Požiūris
„Visuomenę galima laikyti totalitarine, kada visos jos struktūros tampa nepakenčiamai dirbtinės, kai valdantieji praranda savo paskirtį, bet kabinasi už valdžios, naudodama jėgą ir manipuliacijas“
George Orwellas
Vystydamas įvardintą temą, remiuosi Karlo Friedricho ir Zbigniewo Brzezinskio stalinistinės Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos sulyginimo pagrindu išskirtais totalitarinės valstybės požymiais:
1. Vienintelė visaapimanti, tarnaujanti politinei sistemai, ideologija.
2. Vienintelė diktatoriaus valdoma, sulieta su valstybės aparatu ir slaptąja policija, partija.
3. Visų visuomenės gyvenimo sferų kontrolė.
4. Visų informacijos kanalų ideologinė cenzūra.
5. Visų lavinimo ir mokymo programų kontrolė.
6. Milžiniškas valstybinės propagandos vaidmuo.
Mokslininkai išskiria daugiau požymių, bet ką tik išvardinti, mano nuomone, yra pagrindiniai. Esu įsitikinęs, kad jų tolesniam dėstymui man pakaks.
Straipsnyje pateikiu vaikystės prisiminimus. Vieni iš jų atmintyje iškyla ryškiai ir pilnumoje, kiti - tik atskiromis detalėmis ir fragmentiškai. Norėdamas pasitikslinti, kreipdavausi į savo tremties bendrininką, minimą apybraižoje „Tai neišdyla“, dabar jau šviesios atminties Tomą Norkų. Psichologai tvirtina, kad prieš paauglystę - apie dešimtuosius metus - atmintis persitvarko: mechaninė pasitraukia į antrą planą ir ima dominuoti prasminė jos forma. Pradedama gilintis į reiškinių turinį. Tai dar septynioliktame šimtmetyje pastebėjo hercogas François de La Rochefoucauld: „Geriausiai atspėja tikrumą arba dirbtinumą vaikai – jie pastebi tokias elgesio smulkmenas ir atspalvius, kurie nepasiekia suaugusių dėmesio – ir vaikai nesąmoningai daro apibendrinančią išvadą." Apie aštuntuosius metus aktyviai formuojasi savimonė, pradeda reikštis kova dėl įtakos, socialinės erdvės. Ūgtelėję vaikai visada painiojasi po kojomis suaugusiems, mėgdžiodami jų elgesio štampus. Suaugusieji tuo tarpu jų nė nepastebi.
Irkutsko srities Tajšeto rajono Baironovsko kiaulininkystės tarybinis ūkis buvo paženklintas lagerio subkultūros - už keleto kilometrų buvo keturi lageriai. Jie, kaip žinome, ne tik atspindi visuomenę, bet ją ir formuoja. Štai vyksta vestuvės arba valstybinės šventės. Kas nors, išgėręs tris ar daugiau stiklinių degtinės, praradęs sąmonės likučius, atbudus nežabojamam genetiniam agresyvumui, pavadina stalo kaimyną gaidžiu (gaidžiai - seksualinę prievartą patiriantys kaliniai) - vyksta kruvinos muštynės, nesuprasi kas už ką. Čia, greičiausiai, taip pat pasireiškia rusiška šventinė tradicija: „stenka na stenku". (Prisiminkime filmo „Sibiro kirpėjas“ Užgavėnių epizodą.) Keiksmai, aimanos. Nesuprasi, kodėl liejasi kraujas. “Rusas mėgsta visa, kas šventiška: ūžti - tai tiek gana, kad kepurę pamestum; mušti - tai jau į dantis nežiūrint, pasiutiškai“, - citata iš Broniaus Zimerio straipsnio „Rusiško charakterio bruožai rusų rašytojų veikaluose.“ Buityje dažnai naudojamas lagerio žodynas: zegsas - atsargiai, malina - saugi vieta, koreš - prietėlius, priton - susirinkimo vieta, ništiak - geras daiktas ir daug kitų. Klesti jėgos, pranašumo demonstravimas - gyventojų kolektyvuose, kaip ir visuomenėje apskritai egzistuoja valdžios, autoriteto ir net žinių monopolis. Turi kur pasireikšti charizmatinės asmenybės su tolerancija ir pagalbos kitiems vektoriumi, tačiau kartais iškyla liaudyje vadinami „verchi“-viršūs, arba „krutyje“- kieti - tingūs, ciniški, gobšūs kartais net ir žiaurūs. Matematikas ir treideris Nassimas Nicholas Talebas, bestsselerio „Juodoji gulbė“ autorius, įsitikinęs, kad tereikia 4 proc. žmonių pastangų pakeisti visuomenę, o Anglijos rašytojas Davidas Robsonas, tvirtina, kad užtenka ir 3,5. Istorikų vertinimais Gulago mėsmalės siaubą ir poveikį patyrė 15-18 mln. žmonių (iš jų apie 2 mln. žuvo lageriuose). Tad nesisistebėkime, kad