Štai mes – ir mūsų tik tiek,
Kiek buvom ir kiek esame.
Kiek būsim šioje dienoje
Sudygę augimui ir brandai,
Ant žemės gyvi ir po ja,
Paženklinti lietuvybės randais.
,,Diena atrištom akim“ – taip Sąjūdžio metais sukurtame eilėraštyje Justinas Marcinkevičius įvardija Vasario 16-ąją – Valstybės atkūrimo dieną. Dieną, kai siaučiant Pirmojo pasaulinio karo audroms dvidešimt šviesaus proto lietuvių inteligentų pasirašo Aktą, kuriame Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Prieš šimtą trejus metus tikrai reikėjo drąsiai ,,atrištų akių“, kad suvoktum, kas yra svarbiausia mūsų tautai. Drąsaus žvilgsnio į Lietuvos ateitį reikėjo ir Sąjūdžio laikais, padėjusiais vėl susigrąžinti laisvę. Ne mažiau svarbu ir šiandien stabtelėti ir ,,atrištomis akimis“ pasižiūrėti į savo valstybės praeitį, dabartį ir ateitį, dar kartą pamąstyti, kas yra esminės ir labiausiai brangintinos mūsų vertybės.
Todėl Vasario 16-osios rytą susibūrusi į šventinį virtualų susirinkimą Kultūros fakulteto 21-oji grupė pradėjo jį jau minėtu Justino Marcinkevičiaus eilėraščiu, kurį nepaprastai įtaigiai skaitė grupės narė aktorė Julija Juzėnienė. Šviesią susitikimo nuotaiką kūrė šventine atributika dekoruoti kambariai, gintaro karoliais pasipuošusios mūsų moterys, pasitempę vyrai. Svarbiausia, kad bendrakursių Lukrecijos ir Aleksandros įkvėpti visi kruopščiai ruošėsi šiam susitikimui – porą savaičių rinko medžiagą apie Nepriklausomybės Akto signatarus, įsipareigoję kasdien paskaityti apie vieną iš jų. O susirinkimo metu, Vaciui demonstruojant iš anksto paruoštas skaidres, kiekvienas pristatė po vieną pasirinktą signatarą. Pasirodė, jog suradome tiek įdomios medžiagos, kad sunkiausia buvo sutilpti į trijų minučių reglamentą, taip daug norėjosi papasakoti visiems.
Dar kartą įsitikinome, jog mūsų signatarai – tikrai neeilinės asmenybės, labai didelę savo gyvenimo dalį dirbusios Lietuvos labui. Štai spaustuvininkas Saliamonas Banaitis savo lėšomis išspausdino 1,3 mln. egzempliorių lietuviškų knygų, teisininkas Kazys Bizauskas būdamas vos 27 m. jau tapo Lietuvos švietimo ministru, vyskupo Justino Staugaičio iniciatyva Telšių apskrityje įkurti penki vyrų ir vienuolika moterų vienuolynų, teisininkas Stanislovas Narutavičius Telšiuose įsteigė mergaičių progimnaziją ir berniukų gimnaziją. Ką jau bekalbėti apie tautos patriarchu vadinamo Jono Basanavičiaus darbus. Jis buvo aktyvus politikas, visuomenės veikėjas – pirmojo lietuviško laikraščio ,,Aušra“ steigėjas ir redaktorius, Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorius, Lietuvos Tarybos idėjinis vadas, Lietuvos mokslo draugijos įkūrėjas. Be to, Jonas Basanavičius visą gyvenimą dirbo mokslinį darbą, parašė apie 140 straipsnių įvairiais klausimais, 40 mokslinių studijų, kurių dalis skirta folkloristikai, nes tautosakos rinkimas ir platinimas buvo dar viena gydytojo aistra. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido net 15 Jono Basanavičiaus tautosakos tomų, kuriuos galima paskaityti internete, paspaudus nuorodą KNYGADVARIS.
Klausydami bendrakursių pasakojimų apie pasirinktus signatarus prisiminėme, jog net du iš jų vėliau tapo Lietuvos prezidentais, nemažai dėl savo įsitikinimų nukentėjo, buvo įkalinti arba ištremti, o teisininką Praną Dovydaitį 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankiniu. Iš draugų pristatymų sužinojome apie signatarus ir pikantiškesnių detalių – kiek kuris turėjo žmonų, kas iš tėvų palikimo gavo tik arklį, o kas nusipelnė paties Jono Basanavičiaus antausio už tai, kad pramiegojo Nepriklausomybės Akto pasirašymą.
Į istoriją įėjusių mūsų tautos vyrų biografijos ne vieną paskatino susimąstyti apie savo egzistencijos tikslą, prasmę. Štai kokios mintys kilo kūrybingajai mūsų grupės narei Liucijai Kalniene – cituoju ištraukėlę iš jos šventinį rytą parašytos esė:
Šiandien švenčiame. Lietuva laisva ir nepriklausoma. 1918 metų vasario 16 diena, žiema, šalta, daug sniego. Dvidešimt Tarybos narių pasirašo trumpą, ranka rašyta aktą – Nepriklausomybės Aktą. Tą akimirką keičiasi Lietuvos istorija. Savo likimus keičia ir pasirašę žmonės. Dabar jie bus signatarai. Kas jie? Kokie jų likimai, gyvenimai? Skirtingi, labai skirtingi. Bet juos vienija didžiulė meilė, pastangos, nuveikti darbai Lietuvos labui.
Įdomu, ką šie vyrai pagalvotų apie šių dienų Lietuvą? Tai, kad Lietuva vis ta pati, tie patys laukai, miškai, tos pačios upės vis dar teka, ir jūros krantas, ir banga. Aušta tokie pat gražūs rytai. Svaiginančiai tylios vasaros naktys. Lietuva ta pati, pasikeitė tik jos žmonės, atėjo kita karta.
Nuo jos priklauso, koks bus Lietuvos veidas.
Toks išdidus ir pasitikintis savimi, kaip tą 1918 metų vasario 16 d. Ar nugalėtas ir pavergtas? O gal veide paslėptas didžiulis susirūpinimas, kaip išsaugoti tapatybę, neprarasti garbės, orumo?
Tik nuo mūsų priklauso, koks Lietuvos veidas yra šiandien. Kiekvienas ją savaip puošiame, visi mūsų pasiekimai ir darbai vienodai svarbūs. Močiutės išausta lovatiesė, kabanti muziejuje, ar NASA palydove skrendanti mažytė detalė, sukurta mūsų mokslininkų, sportininkų laimėjimai. Svarbūs visi: aktoriai, muzikai, rašytojai ar eiliniai darbuotojai. Svarbūs ir tėvai, dirbę visą gyvenimą ir gražiai išauklėję savo vaikus. Tai ir yra Lietuvos veidas – mes visi, jos žmonės.
***
Šventinį susirinkimą mūsų grupė baigė klausydama Rūtos Kožemiakienės dainuojamą dar iš mamos išmoktą dainą apie tėvynę, o pabaigoje visi kartu dainavome Justino Marcinkevičiaus ,,Lopšinę gimtinei ir motinai“, kurios priedainis iki šiol skamba ne vieno susirinkime dalyvavusiojo širdyje:
Kiek rovė – neišrovė.
Kiek skynė – neišskynė.
Todėl, kad tu – šventovė.
Todėl, kad tu – tėvynė.
Gražina Mališauskienė, Kultūros fakulteto 21-osios grupės seniūnė