Pagalba ukrainiečiams
MČTAU pradėjo lankyti dvi ukrainietės, kurias karas atbloškė į Vilnių. Valerija ir Marina čia norėtų susirasti darbą, o kad būtų lengviau tai padaryti, ieškojo, kur galėtų patobulinti anglų kalbos žinias. Į pagalbą pasisiūlė mūsų universiteto dėstytojos, sutikusios neatlygintai mokyti ukrainietes.
Kaip pasakojo viena iš ukrainiečių Valerija, ji su savo drauge Marina atvyko iš bombarduojamo Charkivo. Lietuvą ukrainietės pasiekė kovo 1 dieną. „Iš Charkivo vykome į Lvivą, tada per Vengrijos sieną važiavome į Budapeštą. O iš ten skridome į Kauną. Čia mus pasitiko draugė ukrainietė, nuo anksčiau studijuojanti Lietuvoje, ir jos fakulteto dekanas. Mes nežinojome, kur apsistosime, gyvensime. Padėjo geri žmonės“.
Nuo karo bėgančioms merginoms buvo parūpinta gyvenimo vieta viename iš studentų bendrabučių Vilniuje. Kiek atsitokėjusios ukrainietės pradėjo dairytis darbo. Kad lengviau būtų rasti, pagalvojo, kad būtų gerai patobulinti anglų kalbos įgūdžius.
Charkive Valerija studijavo informacines technologijas. Tačiau Vilniuje ji mano galinti dirbti įvairius darbus, tarkime, administratore, ryšių, aptarnavimo srityse.
Valerijos artimieji liko Ukrainoje – Rusijos karinių pajėgų žiauriai bombarduojame Mariupolyje. Seneliai, tėvai, sesuo su mažu vaiku vis dar negali evakuotis iš šio su žeme lyginamo miesto, nes tai pavojinga. Nuo sprogimų jie saugosi slėptuvėse. Valerija iš šeimos narių žinių gauna kartą per savaitę, kai jie įjungia mobilųjį telefoną ir paskambina. Telefoną įjungia retai, nes taupo – dėl to, kad nėra elektros, Mariupolyje yra didelė problema pakrauti elektroninius prietaisus. „Visada laukiu jų skambučio ir labai jaudinuosi“, – pasakojo Valerija.
Valerijai ir Marinai Charkive, esančiame netoli Rusijos, taip pat tekdavo leistis į slėptuves, kad apsisaugotų nuo rusų bombardavimo. „Rūsyje sėdėti būdavo baisu“, – sakė Marina. Ji pasakojo, kad kelionė iš Charkivo iki Kauno truko tris paras, sunkiausia buvo pasiekti Ukrainos sieną. Marina sakė, kad Charkive ji studijavo buhalteriją. Šeima – tėvas ir mama gyvena kitoje vietoje Ukrainoje, iš kurios nebuvo įmanoma išvykti, nes nebuvo transporto. Ukrainietė teigė, kad kol kas ten yra produktų ir galima išgyventi.
„Lietuvių kalbos taip greitai neišmoksime, o anglų galime „patempti“, kad tai padėtų susirasti darbą“, – kodėl nori tobulinti anglų kalbą aiškino Marina. Ji mano, kad galėtų dirbti pagal specialybę buhaltere, dar galėtų būti administratore.
Valerija vis kartojo, kad Lietuvoje geri žmonės ir labai joms padeda. „Pagelbėja net paprasta parduotuvėje sutinka moteris, – teigė ukrainietė. – Todėl mes čia jaučiamės gerai“.
Kaip sakė MČTAU Užsienio kalbų fakulteto dekanė Danutė Šukienė, viena mūsų universiteto klausytoja, prisidedanti prie atvykusių ukrainiečių globos, atvedė šias ukrainietes, norinčias pasimokyti anglų kalbos. Padėti sutiko trys MČTAU dėstytojos, ir dabar ukrainietės individualiai tris kartus per savaitę lanko užsiėmimus. „Tai mūsų universiteto indėlis suteikiant pagalbą Ukrainai“, – teigė D. Šukienė.
Kalbino Rasa Pakalkienė
Autorės nuotrauka