lagerių subkultūra keitė sovietinę tikrovę savo kurpalio („žytj po poniatijam“-gyventi pagal įsitikinimus) pavyzdžiu. Pagal keletą scenarijų brutalūs, „kieti“ vyrai yra patrauklūs rusų tautybės moterims. Jos nesąmoningai galvoja, kad toks vyras apgins sunkiose situacijose arba mano, kad emocinis skausmas, suteiktas bendraujant, yra jo meilės įrodymas. „Bjot, značit liubit“ (muša - reiškia myli), tikriausiai nori išmušti galimybę dairytis į kairę, laiko moterį nenuginčijama savo nuosavybe. Gaila, bet cinikus - pasitikinčius savimi ir nemėgstančius prieštaravimų subjektus - reflektoriškai mėgdžioja vaikai. Ir jie blogio apraiškas įsisavina greičiau, negu visuomenėje priimtinas, nes cenzūra, kritiškas požiūris į reiškinius dar nėra susiformavęs. Neuropsichologai tvirtina, kad 6-9 metų vaikų dominuojantis pusrutulis, nešantis atsakomybę už emocijas ir vaizdus, kaip ir moterų, yra dešinysis. Kairysis, analitinis, pasijungia vėliau - po poros metų. Tremtinių vaikai dėl bilingvizmo, žymiai platesnio požiūrio į socialinius reiškinius, labiau išvystytų kognityvinių (lot. cognitio — pažinimas) gebėjimų į analitinę mąstymo formą įžengia pastebimai anksčiau.
Lagerių subkultūrą į Baironovsko tarybinį ūkį įnešdavo išlaisvinti aukštesnių kastų („blatnieji“ arba „mužikai“) kaliniai, kurie dažnai glaudėsi apylinkėse. Labai arti - Sibiro mastais čia pat - funkcionavo nerimą keliančių lagerių konglomeratas. Nuo Taišeto iki Bratsko 300 km geležinkelio atkarpoje tuo metu buvo net keturi lagerių kompleksai. Jų sudėtyje - daugybė administracinių vienetų: politkalinių lageris, kriminalinių nusikaltėlių lageris, japonų kareivių, moterų, “mamų“ - gimdžiusių kalint - lageriai. Čia pat - ūkiniai, ligoninės, kapinių, lagerių vadovybės, apsaugos padaliniai.
Negaliu susilaikyti nepacitavęs Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“: „Aš negalėjau atsistebėti: kokie jie buvo veiklūs ir uolūs, kai žmones vežė į Sibirą, kai draskė jų turtą ir trobesius. Ir kaip nenoriai, atmestinai ir išsisukinėdami jie dirbo dabar savo santvarkai ir savo liaudžiai.“
Prisimenu: mano sibirietiško pradinio mokymosi laikais viešpatavo du pedagoginiai principai: auklėjimas gėdinimu ir auklėjimas prievarta. Būdavo kartojama: „Kaip tau ne gėda, juk tu pionierius“; „Tu kaip pionierius, turi būti visada pasiruošęs...“ Kažkodėl buvo manoma, kad mokinio gėdinimas ir žeminimas – garantas, kad iš jo išaugs nuostabus, kuklus, visuomenei naudingas žmogus. Iš tiesų dėl pergyvenamų emocijų pažintiniai ir mąstymo procesai blokuojasi – to tikriausiai ir buvo siekiama. Taip pat buvo populiarūs posakiai: „Nemoki – išmokysim, nenori – priversim“ ir „Nėra žodžio nenoriu – yra žodis reikia“. Rusijoje dar iki revoliucijos egzistavo skautų judėjimas, bet jis bolševikams netiko. Buvo įkurta milžiniška pionierių organizacija. Kiekvienais metais gegužės 19 dieną sovietiniais laikais buvo atžymima kaip Lenino vardo pionierių organizacijos įkūrimo diena. Jau seniai nebėra švenčiama. Suprantama, prasmego į nebūtį „Sąjunga“ kartu su visais dedamaisiais, nusinešdama su savim ir jaunimo organizacijas - komjaunimą ir pionieriją. Neišdilo iš atminties, kaip in corpore mus antroje klasėje priėmė į pionierius. Ritualas, lydintis šią „iniciaciją“ net ir pirmykštėje visuomenėje toks pat: turi dominuoti stiprios, įsimenančios emocijos. Mes, tremtinių vaikai, atsisakyti negalėjome, nes būtume pakenkę tėvams. Kai „rusiokai“ džiaugėsi - priartėjo prie Lenino, mes, daug ką jau žinodami, tyliai taikstėmės su ant kaklo rišamu pionierišku kaklaraiščiu - neva tai nesunaikinamo trijų kartų: komunistų, komjaunuolių ir pionierių simboliu. Kentėjome nuo ambivalentiško jausmo. Klasėje - nenoras išsiskirti ir būti niekinamam; namuose - raudona spalva asocijuojasi su skausmu, praradus prakaitu užgyventą turtą ir mylimą Tėvynę.
