Kalendorius

kovo   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

kovo   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Jau 1990 metų pabaigoje virš mūsų krašto tvenkėsi grėsmingi debesys. Artėjo lemiamos sausio dienos ir naktys. Aukščiausioji Taryba jau kviesdavo žmones į pagalbą. Mano vyras Pranas, seserys, svainis, važiuodavo po darbo, aš prisijungdavau tik naktį, kai suguldavo vaikai. Priešpaskutinę naktį buvome prie Televizijos bokšto. Tik kai visai prašvito, grįžom. O sausio 12-osios vakarą važiavom prie Radijo ir televizijos komiteto. Vaikščiojom, dainavom, ėjom ratelius, linksminami „Armonikos“ ansamblio, tik visąlaik Prano viena ranka spaudė prie ausies mažą radijo aparatuką. Jis ir pranešė, kad link bokšto pajudėjo tankai.

Artistai skubiai krovėsi instrumentus, o mes pradėjome ieškoti artimiausio telefono. Bėgti teko toli, iki „Bangos“ valgyklos, nes telefonų automatų arti nebuvo. Įsiprašę į valgyklą, paskambinom sesers šeimai ir draugams, sakom, mes jau nespėsime prie bokšto, Jūs gelbėkit. Dieve, kiek tas skambutis kainavo mums nervų! Drebėdami vėliau klausėmės žuvusiųjų pavardžių, galvodami, gal tai mes artimiausius žmones pasiuntėm į mirtį.

Kol paskambinę parbėgom atgal, riaumodami jau artėjo tankai ir šarvuočiai. Jie lėkė, nežiūrėdami kur, tokiu greičiu, kad sankryžoje vos nesutraiškė greitosios pagalbos automobilio. Štai jų vienas, antras, trečias ir t.t. pasuko į veją, stumdami visus artyn pastato. Mus bandė apsaugoti, atskirti nuo šarvuočių eile išsirikiavę ir prieš mus vorele sustoję policininkai. Tų tankų link bėgo moterytė balta megzta skarute šaukdama „Za zchto moj otec voeval?“ ir bandydama sustabdyti tas metalines pabaisas.

Jau dundėjo bokšto pusėj, aplinkui sproginėjo paketai, baisiausiai dūmydami ir skleisdami aitrų kvapą. Užsitraukėm ant nosių šalikus, galvodami, gal tai nuodingos dujos. Viskas buvo kaip baisiame košmare. Tankai ėmė šaudyti. Nuo vieno šūvio Pranas net pakilo į orą, o aš tiesiog buvau suakmenėjus. Dužo priešais stovėjusio namo langai, biro jų šukės, aidėjo tankų ir automatų šūviai, nuo gatvės į veją suko dengti sunkvežimiai, kurių užrašai skelbė „Liudi“. Ne, tai nebuvo žmonės. Tai buvo specialiai apmokyti desantininkai, kurie per žmonių galvas ėmė brautis link įėjimo. Dieve, niekas nebėgo į šonus, niekas neišsigando, tik dar garsiau skandavo „Lietuva“! Juos daužė buožėm, grūdosi per jų galvas. Tik paskui pažiro stiklai, ir įėjimas buvo užimtas. Stovėjom tokie nusiminę, kad neapgynėm, nesugebėjom... Pro šalį lėkė jaunuoliai, vedė kruviną savo draugą link greitosios, bet tada mes dar nežinojom, kad ten, kažkur tarp mūsų, žuvo kėdainietis Alvydas Kanapinskas.

