Įveikusi karantino užtvaras, skaitytojus pasiekė trečioji Vilijos Jurėnienės, MČTAU Literatūros fakulteto klausytojos, memuarų knyga „Pavogti laiškai“. Intriguojantis pavadinimas, malonūs prisiminimai apie pirmąsias dvi autorės knygas – „Dėžutė su senais laiškais“ ir „Giminės“ – turbūt ne vieną (tarp jų, žinoma, ir mane) paskatino nedelsiant atsiversti ir naująją. Maža pasakyti, kad skaityti „Pavogtus laiškus“ buvo lengva ir įdomu.

Nepakanka pasidžiaugti gražiu, įtaigiu, vaizdingu, tik Vilijai būdingu humoru nuspalvintu tekstu. Skaitydamas knygą, prisipažinsiu, ne kartą nubraukiau ašarą ir ne kartą nusišypsojau, o kai kurie puslapiai pažadino tikrą vaikystės ir jaunystės nostalgiją, nukėlė į tolimus pokario metus. Gal todėl, kad esame beveik bendraamžiai, tos pačios kartos atstovai. Panašiai, kaip M. Martinaičio atsiminimų knygoje „Mes gyvenome“, Vilijos knygoje gausu mums pažįstamų faktų, detalių, pastebėjimų iš kaimo žmonių gyvenimo karo ir pokario laikotarpiu, kurį mūsų kartai teko daugiau ar mažiau savo kailiu patirti. Taigi, galvodamas apie Vilijos knygos įtaigumą, vis bandau suprasti, tarsi kokią mįslę įminti – kur slypi jos patrauklumo, savito žavesio paslaptis. Galvoju, kad tam įtakos gali turėti bent keli dalykai. Pirmasis ir ko gero lemiamas – įgimtas pasakotojos talentas, su genais paveldėtas iš savo tėvų, senelių ir prosenelių. Antrasis ne mažiau svarbus, tiesiogiai lemiantis teksto turinį, yra autorės gyvenamoji aplinka, žmonės, su kuriais bendrauta, dirbta, džiaugtasi ir liūdėta. Vilijos ankstyvasis gyvenimo periodas glaudžiai susijęs su lietuvišku kaimu, kuriame puoselėjamos senosios kultūrinės tradicijos (vestuvių, krikštynų, dalyvavimo atlaiduose, gegužinių pamaldose ir kt.), betarpiškas sąlytis su gamta, su ausiai miela gimtąja tarme, šeimoje puoselėjamos aiškios dorovinės normos jai suteikė pamatinius moralinius orientyrus visam tolesniam jos gyvenimui ir peno literatūrinei kūrybai. O visa darbinė veikla, tai tikra Dievo dovana – daugybę metų ją supo aukščiausio lygmens kultūros žmonės: dailininkai, mokslininkai, rašytojai, kompozitoriai... O kur dar teatras, koncertai, parodos? Trečiasis svarbus dalykas – puikus jos humanitarinis universitetinis išsilavinimas, lituanistinės studijos. Vargu, ar būtų lengva komponuoti tekstą ir savikritiškai jį vertinti be gero literatūrinio skonio, be literatūrologijos kompetencijų.

Dalyvaudama MČTAU literatų veikloje, Vilija yra parodžiusi, jog ji ne tik geba kurti, bet ir profesionaliai vertinti savo draugų kūrybą. Na, ir ketvirtasis, mano manymu, svarbus komponentas – valia ir darbštumas. Kas nežino, jog be darbo, be pastangų nieko gero gyvenime nenuveikia net ir talentingi žmonės. Vienas iš Lietuvos pedagogikos klasikų Jonas Laužikas sakydavo: „Yra valia – yra žmogus, nėra valios – nėra žmogaus“. Manau, kad „Pavogtų laiškų“ autorei dievulis atseikėjo su kaupu ir gabumų, ir mokslo, ir darbštumo. O iš viso to gimsta geros knygos.

Grįžtant prie naujosios Vilijos knygos, norėtųsi dar pridurti, jog man įtaigiausi pasirodė tie skyriai, kurie tiesiogiai susiję su autorės emocine patirtimi. Prie jų priskirčiau tokius tekstus, kaip: „Pati pati pirmoji”, „Draugystė visam gyvenimui“, „Laiškas mokyklos suolo draugei”, „Gegužinės pamaldos”, „Pabaigos pradžia” ir visus keturis tarmiškai parašytus skyrelius. Belieka palinkėti autorei, kol subręs ketvirtosios knygos siužetas, iš pirmųjų trijų pamodeliuoti vieną rinktinę. Pasirinkti yra iš ko.

Prof. Jonas Ambrukaitis, Literatūros fakulteto klausytojas

2020 05 24Kristinos Danutės Sadauskienės nuotr. – Aldona ir Jonas Ambrukaičiai

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETUI – 25-ERI!