Kalendorius

liepos   2022
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

liepos   2022
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Atsiliepimai

Literatūros fakulteto amfiteatrinė salė buvo pilna žmonių – vyko renginys, per kurį buvo pristatyta Vilijos Jurėnienės knyga „Vieno namo istorija“.

22 06 07 jureniene 1

Vilijos Jurėnienės knygos pristatymą pradėjo literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis:

Gerbiamieji! Prieš keletą metų dienos šviesą išvydo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas - 100 metų perkopusių ilgaamžių fotografijų albumas „100 metų kartu“.

Albume be nuotraukų buvo taiklių komentarų. Vieną iš jų cituoju: „Stebuklų nėra, visi ilgaamžiai turi kažką bendro. Tačiau svarbiausias dalykas yra sveikas požiūris į nepriteklius ir bėdas. Mes per daug dėl visko jaudinamės, graužiamės, kol atsiranda kas nors širdyje, kraujagyslėse ar skrandyje. Kiek prisimenu, mama viską ramiai, be panikos priimdavo“. Kalbėjo vienos ilgaamžės sūnus.

Šiandien mes aptarsime ketvirtą Vilijos Jurėnienės knygą „Vieno namo istorija“. Šioje ilgaamžės knygoje, kaip ir visoje jos kūryboje, dominuoja švelnus humoras, išmintis ir sveikas požiūris į gyvenimą.

Moji goda, mojo bogatstvo (Mano metai - mano turtas – liet.)”, - įtaigiai dainuoja Vachtangas Kikabidzė. Visi supranta, kad turtas - ne pragyventų metų kiekis, o sukaupta patirtis, išmintis ir žinios, kuriomis daliniesi su kitais.

Mums padės ir atsakomybe už renginį maloniai sutiko dalintis moderatorė, psichologė, žavioji Violeta Žalytė.”

22 06 07 jureniene 2

Apie Viliją

Literatūros fakultetas turi kuo pasidžiaugti – iš spaudos išėjo ketvirtoji mūsų kolegės Vilijos Jurėnienės knyga „Vieno namo istorija“. Kaip ir ankstesnėse knygose autorė tęsia prisiminimus iš savo gyvenimo: darbas, namai, pažintys su įdomiais žmonėmis iš meno ir kasdienybės pasaulio. Visose situacijose V. Jurėnienė nėra tik įvykių stebėtoja ir aprašinėtoja, bet ir jų vertintoja, aktyvi dalyvė. Jos pasakojimai įdomūs, spalvingi, stebinantys skaitytoją fenomenalia autorės atmintimi, paperkantys nuoširdumu. Autorei nesvetimas ir humoro jausmas, pašmaikštavimai.

Pasigėrėtinai turtinga autorės kalba. Vien „Pavasario“ gatvelės Antakalnyje aprašymas su jos istorija laiko bėgyje, su jos gyventojais liudija autorės gebėjimą vaizdingo žodžio galia sukelti tokį skaitytojo susidomėjimą, kad net norisi šią gatvelę aplankyti.

Apskritai knyga vertinga tuo, kad iš jos galima susidaryti vaizdą, kaip ir kuo gyveno naujoji pokario inteligentija, kai kurie mums žinomi menininkai, kai kurie socialiniai sluoksniai sovietmečiu. Tai puiki dovana laisvos Lietuvos skaitytojui.

Lieka padėkoti už tokį vaisingą gerb. V. Jurėnienės triūsą, palinkėti jai puikios sveikatos, o visiems kitiems – smagaus pasiskaitymo.

