų. Jos dešiniajame altoriuje galėjome pamatyti Mikelandželo ,,Madonos su kūdikiu“ skulptūrą.
Paėję senamiesčio gatvelėmis, atsidūrėme prie vieno iš kanalų su meilę simbolizuojančiomis plaukiančiomis baltomis gulbėmis. Į laivelį tilpo visa mūsų grupė, atėjusi be jaunimo. Kanalus kerta daugybė tiltų t. y. arkų, todėl dažnai teko palenkti galvas. Vaizdai buvo tokie gražus, kad aš pastoviai šokinėjau, norėdama juos užfiksuoti, aišku, aplinkiniams teko nerimauti, kad galiu nesuspėti pasilenkti... Nuplaukę penkis kilometrus, sėkmingai grįžom atgal. Pasifotografavę prie įdomių gražiai žydinčių vaiskrūmių, atėjome į miesto centrą, kuris nuo 2000-jų metų įtrauktas į Pasaulio paveldą. Briugės rotušės kampe išlikusi romantinės architektūros Švč. Jėzaus Kraujo Bazilika, menanti XII amžių. Čia saugoma viena švenčiausių relikvijų – šventas indelis, kuriame likę keli nukryžiuotojo Kristaus kraujo lašeliai. Mes turėjome galimybę paliesti šią relikviją, sukalbant Maldą su savo intencija... Ši vieta žmonėms įkvepia ramybę ir tikėjimą. Atkreipiau dėmesį į stovinčią didelę šv. Antano skulptūrą, labai išraiškingu veidu.
Kuriam laikui buvom palikti Turgaus aikštėje. Aplankę šventas vietas, gavę slėpiningos dvasiškos energijos, kelios iš mūsų bendrakeleivių lipo į garsiausios XII amžiaus varpinės Belforto bokštą, 83 metrų aukščio, kur pakilus 366 laipteliais galima mėgautis nuostabia panorama. Kiti ėjo į senamiestį pirkti lauktuvių, ragauti belgiško šokolado, vaflių ar puikaus alaus. Na, o kai susirinkome -tremtinių grupė iš Vilniaus bendrijos nusifotografavome, atsisveikinę su Briuge ir su Belgija. Nakvojome jau Vokietijos miestelyje Dortmunde į kurį atvykome 21 val. (mūsų laiku – 22 val.).
Gerai praleidę laiką Briugėje, bet kažkokie pairzę, gal pavargę, važiuojame į Vokietijos terminį kurortinį miestelį Bad Salzuflenas, prieš kurį įvažiuojant dideli kamščiai. Jau nuo 1048 metų Bad Salzufleno vietovėje minima druskos gamyba, o 1818 metais miestas gavo kurorto teises. Tai balneologinis kurortas, kur gydomos ginekologinės, kraujotakos, kvėpavimo organų, širdies, nervų ligos. Šio kurorto maudynes „Vital Sol Therme“ atviruose baseinuose, su sumontuotais uždengimais „burbuline‘‘ plėvele, šiltose mineralinėse versmėse, trykštančiose iš žemės gelmių, o taip pat ir pirtyse su 42 laipsnių karščiu, galėjome ir mes išbandyti.
Bet iš pradžių visi pasivaikščiojome po miestą, kur galima pasijusti tarsi ilsėtumeisi prie jūros. Mieste daug aukštų sienų, ant kurių kabo ypatingi augalai, šakomis panašūs į mūsų šaltalankius – jais varva mineralinės druskos. Pakvėpavę, išsivėdinę plaučius, aplankę nuostabų rožių parką, atvykome į „Vital Sol Therme“. Užsiregistravę, gauname kontrolinę apyrankę ant rankos riešo. Dokumentus, piniginę pasidedame į mažą seifuką, įsidėmėję jo numerį. Tada einam kiekvienas į atskirą spintą su dviem durimis (per vienas įeiname, per kitas išeiname), joje persirengiame, bet drabužius paliekame toliau, kitoje tradicinėje spintelėje, įsidėmėję jos numerį. Visą tai padariusi einu prie baseinų. Pakelyje susitinku Irutę su Bronele. Ir staiga prisimenu... aš gi neatkreipiau dėmesio į antros spintelės numerį! Draugės mane nuramino, kad tai ne bėda – turime apyrankes, jos mums padės. (Taip, prieš išeinant užėjom pas budinčią, apyrankę priglaudžiau prie jų aparato ir jo ekrane pamačiau spintelės numerį). Aš dar bandžiau nerimauti, kad be šlepečių, slidu, tai abi paėmė mane už parankių ir atsargiai nuvedė į baseiną, sakydamos, kad man padės, manęs nepaliks, kad būčiau rami... Buvau sujaudinta - pasijutau geraširdžių draugių globoje. Pirmą kartą teko pasijusti bobute. Bet... kai aš išleidau išdžiovinti savo ilgus plaukus – išgirdau komplimentą iš bendrakeleivio „kaip studentė!“. Po trijų valandų maudynių rinkomės visi žvalūs, atsigavę, pajaunėję, linksmi.
Nakvynei vykome jau į Lenkiją, iš kur anksti ryte pajudėjome namų link, sustodami degalinėse ar išlaipindami keleivius iš Marijampolės, Mažeikių, Kauno. Vėlų vakarą grįžome į Vilnių. Iš bagažinės pasiimant savo krepšius įvyko mažas nesusipratimas – Janina nerado savo krepšio su atsivežtomis lauktuvėmis. Mat mes sekančią dieną po apsilankymo Europarlamente, atėję į autobusą, kiekvienas radome didelius mėlynus krepšius su Europarlamento emblema, o juose – kepurę, lietsargį, rašiklį, pieštuką su emblemomis. Janina ir bendrakeleivis iš Kauno abu panoro pasinaudoti tokiais pat krepšiais - netyčia ir apsikeitė. Jau sekančią dieną klaida buvo ištaisyta.
Atlikę garbingą misiją Europos Parlamente, patyrę daug jaudinančių, įsiminančių akimirkų, susidraugavę, grįžome iš labai prasmingos kelionės emociškai paliesti, dvasiškai patobulėję. Buvo malonu matyti šalia jaunimą, jausti šiltą jų palaikymą, žinoti, kad ateitis saugiose rankose.
Užbaigsiu Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žodžiais: „Pagerbdami masinių trėmimų aukas, kiekvienas naujai atraskime savyje kovotojų dvasią. Tegul mus visus sutelkia ryžtas branginti laisvę ir priešintis neteisybei‘‘.
Kristina Danutė Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Autorės ir Rasos Duobaitės-Bumbulienės nuotraukos
