Kultūros fakulteto 5 grupės klausytojai šiuos mokslo metus pradėjo labai turiningai – nerte pasinėrė į mūsų senojo Vilniaus istoriją.

Lyg ir dažnai praeiname kai kuriomis mūsų miesto gatvelėmis, bet nelabai susimąstome, kiek daug įdomių faktų jos slepia. Ir tik pasivaikščioję po Šnipiškes su gidu pamatėme, koks tai margas Vilniaus kampelis. Čia kiekvienas gali atrasti sau daug įdomybių – nuo senoviškų mėlynų vandens kolonėlių iki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios liaudiško stiliaus medinių namukų. Kitados juose gyveno plytininkai, puodžiai, veikė plytų, koklių ir čerpių dirbtuvėlės.

Šnipiškės minimos jau nuo XVI a., kai Žygimanto Senojo įsakymu buvo pastatytas medinis tiltas per Nerį. Pasakojama, kad priemiesčio pavadinimas neva atsirado dėl to, jog žemė ir dvaras šiose vietose kitados priklausė turtingam Vilniaus pirkliui Povilui Šnipiui. O jam esą jas padovanojo dar pats Vytautas Didysis. Vėliau Šnipiškes valdė ar žemių čia turėjo daug garsių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų.

Deja, sovietmečiu šiam rajonui prilipo paniekinanti „Šanchajaus” pravardė – tapo apleistas, mediniai namukai – prastai prižiūrimi. Tokių aplūžėlių dar ne vieną galima pamatyti ir dabar, nors Šnipiškės pamažu ir tvarkosi.

Daug įdomių pastatų išlikę žymaus Vilniaus žydų švietėjiško judėjimo veikėjo Samuelio Fino vardu pavadintoje gatvėje. Pirmiausia, ji įdomi jau vien tuo, kad pavadinimas nebuvo pakeistas net vokiečių okupacijos metais. Atrodo, okupantai nesuprato, kad taip įamžintas garsaus žydo atminimas.

Kita mūsų išvyka daugeliui buvo tikras atradimas. Tai Šv. Stepono bažnyčia. Į mūsų susitikimą drauge su fakulteto dekane Aldona Mikulioniene atėjo architektė Dalia Kazlauskienė, pati atlikusi bažnyčios pastato architektūrinius tyrimus. Ji mums papasakojo ne tik šios šventovės istoriją, bet ir apie daugelį pastato restauravimo peripetijų. Gaila, kad pati bažnyčia buvo užrakinta ir patekti į vidų negalėjome. Bet įspūdžių užteko net ir apžiūrėjus šią vieną pirmųjų Vilniaus mūrinių šventovių iš išorės.

Šv. Stepono bažnyčia pastatyta dar 1600 metais tuometiniame Rūdninkų priemiestyje. Dabar tai miestas, o kitados šioje vietoje buvo laidojamos maro ir badmečio aukos. Bažnyčios statyba buvo finansuojama iš miestiečių rinkliavų. Jau 1604 metais joje vyko Šv. Kazimiero kanonizavimo iškilmės.

Visi iškilmingi karalių, kunigaikščių, karvedžių sutikimai prasidėdavo nuo šios bažnyčios, o toliau atvykėliai keliaudavo Rūdninkų gatve link Rotušės, Valdovų rūmų ir Katedros. Pasimelsti ir išpažinti nuodėmes čia sustodavo net į Vilnių atvykstantys plėšikai bei kitokie piktadariai. Bažnyčia dar XVII a. viduryje nukentėjo nuo gaisro, buvo atstatyta, paskui atiduota ligonius slaugančioms vienuolėms. Vienuoles iš čia išvarė caro valdžia, o bažnyčią uždarė. 1926 metais bažnyčioje įsikūrė akmenskaldžiai, o šalimais buvusių kapinių vietoje atsirado statybos aikštelė.

Restauruojamą šventovę ir dabar supa kažkokių cechų ir sandėlių pastatai, o apie buvusias kapines primena tik paminklinė lenta garsiajam mūsų architektui Laurynui Gucevičiui.

Kitas mūsų apsilankymas –paroda „Didžioji gatvė” Lietuvos dailės muziejuje. Tai vienas iš muziejaus renginių, sumanytų Vilniaus įkūrimo 700-osioms metinėms.

Didžioji gatvė – viena seniausių ir reikšmingiausių Vilniuje, ja ėjo valdovų kelias, čia gyveno Radvilos, Pacai, Chodkevičiai, Tyzenhauzai, Goštautai, Pliateriai. Ekspozicijoje pamatėme netgi senąją vaistinės gulbę, kuri ilgus metus tupėjo vienoje šios gatvės vitrinų. Ją mena turbūt kelios vilniečių kartos. Šioje gatvėje veikė miesto teatras, kūrėsi kino teatrai, sovietmečiu lietuviškas madas demonstravo Vilniaus modelių namai. Atskira ekspozicijos salė skirta tapytojo Algimanto Jono Kuro studijai, kur vykdavo bičiuliški dailininkų ir jiems prijaučiančių garsių vilniečių pasisėdėjimai.

Likome sužavėti parodos kuratorių pasiūlymu, apžiūrėjus ekspoziciją patalpose, dar pasivaikščioti su gidu po Didžiąją gatvę ir pamatyti įdomiausius pastatus natūroje.

O pastaroji mūsų aplankyta paroda – taip pat istorinė, kurioje eksponuojami Radvilų giminės sukaupti turtai: „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas”. Radvilų giminės istorija neatsiejama nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos.

Parodoje daugiau kaip 350 eksponatų, atkeliavusių į Vilnių iš 7 valstybių. Valdovų rūmams ją surengti padėjo Varšuvoje gyvenantis kunigaikštis Motiejus Radvila.

Pradžioje, stabtelėję prie Radvilų genealoginio medžio, vienbalsiai nutarėme, kad bene populiariausia ir jau tikrai kiekvienam žinoma šios giminės atstovė – Lietuvos Didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė. Ir išties šios veiklios moters portretas giminės portretų galerijoje – vienas dažniausių. Ne vienas garsus to meto dailininkas yra nupiešęs ir pusbrolius Mikalojų Radvilą Juodąjį bei Mikalojų Radvilą Rudąjį. Taip pat ne vienas portretas vaizduoja labai išsilavinusį meno ir mokslo mecenatą, piligrimą ir rašytoją, Lietuvos didįjį maršalką ir Vilniaus vaivadą Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį. Iš Jeruzalės į parodą atkeliavo net Našlaitėlio kelionės į Šventąją žemę metu (1582-1584) Betliejaus Kristaus gimimo bazilikai padovanota ir 400 metų nematyta sidabrinė liturginė taurė.

Kiekvienas toks prisilietimas prie istorijos mums labai svarbus: praturtina naujomis žiniomis, primena tai, ką galbūt ir buvome girdėję, bet jau išsitrynė iš atminties. Ir pakylėja dvasiškai, nes ir patys pasijuntame tos istorijos dalimi – juk vaikštome tomis pačiomis gatvelėmis, kur kažkada klaidžiojo garsios istorinės asmenybės...

Danguolė Kavolelytė, Kultūros fakulteto 5 grupės klausytoja

2019 12 06 2Nuotr. pasivaikščiojimas Didžiojoje gatvėje

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis