2018 metais  išleistos knygelės „Sakmė“ credo buvo: „Nėra mirties, /tik amžini sietynai./ Jie neša žvaigždę/ prie kitos žvaigždės.“ O šiais metais išleistoje knygelėje „Mano gobelenai“ rašau apie Žemę.  Lyrinis subjektas sielojasi dėl Žemės likimo, bet vis tiek išlieka optimistas. Todėl knygelės credo:
Mūsų Žemė lyg kosminis perlas
Kantriai, sluoksnis po sluoksnio augina save.
Kad sulydytą mantiją, vertą
Esinijos visos, pavadintos Žeme.
Viena sudedamųjų Saulės sistemoje yra Žemė, bet mes, žmonės, ją neprotingai naudojame. Kapstydamiesi tik savo darže, rodome apgailėtiną nerūpestingumą. O juk esame neapsaugoti – mus veikia bendri Visatos dėsniai: į Žemę taikosi įsirėžti dangaus kūnai, tirpsta ledynai, nyksta gyvūnų ir augalų rūšys.
Lietuvoje eglės ir pušys plinka. Iškart po žydėjimo susisukusiais lapais liūdi kaštonai ir liepos. Lyg maro užkrėsti juodas žaizdas atveria klevai. Medžiai išnyks. Ar žmonės bus laimingi?
Štai Romerio universitetas turi unikalų eglių sodą. Prieš trejus metus pamačiau ten mirštančią eglę. Nuėjusi prašiau, kad apsaugotų kitas, bet tik po trejų metų nukirto tą eglę, o su ja ir dar kelias. Sodo  jau neišgelbės, jo neliks.
Pasaulio politika labai vangi gamtos atžvilgiu. Turim globalių problemų, bet neturim globalios visuomenės toms problemoms spręsti.
Galvodama apie tai ir rašiau knygelę „Mano gobelenai“. Joje šimtas eilėraščių. O pavadinimas toks todėl, kad visą gyvenimą jaučiu stiprų ryšį su močiute. Jos gobelenai – išaustos lovatiesės, o mano gobelenai – parašyti eilėraščiai.
Ar Žemė dar ilgai gyvens po saule?
Taip stengiamės – daugiau, greičiau, žiauriau.
Žemė gyva. Mes barstom ją po saują.
Ir lekiame į niekur. Nežinau,
Ar mes statysim katedras. Ar miestai
Kvėpuos vien dulkėm, suodžiais ir krauju.
Ar kosminiam rūke galėsim atsiliepti.
Ar mus išgirs, ar bus jau nesvarbu.
Kiek didvyrių, tiek Poncijų Pilotų.
Jau nėr kur piršto dėti. Tiek žaizdų.
Norėsim Žemę savo oda apvynioti.
Bet tai vėliau. Dabar ir taip gražu. Er Minija
 
Apie Er Minijos knygutę „Mano gobelenai“
 
Paėmus į rankas dar vieną, gal teisingiau būtų sakyti jau net trečią, Er Minijos knygutę „Mano gobelenai“, akį patraukė labai subtilūs savo spalvine gama ir kokybišku blizgiu popieriumi viršeliai, jog kilo noras ją dar neatverstą palaikyti rankose. Tai ir padariau. Atvertus pamalonino švariai baltas priešlapių lengvumas ir klasikinis skoningai sukomponuotas šriftas. Gera pradžia. 
Neįprasta „Mano gobelenų“ ir techninė struktūra: tik dalių pavadinimai ir šimtas eilėraščių. Visi be pavadinimų. Bevardžiai ir trumpi, todėl keletas ilgesniųjų priminė mažas balades. Trumpumas man labai patiko, kadangi mėgstu, kas trumpa ir glausta, nors pati nemoku rašyti trumpai. Ko ne ko, o sugebėjimo eiliuoti, surasti žodžių, kurie rėžte rėžtųs į skaitančiojo širdį, Dievas Er Minijai nepagailėjo. 