Tylia žmonių „upe“ visi patraukėm link Parlamento. Ten skubėjo ir bokšto gynėjai, patyrę tikrą pragarą. Mūsų buvo labai daug. Kažkas iš Parlamento prašė pasitraukti nuo pastatų sienų, kad dūžtantys stiklai nesužeistų. Vytautas Landsbergis ragino moteris eiti namo, prašė skirstytis žmones, sakydamas: „Mums nereikia tiek daug aukų. Tik liudininkų reikia“. Žmonės stovėjo vienas prie kito ir dainavo. Susikibę rankomis stovėjom, o tu sakei: „kas bebūtų, bet mes nugyvenom du gražius metus – Atgimimo metus“. Užsirašiau ant delno pavardę, vardą, adresą, kadangi dokumentų nesinešiojau. Kad nebūčiau neatpažintas lavonas, nes pranešinėjo vis naujas pavardes žuvusiųjų ir naujus skaičius. Meldžiau Dievą, kad tik nežūtų prie bokšto sesers ir draugų šeimos, nes tada, jei mes liktume gyvi, amžinai jaustume kaltę, kam juos nusiuntėm į mirtį. Dieve, kokia tai buvo ilga naktis, gal nebus tokios ilgos ir baisios daugiau per visą gyvenimą. Ir tik pagaliau pradėjus švisti, atsirado viltis, kad gal ne ši naktis bus paskutinė. Nerimavom ir dėl vaikų. Galvojom, jei išgirs šūvių aidą ir baisų dundesį, jei pradės verkti vidury nakties, ką darys 12-metis Marius su dviem mažais vaikais: dvejų metų broliu ir septynerių sese.

Dar ilgai po to krūpčiodavome nuo bet kokio garsesnio burzgimo ir nuo dundesio. Po langais naktimis stovėdavo gatvėje ginkluoti desantininkai, stabdydavo pravažiuojančius automobilius, išlaipindavo, tikrindavo dokumentus. Dienomis S. Stanevičiaus gatve riedėdavo šarvuotis, šaukdamas: „broliai ir seserys, mes jumis pasirūpinsime.“ Ech tu, revoliucijos šaukly jermalavičiau, ir tu, burokevičiau! Jūsų visų kada nors išsižadės anūkai, ir tai bus geriausia bausmė kolaborantams!

Ir kai tų pačių metų rugpjūčio pučas Maskvoje privertė vėl visus skubėti prie Parlamento, buvo aišku, kad viskas priklauso nuo įvykių baigties Maskvoje. Jei „susitvarkys“ ten, tai daug mažesnę minią, negu sausio 13-osios naktį, sutvarkti čia bus vienas juokas. Jau mes žinojom, ką gali sovietų kariuomenė... Kiekvieną savaitgalį eidavome prie tų mums tokiomis brangiomis tapusių vietų, deginome žvakutes ir siuntėme paniekos pilnus žvilgsnius naujiesiems „šeimininkams“. Ne, jie nebuvo tik vargšai kareivėliai, vykdantys vadų įsakymus. Jie su malonumu sudegino mūsų vėliavą prie RTV rūmų, jie jautėsi padėties šeimininkais. Bet mes gynėm savo žemę, o jie buvo atėjūnai. Mes buvom stipresni dvasia ir mes laimėjom!

Mielas Mariau, kad tu žinotum, kaip aš šiandien didžiuojuosi Tavimi. Tu bėgai sausio 13-ios aukoms paminėti skirtą Gyvybės maratoną Antakalnio kapinės – Televizijos bokštas. Tu ir tada, prieš 5-erius metus buvai tikras savo Tėvynės gynėjas, dvylikametis šeimos galva, kai mes išeidavome į naktį!

Ir tu, septynmete Dovile, prižiūrėdama mažą broliuką Vytautą, buvai tikra šaunuolė. Aš nebūčiau galėjusi dienomis važiuoti prie Parlamento, jei ne tu.

O tu mažas, nė dvejų metų nesulaukęs, vyre Vytautai. Kas dėjosi tavo mažoj galvelėj, kad sausio 13-ios pirmųjų metinių dieną man sakei :„Aš girdėjau, kaip žemė dundėjo“. Jei būtum verkęs tomis naktimis, ką būtų daręs Marius, kaip nuraminęs?

Mieli vaikai, jūs ne viską tada, o ir dabar dar ne viską suprantat, ką mums teko ginti ir kuo jūsų gyvenimas galėjo būti kitoks, jei tuomet būtume neatlaikę. Todėl ir tada, kai jau mūsų nebus, prisiminkit šią dieną, savo vaikams papasakokit ir nuveskit ant žuvusiųjų kapų. Ir mes buvom ten, kur žuvo jie, bet Dievas ar likimas pasirinko juos. Tegul ant jų kapų amžinai dega atminimo žvakutės ir žydi gėlės!

Ona Ulozienė, Kultūros fakulteto 21-osios grupės klausytoja

1996 m. sausio 13 d.

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis