Edvarda Gecevičienė
PRISIMINKIME
(Sausio 13-osios įvykiams atminti)
Neužmirštuolių jūroje ilsėkitės, didvyriai,
Lig šiolei artimieji Jūsų kenčia tyliai.
Savo gyvybėmis mūsų tautos laisvę gynėt.
Už tai dėkinga Jums Tėvynė.
Tegul Jūsų vėles amžinai saugo dievai,
Atleiskite už tai, kad iki šiol ne viskas gerai.
Lig šiol dar Lietuvos „dvi“ gyvena,
O jos vienybę tik mūsų himnas mena.
Per daug dažnai „iki šiol“ kartoti tenka,
Bet gi paduokim vienas kitam ranką,
Nesutarimus meskime į šalį,
Ieškoti kompromisų dėl Tėvynės galim.
Ne tik mes galim, bet ir privalom,
Nejaugi siekiam tik skandalų.
Tėvynę juk mylėti ne žodžiais reikia,
Negi svarbiausi tie, kur viską peikia.
Žmogiška daryti klaidas,
Nežmogiška netaisyti jas.
Jeigu kiekvienas tą suprasime,
Tai sutarimą visada surasime.
Didvyriams mūsų būtų didžiausia pagarba ir atminimas –
Visos tautos susitarimas.
Tad susitarkime dėl Jų ir Jos –
Brangios Tėvynės Lietuvos.
Irena Kubilienė
LIETUVAI
Tarp erdvės ir laiko išbarstyta,
Tu – piliakalnių negęstanti dvasia.
Tik žemėlapy esi mažytė –
Didelė esi many – ir taip gyva.
Tavo vardą šimtmečiai kartoja
Pilkapiuose aidinčia tyla,
Lyg ranka tavo paminklai moja
Už tų vartų, kur skambėjo Lietuva.
Kur istorija kardu rašyta
Ir atsipirkta gyvu širdies krauju,
Kur pakeltas tavo vardo skydas
Vėliava plazdėjo virš šlovės pilių...
Atsigėrę praeities šaltiniuos,
Pastatykim meilės pilį savyje,
Kad nuo kuorų jos toli matytųs,
Kad giliau į širdį smelktųs
LIETUVA.
Bronė Nainienė
VILNIUS
Seniai, nuo sapno Gedimino,
Lizdeikos išreikštos minties,
Daug amžių stūkso miestas VILNIUS,
Jam palinkėkime kloties.
Kadais, kur ąžuolai kerojo,
Paženklinta šventa vieta.
Pilis ir Katedra ten stovi
Valdovų rūmais sujungta.
Lopšys čia Vilniaus ir didybė
Neries, Vilnelės glėbyje.
Trys kryžiai kalne miestui linki –
Telydi laisvė ir taika.
Miestas didvyriškai atlaikęs
Ir ordas, ir Maskvos pulkus,
Ir badą, marą, gaisrų ugnį
Išliko mielas ir gražus.
Kai karo bombos griovė Vilnių,
Kai degė žemė ir dangus,
Atrodė, Vilniaus nebeliks jau,
Karas palaužė jam sparnus.
Tačiau lietuvis kieto būdo
Ir užsispyręs darbuose,
Išvalė Vilnių iš griuvėsių, –
Tik Katedra jau atimta.
Ir štai, išaušo vaiskus rytas,
Jau laisvas Vilnius ir tauta.
Pilis trispalve pasipuošus,
O Katedroj liejas malda.
Miestas gražus, lyg vakar gimęs,
Tapo nauji seni namai,
Nušvito gatvės, aikštės puošias,
Dygsta naujieji pastatai.
Klestėki, auki, senas Vilniau,
Mielesnio miesto mums nėra.
Tu širdis mūsų, mūsų džiaugsmas
Trispalvė amžiams pilyje.
TRISPALVĖ MŪSŲ ŠIRDYSE.
Leopoldas Stanevičius
ŽUVUSIEMS PRIE TV BOKŠTO
Nenusimink, brolau, kad amžius mūsų baigias,
Kad pėdos mūsų keliuose išnyks,
Nors mes linksmai kaip kumeliukai laigėm
Visuos keliuos, kai buvome jauni,
Kaip smarkiai plakė mūsų jaunos širdys,
Kaip keitės žmonės, vizijos, daiktai,
Kiek teko mums ir nedalios patirti –
Tremties, alėjimų ir netekčių kadais...
Praėjo tai kaip vėtros kad praeina –
Gyvenimas juk skriejo kaip širmi žirgai,
Bet sumokėjom mes už jį aukščiausią kainą,
Nes nieks neduoda Laisvės juk dykai...
ESKIZAI APIE VIENĄ KRAŠTĄ
1.
Pakelių akmenėlį
Visų kojos spardė
Nė viena ranka neglostė
2.
Vėtros mums
Buvo giminaitės
Uraganai broliai
3.
Šiaurines perėjas
Mes visi perėjom
Net nebuvę buvom
4.
Plaukia mūsų laivas
Burėm nudraskytom
Kruvinomis upėm
5.
Siūlė Jonui girios
Bet jis išsigynė
Sako, taigą iškirtau jau
6.
Pridariau daug eibių
Tolimajam kraštui
Tiek kelmų ten riogso
7.
Ne mažiau ir kaulų
Vargšų ten boluoja
O gal tai tik sniegas
8.
Niekas smilkalų ten
Jiems jau nebedegins
Skaistvarinės taurės buvo sudaužytos
9.
Pušys rusų taigoj
Tarsi sikomorai
Atmintį apaugo
10.
Gal tik cherubinų
Dvasios ten dar sklando
Sandoros skrynelės šalčiuos subyrėjo
11.
O erdvių levitai
Vis cimbolais groja
Liūdną baltų dainą
12.
Kanklių stygos trūko
Toj Rytų padangtėj
Viešpats tik rypavo
13.
Vartai velnio griuvo
Ir išlakstė šunes
Be garbės be teismo
14.
Iš makščių savųjų
Dar galės ištraukti...
TĖVIŠKEI
Jokių krištolų –
Atolai –
Žemę puošia lubinai:
Ir graži jinai iš tolo,
Ir arti graži jinai –
Akmenų briaunų aštrumas
Ir kalnų smagi dvasia,
Ir bičiulių laužo dūmas,
Ir savų karti tiesa –
Erdvės melsvos, begalinės –
Vandenų žali stiklai –
Tėviške, melsvasis line,
Ko paniurus nutilai? –
Baigės, baigės
Skausmo kreivės:
Paukščiai grįžta į namus,
Kaip ir aš, bendrakeleivis,
Po tremčių šaltos žiemos.
ELEGIJA TĖVYNEI
Prieš didelį dangų parpuoliau aš pievon
Į glėbį pasaulio margiausių gėlių.
Ir tarsi klajūnas, vis kaltas prieš Dievą,
Meldžiausi aš laimei tarp smilgų žalių.
Ir erdvei tarpeklio mėlynės kaip mirksnio,
Kuris galbūt niekad nepasikartos,
Kurį prisiminęs kaip vaikas pravirksiu
Ir net jį minėsiu lig grabo lentos.
Tai štai kur Tėvynė mano tikroji –
Tarp žemės paunksnių ir mėlio dangaus,
Kurią iš širdies net savieji man rovė,
Kurios su virpėjimu sielos ilgiuos.
Tarp kapinių kaimo ir miesto dilgėsių
Aš, atsidūręs nelyg tremtinys,
Atgavęs ir laisvę, ir saulę, ir vėsą,
Kurių čia delnai man šviesos sklidini.