Skaitai bet kurį, kad ir visai trumpą jos eilėraštį, nepaisant, patinka jis tau ar nelabai, negali nejausti to aštraus kaip stiklas rėžiklio, kuris rėžiasi į širdį, smelkiasi į smegenis ir nenori paleisti, todėl skaitai jį dar, ir dar, o gal ir dar. Jis dažniausiai trumpas, bet toks talpus, kad iš karto net nesugebi suprasti, kas jame svarbiausia ne tik autorei, bet ir tam skaitančiam. 
Er Minijos „Mano gobelenų“ poezija sunkiasvorė, tai ne drugelių plazdėjimas, ne švelnūs vėjo gūsiai, ir ne dangumi plaukiantys kamuoliniai debesys. Savotiški ir šių bevardžių eilėraščių dalių pavadinimai: „Dar galim rinktis, kur atverti langą“ arba „Tik praeitis mums neleidžia pamiršti praeities“, arba „Iškelt save, tave ir ginti net tuos, kurie negimę“, arba „Nei parduoti, nei pirkti. Už dyką į rankas krinta gelsvas ruduo“. Ir sugalvok tu man tokius pavadinimus, kuriuos perskaičius kurį laiką nesiryžau atversti pirmojo puslapio, nekilo ranka, nes jie sujaukė mintis savo netikėtu keistumu. 
Pirmuosius aštuonis eilėraščius perskaičiau vienu atsikvėpimu. Juose daug rimties, jie perpinti skambiais žodžiais. Tokiai kaip: begalybė, skausmas, žemė, kosmosas, pragaras, žaibas ir kitais į šiuos panašiais, kurie kaip stambūs lietaus lašai krenta ir kristalizuojasi į sąvokas, atskleidžiančias gyvenimo prasmės gilumą ir savosios savasties paieškas. Sustojau ties devintuoju eilėraščiu, kuris man pasirodė iki skausmo artimas.
Tos neteisybės duobės vėl po kojom.
Mes tiek praleidžiam laiko krisdami.
Lyg gailimės išvarymo iš Rojaus.
Ir vis dar klupinėjame kely.
Ar liūdesį pavertę džiaugsmo kauke,
Lyg paukščių upė sukame ratus.
Pro rūką neįžiūrime, kas laukia.
Tik girdime rakinamus vartus.
Dieve brangus, skaitau ir tiesiog jaučiu duobėtą kelią, kritimą, girdžiu paukščių skridimą ratu ir rakinamus vartus. Tik du trumpi posmai, o kiek tiesiog tiršto tikrumo, lyg trumpa per pasaulį keliaujančio žmogaus gyvenimo santrauka.
Antroje knygutės dalyje jau antras eilėraštis priverčia sustoti ir jį paskaityti dar kartą.
Nušniojo, nuvilnijo
Devynios lietaus bangos.
Nuplovė gatvių smėlį
Ir sielos nerangumą.
Gali per Vilnių eiti –
Nuo saulės akys anka –
Ir jaustis lyg bažnyčioj,
Klūpodamas per sumą.
Sušilo širdis vien nuo tokio neįprasto žodžio „nušniojo“, eilėraščio dėka pajutau Vilnių, jo lietaus nuplautas gatves ir bažnyčias su klūpančiais ir giedančiais žmonėmis. Skaitau susikaupusi, stengiuosi ne tik suprasti, bet ir pajusti autorę, suvokti, kas jai svarbu ir kas neduoda ramybės. 
Suskambo eilėraštis, skirtas Barborai Radvilaitei, į kurį ypatingai įsijaučiau, o paskutinį posmą išmokau mintinai.
Paženklinta likimo
Būti amžinai gyva
Ji vis dar čia.
Net ir dabar jos daug kam reikia.
Tiek amžių
Laiko ją iškėlus Lietuva.