Filologijos mokslų daktarė Dalia Judita Vabalienė

Perskaičius Vilijos Jurėnienės “Vieno namo istoriją“

Vieno namo istorija“ – ketvirtoji prisiminimais paremtų tekstų knyga, kaip ir trys pirmosios, vedanti per autorės gyvenimą nuo vienos istorijos prie kitos, nuo vieno į atmintį įstrigusio epizodo prie kito, kol ilgėliau stabteli prie paskutiniojo – vieno namo istorijos, kuri prasidėjo tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais, o baigėsi tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtaisiais metais Vilniuje, Pavasario g. 17, taigi, ji tęsėsi penkiolika metų. Nuotaikingai papasakota namo statybos istorija priminė mūsų kartai neblogai pažįstamą to laikmečio tikrovę, o jaunesnei kartai – galbūt sunkokai suvokiamą visokių deficitų, blatų kasdienybę.

Su meile autorė aprašo ne tik savo namą, bet ir gatvę, kurioje šis namas buvo statomas. „Ši siaura gatvelė visada buvo labai jauki, patraukli, o tas patrauklumas ypač išryškėja šiltuoju metų laiku. Tai tarsi senas didelis kaimas dideliame mieste.” (p.109). Negalima nepasigėrėti vaizdu, kurį sukuria autorė, apibūdindama Pavasario gatvę. „Nuo Petro ir Povilo bažnyčios, gerokai palypėjusi į kalną, Pavasario gatvė lyg ir stabteli, nustoja kilusi aukštyn ir praplatėja, kad šiek tiek atsikvėpusi keliautų toliau. Ji neskubėdama ima leistis žemyn, bet greitai vėl pradeda kilti į kalną, o pasiekusi kalno viršūnę susiaurėja ir stačia galva ima leistis į pakalnę, kad kaktomuša susidurtų su Saulės gatve.” (p.111). Pavasario gatvė neįprastos konfigūracijos, kaip sako autorė, ko gero vienintelė tokia klaidi, netaisyklinga, net su dviem atšakom visame Vilniuje. Šiltus, jautrius žodžius Vilija skiria ir savo gatvės gyventojams, ypač kaimynams Aurelijai ir Pranui Šerpyčiams.

Paviešėjus Pavasario gatvėje, dar norisi grįžti į knygos pradžią ir pakeliauti kitais autorės vaikščiotais takais takeliais. Knygą „Vieno namo istorija” sudaro 15 kūrinių. Pirmasis – „Abiturientai“. Tai nuotaikingas, su humoristinėmis detalėmis apie klebono „gaspadinę“ ir istorija su paršeliu pasakojimas apie susitikimus abiturientų, kurie vidurinę mokyklą baigė „po mėnesio pasibaigus Antrajam pasauliniam karui“ (p.11). Tai reiškia, kad šiai kartai teko „akis į akį susidurti su begale nenumatytų , tiesiog nenuspėjamų įvykių ir išbandymų“ (p.11). “Pusalkaniai, avėdami kiaurais batais, vilkėdami palaikiais drabužėliais” (p11) jie kibo į mokslus, dirbo, kūrė šeimas. Viena iš jų – mūsų Vilija, niekada nestokojanti optimizmo, sveiko humoro. Tokia ir jos – Dailininkų sąjungą, ar apie svečią iš Čikagos, ar apie sovietinių laikų loterijas, ar apie vairavimo mokslus, ar net apie Ukmergės areštinėje praleistus mėnesius – visur ir visada ji tarsi pakyla virš kasdienybės ir papasakoja savo istorijas linksmai, nuotaikingai, nors jautresniam skaitytojui tos istorijos gali ir ašarą išspausti. Įsimintinos trumpos apybraižos apie Melaniją Pūčiuvienę, poną Vladzimiežą Dubovskį, ponią Margo Maxwell McDonald ir ypač tie “Keli štrichai dailininkui grafikui Stasiui Krasauskui”.

Kartais Vilija apgailestauja, kad vėlokai ėmėsi plunksnos, bet man atrodo – tai padaryta, anot A. Baltakio, pačiu laiku: nei per anksti, nei per vėlai. Kažin, ar neužkopus ant tos savo gyvenimo viršukalnės, būtų įmanoma savo žvilgsniu aprėpti tokią plačią, įvairiaspalvę savo, savo artimųjų, laikmečio ženklų panoramą, kurią randame šioje ir anksčiau išleistose trijose jos knygose: “Dėžutė su senais laiškais”, “Giminės” ir “Pavogti laiškai”.