„Mes pastoviai keikiame ir prakeikiame Staliną. Ir, žinoma, ne be reikalo. Ir visgi noriu paklausti - kas parašė keturis milijonus skundų? (Šitas skaičius figūruoja įslaptintuose partijos dokumentuose.) Dzeržinskis? Ježovas? Abakumovas su Jagoda? Nieko panašaus. Juos parašė paprasti sovietiniai žmonės - tokia stipri buvo baimės ir diegiamo paklusnumo atmosfera“- rašė Sergejus Dovlatovas.
Apybraižoje „Obuolys nuo obels toli nerieda“ esu pavaizdavęs klasioką Volodią Barabašą, kuris jautė pareigą kontroliuoti klasiokų - tremtinių nuotaikas ir, esant nukrypimams nuo sovietinių standartų, tuoj pat bendraklasį skundė mokytojai. Sekimo sistema buvo totalinė.
Kitoje apybraižoje „Trėmimas - karinė operacija“ rašiau: „Komendantas G. Kukajevas gerai išstudijavo bylas ir kandidatu į lietuvių „rezidentus“ jam tiko mano tėvukas Juozas Kirtiklis. Stalius, dirbo arklidėje, turėjo daug kontaktų, gerai žinojo rusų kalbą, yra baigęs 6 klases. Reikėjo pasikalbėti. Išsikviečia. Pradžioje formuoja pasitikėjimo atmosferą - pasiūlo arbatos, cigaretę, paklausia, ar užtenka uždarbio pragyvenimui. Paguodžia, kad komendantūra gali padėti. Reikia žmogaus, kuris rūpintųsi specpersikėlusių (taip buvo vadinami tremtiniai) nuotaikomis, laiku informuotų komendantūrą apie skleidžiamas apkalbos apie sovietų valdžią ir vietinius pareigūnus. Laiku įspėjus, „plepiui“ bausmę galima sušvelninti arba jos net išvengti.“ Tačiau tėvelis išsisuko, prisipažinęs, kad pasitarė su žmona. Komendantas įsiuto, bet nieko negalėjo padaryti - apsižioplino, nepaėmė iš kandidato parašo, kad niekam nesakys. Prigąsdinęs, kad tylėtų, tėvuką paleido. O visi tremtiniai sužinojo, kad yra sekami.
Ar įmanoma kovoti su totalitarinėje visuomenėje paplitusia manipuliacija, nuomonių kontrole, įdiegiamais stereotipais „socializmas - tikra demokratija“, “kapitaizmas žlunga“, „mūsų laukia šviesi ateitis.“ Juk totalitarizmas - tai ne vien politinis režimas, tai visuomenės liga, kurios simtomatikoje glūdi baimės jausmas, žmogaus minčių, jo sąmonės turinio, pagaliau vilčių, griežta kontrolė.
Gerą receptą siūlo mokslininkas Ilja Kormilcevas: „Platus ir gilus požiūris į reiškinius ir daiktus visada apsaugos nuo manipuliacijų. Kuo daugiau įvaldai informacijos, kuo daugiau tu supranti, tuo sudėtingiau manipuliuoti tavo nuomone. Suprantama, kad manipuliacijos tikslas - stereotipų diegimas, vienamačių, vienaląsčiai mąstančių žmonių, kuriais yra patogu manipuliuoti, formavimas. Čia manipuliatorius turi neleisti kitaip mąstyti, netgi tam tikromis kryptimis mąstymą užblokuoti, kad žmogus nesuprastų, kur tiesa.“
Kaip tėvai neutralizuodavo totalitarinę manipuliaciją, dalinai aprašiau apybraižoje „Vadovo genai“ apie klasioką ukrainietį Orestą: „Kažkodėl tėvai kontroliavo tai, ką Orestas skaito. Skatinamas buvo skaityti apie žvalgybą ir partizanus. Kiekvieną knygą šeimoje aptardavo, analizuodavo skirtumus tarp to, kas rašoma ir kaip būdavo iš tiesų. Dabar pasakyčiau, kad sūnui buvo formuojamas pasitikėjimas savimi ir motyvacija siekti tam tikro tikslo. Aš tada menkai galėjau suprasti, koks tai tikslas. O kad jis buvo – jutau, bet gyvenimiška patirtis dar buvo per menka, kad įvardinčiau.“
Praėjo daug laiko. Tikslas atsiskleidė. Teisinga strategija atvedė prie Oresto tėvuko įžvalgos - Ukraina bus laisva - išsipildymo... Tačiau neilgai džiaugėsi tauta. Plėšrus kaimynas kėsinasi į Ukrainos laisvę. Visos pažangios valstybės tiesia pagalbos ranką. Ukrainiečių susitelkimas ir laisvės troškulys - garantas kad Rusija gaus per nagus.
Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka