Jono Kirtiklio esė „Tai neišdyla“, išspausdinta savaitraščio „Tremtinys“ 30–32 numeriuose, maloniai nustebino: mat tremties pėdsakai iš vaikystės į dabartį atsėlina neįprastu keliu ir savitu pasakojimo stiliumi. Autoriaus mintys teka taip, tarsi upelis pamažu virstų galinga upe: iš pradžių tėkmė lėta, rami, o sugrįžus į vaikystės vietas, užgriūva vaizdų ir nuotaikų verpetas.

Intriguojanti esė pradžia. Skaitai ir stebiesi. Kodėl autorius imasi tyrinėti rusų tautos nacionalinio charakterio ištakas? Lyg žurnalistas jis remiasi įvairiais šaltiniais, garsių rusų tautos asmenybių taikliais pastebėjimais apie tautiečių charakterį, atsakymo ieško rusų pasakose, istorijoje, remiasi psichologo K. G. Jungo tyrinėjimais.

Tautiečių išvada rūsti: rusai – tinginiai ir vagys. Vis dėlto J. Kirtiklis išlieka objektyvus: carizmo ir stalinizmo grobuoniška politika įspaudė gilius pėdsakus tautos sąmonėje. Atsakymą, kodėl jis tyrinėja rusų prigimtį, randame esė pabaigoje (beje, potekstėje). Taigi visos mintys pasvertos, reikalingos, susietos. Tekste imponuoja mokslininko įžvalgumas, apsiskaitymas, erudicija ir žurnalisto gebėjimas sudominti skaitytoją. Ypač įtaigus beletristinis pasakojimas apie lietuvius tremtinius, savo vaikystę, jos paieškas Sibire po 22 metų. Autorius išmano meninio stiliaus ypatybes: lyriškumą, dramatišką nuotaikų kaitą, netikėtus humoro niuansus (nuo ironijos iki sarkazmo) ir grožinio teksto paslaptį – potekstę. Į savo tautiečius žvelgia itin atidžiai: su nerimu, neviltimi, užuojauta, pasididžiavimu... Sukrečia tremtinio Antano likimas: begalinis Tėvynės ilgesys, sunkus kelias namo ir itin dramatiškas – atgal, į Sibirą. Lietuvoje jis patiria didžiausią smūgį – tėvą apvagia dukterys. Skaitai ir žaviesi tremtiniu: Antanas prarado Tėvynę, sovietinėje Lietuvoje jam nėra vietos, bet išsaugojo dvasines vertybes. Jo gyvenimą įprasmina darbas ir padorumas. Skaudi išdraskytų šeimų patirtis – nepalūžta tik stipriausieji. Susimąstai, kokie nenuspėjami gyvenimo vingiai gali patikrinti kiekvieno iš mūsų esmę.

Autoriaus išgyvenimų kulminacija – sugrįžimas į neatpažįstamai pasikeitusį vaikystės pasaulį. Po 22 metų Sibiro tikrovės vaizdai šiurpūs: lyg po žemės drebėjimo ar karo viskas sugriauta, sudeginta, išvartyta... Lietuvių kapinės išniekintos – čia šaudyta, daužyta... Itin iškalbinga detalė: tarsi amžinas priekaištas blykčioja medžio viršūnėje stiklo gabalėlis – sudaužytos koplyčios likutis. Ypač vertingas J. Kirtiklio stiliaus bruožas – santūrumas, kuris apsaugo nuo nereikalingo sentimentalumo. Skaitytojui nereikia aiškinti, ką išgyvena pasakotojas: už jį kalba vaizdai, o po jais slypi potekstė. Skaitytojas pats ją atranda: žmonės, kurie priima stalinizmo ideologiją, praranda dvasines vertybes, išsigimsta. Atgyja šiurpus vaizdas, įsirėžęs į vaiko sąmonę: bėga klykdama moteris – mirė ,,tėvas“ Stalinas! Pagalvoji: kokie nelaimingi žmonės, kurie iškreipia šventų žodžių prasmę – jie nesugeba nei mąstyti, nei jausti. Baisūs stalinizmo padariniai... Jaudinanti priešprieša minėtam vaizdui irgi iš praeities: skurdi vaikystė (tėvo nupirkti du obuoliai) ir begalinė tėvų meilė, rūpestis, kaip nepalūžti tremty, išsaugoti, perduoti savo vaikams tautos vertybes, humanizmą, tikėjimą. Viską perdavė – autoriaus vienu sakiniu tai pasako apie kunigą K. Pukėną, palaidotą Nemenčinės šventoriuje: ,,Pasimeldžiau už dūšią žmogaus, kuris ateizmo irštvoje įvedė mane į krikščionybės pasaulį“. Gili šio sakinio prasmė – tai padėka tėvams ir kunigui...

Esė pabaiga susieta su pradžia. Prie straipsnio įžangoje aptartų neigiamų nacionalinio charakterio savybių draugiškai prisišliejo girtavimas, o tinginystė virto griovimo manija. Girtuoklis, pažįstamas iš vaikystės, po 22 metų traukia iškalbingą dainelę: iškinkykite arklius, keliaukite miegoti. Nedirbti, miegoti, negalvoti – toks gyvenimas prilygsta jų rojui. Potekstėje paslėpta svarbi išvada: rusai labiausiai apvogė patys save, daug kas pamynė dvasines vertybes. Tokia stalinizmo kaina, tapusi negyjančia žaizda...

Lietuvių tremties padariniai irgi neišnyksta – vis maudžia ir maudžia. J. Kirtiklio esė prasmingai įsilieja į mūsų tautos kančių vandenyną. Vanduo – gyvybės simbolis, lai jis gaivina mūsų tautos atmintį, kad netaptume mankurtais.

Taigi, J. Kirtiklio mintys apie tremtį prasmingos ir savitos.

Vigilija Adomavičienė

Jonas Kirtiklis. Tai neišdyla. – „Tremtinys“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis, Nr. 30–32 (1388–1390), 2020 m.

https://www.lpkts.lt/sites/default/files/Tremt_30-1388.pdf

https://www.lpkts.lt/sites/default/files/Tremt_31-1389.pdf

https://www.lpkts.lt/sites/default/files/Tremt_32-1390.pdf