Neabejoju, jog noro kurti ir jėgų papasakoti galbūt ne tik “tikras”, bet ir “pramanytas” istorijas autorei pakanka, todėl linkėčiau tik vieno – tegul ir toliau rašymo stilius išlieka toks pat lengvas, grakštus, elegantiškas, koks buvo iki šiol.

Prof. Jonas Ambrukaitis

Vilijos Jurėnienės minčių verdenė

Specialistai, paskyrę savo gyvenimą smegenų tyrinėjimams, pastebėjo, jog didelė laimė gyvenime išsaugoti šviesų protą. Tokių žmonių esą tik 20 proc. Pernelyg didelis atsipalaidavimas padaro daug žalos, o susierzinimas dėl kokio nors nesusipratimo – pavirsta tikrovės atmetimu. Pastebėta, kad šviesiausiais žmonėmis, iki garbingo amžiaus išsaugančiais šviesų protą, yra mokslo ir meno žmonės, nes juos darbas įpareigoja nuolat įtempti atmintį ir imtis kasdieninių protinių veiksmų. Jie visą laiką jaučia šiuolaikinio gyvenimo pulsą, seka madingas pozityvias tendencijas.

Girdėdamas Vilijos pasisakymus MČTAU Literatūros fakulteto klausytojų susibūrimuose, perskaitęs jos išleistus leidinius, darau išvadą, kad minėti specialistų tyrimai pasitvirtina. Prisipažįstu – mane persekiojo mintis, maniau, kas sveikintina, prelegentė rašė dienoraštį. Kaip gi kitaip įmanoma atsiminti tiek datų, žmonių vardų, pavardžių, įvykių.

Labai žavi paprasta, be įmantrybių kalba apie būtį, kasdieniškus darbus, rūpesčius, bendravimą su šeimos nariais, draugais ir bendradarbiais, apie aplinką, sąlygojusią daryti vienokius ar kitokius sprendimus.

Vilija turi pasakorės talentą, savo tekstus po kelis kartus turbūt neperrašinėja. Sakiniai vienas po kito plaukia lyg skaidrus šaltinio vanduo, gaivinantis vis naujas, kartais nenuspėjamas pajautas. Tai vienur, tai kitur, tarsi dėl netikėto linksmumo, autorė įterpia tikrus ar išgalvotus, dažniausiai sau prisiimtus akibrokštus.

V. Jurėnienės kūryba patinka ir dėl to, kad jos aprašyti įvykiai buvo ne kažkur toli, o Utenos krašte, mano kaimynystėje. Mes mokėmės toje pačioje mokykloje, matėme tuos pačius pokario įvykius – miškinių epopėją, trėmimus, pusalkanį gyvenimą, po to šiokį tokį pakilimą. Atrodo, kad ji su ketvirtuoju leidiniu „Vieno namo istorija“ dar neišsisėmė. Jumoro nestokojanti, gyvenimiškos patirties kupina, mokanti džiaugtis gyvenimu, ji potenciali tolesnei kūrybai. Ne veltui sakoma: kol dirbi – gyveni.

Esu įpareigotas perduoti Vilijai nuoširdžius linkėjimus iš Kauno, nuo mano pusbrolio, profesoriaus Stasio Šinkūno, kuris sužavėtas jos kūryba. Jis tvirtina, jog esąs dvasiškai giminingas, nes skaitydamas Vilijos knygas, jaučiasi subtilių minčių palytėtas.

Belieka Vilijai palinkėti tvirtos sveikatos, leidžiančios nepadėti plunksnos, nes rašalo – marios.

Literatūros fakulteto Garbės dekanas dr. Romualdas Šimkūnas

Literatūros fakulteto nuotraukos

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis

DĖMESIO! NUO LIEPOS 1 IKI 31 D. MČTAU ATOSTOGAUJA. BŪTINU ATVEJU KREIPTIS TEL. 862615686