Vienas eilėraštis, į kurį telpa visa žmogaus ir valstybės istorija, suskambėdama varpais, aidinčiais virš Vilniaus bažnyčių, varpinių ir senamiesčio stogų.
Skaitau toliau, kol sustabdo du trumpi, panašūs ir nepanašūs eilėraščiai. Jie paprasti, lyg susigūžę prieš anksčiau skaitytus, skirtus dideliems ir svarbiems dalykams, bet perskaičius juos kartą, kitą pasidarė lyg tai šviesiau, nes pakvipo žeme, žole, žiedu ir pieva.
Pražydus Vilniuj sakuroms
Einam per pienių galvas.
Patys sukūrėm Pragarą,
Kad sirptų Rojaus spalvos.
Po kojom išsigandusios
Mažytės pienių saulės.
Norėčiau jus apsaugoti.
Pridengt po savo sauja.
Šmaikštus žydinčių pienių palyginimas su mažomis saulėmis. Skaitau ir matau savo tėviškės didžiąją pievą Krašuonos upės pakrantėje, pilną šių mažų geltonų saulių, ir šiluma plūsteli į širdį. Iš jų antrasis iškilmingesnis, lyg pakylėtas, bet irgi skaičiau ne kartą ir ne du.
Balti karališki irisai
Nutįsta sodo pakrašty,
Kaip debesys, kaip jūrų putos,
Kaip angelo sparnai arti.
Tik nepaliesk grakštaus jų stiebo,
Leisk jam kvėpuot. Nesunaikink.
Vienam žiede pasaulis visas
Tik susimildamas – neskink.
Taip nedaug ir taip daug pasakyta tik dviem posmais, o ypač paskutine eilute „Tik susimildamas – neskink“. Jį skaičiau kelis kartus ir vis atrodė, kad kažko nesugebu išskaityti.
Man labai patiko kai kurių eilėraščių pavieniai posmai. Jie kažkokie giluminiai lyg vanduo šulinio dugne, lyg išskrendančių gervių klyksmas, lyg po kojomis liulanti miško samana. Jie ypatingai išmąstyti, atrodo, jog net žodžių deriniai specialiai parinkti, pabrėžiantys eilėraščio, o kartais tik posmo svarbumą. Pacituosiu keletą, kurie mano galvoje sukėlė šiokią tokią sumaištį:
Nuplauk, o Dieve,
Raupsuotas žolių apnašas
Nuo ankančių akių.
Kad siela kiltų,
Nors jau artėja vakaras,
Ir nesutiktų kelyje kaltų.
Vienas posmas, o atstoja ilgą eilėraštį, nes kiekvienas šio posmo žodis kaip adata sminga į skaitančiojo širdį. Tai ir „ankančios akys“ ir „artėjantis vakaras“, ir kelias be kaltųjų. Stipru, žaisminga ir paprasta.
Žodį kaip kūną nukirto. Nukraujavo.
Jį išmetė. Sudegino. Likau be žado.
Gal jis po žemėmis dar gyvas. Dar alsavo.
Galiu gal suklijuoti. Jis vis dar mano.
Baigsiu eilėraščiu iš šimtas vienuolikto puslapio. Žaisminga šio eilėraščio puslapio numeracija: vienas, vienas, vienas. Eilėraštis  stiprus ir tikras.
Užkrito skląstis. Neatsimenu.
Jaučiu, liečiu, matau. Bet nesakau.
Kažkur prasmenga žodžiai. Lyginu
Kiekvieną garsą. Rasti privalau.
Atsiveria bedugnės. Tylintys
Ten miega žodžiai. Aš einu pro juos.
Žinau – jie kenčiantys ir mylintys.
Vienintelį surasti vis viliuos.
Tas panašus. Lyg akmenį imu
Ir nušveičiu jo kraštą. Spindesys.
Jau garsas virpa. Veriasi. Tariu.
Lyg meilės upė grįžta atmintis.
 

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis