Pirmaisiais savo gyvavimo metais MČTAU Knygų klubas keliavo po literatūrinį Kauną, o šį lapkritį jo nariai ir bičiuliai nusprendė pasidomėti, kokį vaidmenį Lietuvos valstybės gyvenime vaidino laikinoji sostinė, juk sausio 2 dieną sukako 100 metų, kai Kaunui teko pareiga pavaduoti ką tik susikūrusios jaunos valstybės sostinę, okupuotą lenkų. Pažymint šią datą Seimo nutarimu 2019-ieji paskelbti laikinosios sostinės atminimo metais. Kitas ne mažiau svarbus mūsų kelionės tikslas buvo pažiūrėti naują Kauno dramos teatro šimtmečiui skirtą Gintaro Varno spektaklį Sombras.
Turėdami daug gražių tikslų, džiaugdamiesi puikia vėlyvo rudens diena sulipome į komfortabilų autobusą ir kelionė prasidėjo. Ji tikrai neprailgo, nes mūsų klubo vadovė Aldutė Martinaitienė apie Kauną papasakojo daug įdomios istorinės medžiagos, kurią dar papildė šiltais prisiminimais iš savo studijų ir keliolikos metų darbo tame mieste laikų. Nors klausant, kaip Ovidijus Vyšniauskas dainuoja, jog Kaunas yra Lietuvos širdis, ne vienam vilniečiui kyla noras protestuoti, tačiau negalima paneigti, koks svarbus Lietuvos istorijai buvo laikinosios sostinės vaidmuo 1919 – 1939 metais. Juk Kaune susirinko Steigiamasis Seimas, gyveno ir dirbo pirmieji mūsų prezidentai, veikė pagrindinės valdžios institucijos, jis buvo tikras Lietuvos valstybės išlikimo garantas. Jame formavosi moderniosios Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos, kultūros, mokslo, paveldo tradicijos ir stiprėjo tautinės tapatybės suvokimas, susiformavo modernizmo architektūros tendencijos.
Kai ilgiausia Lietuvos gatve (Savanorių prospektu) įvažiavome į Kauną, pirmiausia pasukome jo vertikalios ašies link – sustojome Žaliakalnyje prie Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bazilikos, didžiausios bažnyčios ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Vaikščiodami po jos vidų, stebėjomės didžiulės baltų sienų ir skliautų įrėmintos erdvės lengvumu, šviesumu ir modernumu. Supratome, kad jos architektas Karolis Reisonas tikrai buvo drąsus ir talentingas kūrėjas, ne veltui tuometinės Kauno valdžios paskirtas vyriausiuoju miesto inžinieriumi. Skaitydami būsimų vitražų mecenatų pavardes, prisiminėme, jog nuo pat 1934 metų, kai buvo pakloti bažnyčios pamatai, didesnė statybos išlaidų dalis buvo finansuojama iš aukotojų lėšų. Istorija pasikartojo ir tada, kai Sąjūdžio laikais pastatas buvo grąžintas bažnyčiai ir, bankrutavus sovietmečiu jame įrengtai Radijo matavimų prietaisų gamyklai Banga, buvo nuspręsta jį rekonstruoti. Daugybės aukotojų dėka 2004 metais buvo iškilmingai pašventinta naujam gyvenimui prisikėlusi Kauno bazilika. Jos istorija tarsi simbolizuoja visos mūsų valstybės likimą – tiek kartų griautos, naikintos, okupuotos, tačiau vėl laisvai gyvuojančios šiame gražiame pasaulyje. Dairydamasi nuo 30 metrų aukščio bažnyčios terasos po, pasak J. Kunčino, antrąjį Lietuvos miestą, prisiminiau ir Justino Marcinkevičiaus žodžius: Kiek rovė – neišrovė./ Kiek skynė – nenuskynė./ Todėl, kad tu – šventovė./ Todėl, kad tu – tėvynė.
Neiškentėme nepasivažinėję ir nuo 1931 metų Žaliakalnyje veikiančiu funikulieriumi, džiaugdamiesi tuo, kaip kauniečiai moka saugoti istorinius reliktus. Tik gaila, kad jie neišsaugojo istorinių kainų – kažkada po dvi kapeikas kainavusi kelių minučių kelionė dabar jau vertinama dviem eurais. Bet vis tiek kartu su grupe barškėti nuo kalno mediniu vagonėliu buvo smagu. O dar labiau pakilo nuotaika, kai autobusu nuvažiavome į patį senojo miesto centrą ir aplankėme kauniečių operatyviai iš mūsų pagrobtą Arūno Sakalausko sukurtą Vyčio skulptūrą, visai jaukiai įkurdintą prie senosios miesto pilies. Tiesa, neturėjome daug laiko diskutuoti, ar ne geriau ją būtume pastatę Lukiškių aikštėje, nes mūsų jau laukė užsakyta ekskursija miesto Rotušėje.
Jaunas išvaizdus Kauno miesto muziejaus gidas paaiškino, kad apžiūrėsime laikinosios sostinės šimtmečiui skirtą modernią parodą, pavadintą ne mažiau moderniai – Kauno (ne)laikinumai. Parodos ekspozicija tikrai moderni, bet ar funkcionali ir prasminga, tikrai ne vienas mūsų suabejojo, kai visą valandą teko praleisti dviejose virtuvės dydžio belangėse tamsiose patalpėlėse. Pirmojoje įsigilinti į gido pasakojimą trukdė vienu metu demonstruojami du dokumentiniai filmai vienas virš kito ištiestuose ekranuose (vienas paguldytas beveik ant grindų, o kitas virš jo ir dar įstrižai prie lubų). Antrame tamsiame kambarėlyje ant modernių strypų buvo demonstruojamos kelios beveik natūralaus dydžio apšviestos nuotraukos, kurios turėjo paskatinti pamąstyti, kokie laikinosios sostinės savitumai buvo būdingi tik tarpukariui, o kokie išliko ir dabar, yra nelaikini. Vos keli gyvi eksponatai, tokie kaip Monopolio laikų degtukų dėžutė, kvepalų buteliukas ar S. Dariaus knygelė Basketbolo žaidimas, tik šiek tiek pagyvino gana nuobodų gido pasakojimą apie tai, jog Kaunas vadinamas krepšinio sostine, modernizmo architektūros pavyzdžiu ar vienu žaliausių miestų. Tiesa, nuotaika pakito, kai gidas enciklopedinį pasakojimą papildė gyvomis istorijomis, pavyzdžiui, kaip Kipras Petrauskas, krizės metais privalomai nusipirkęs tiek žąsų, kiek priklausė pagal jo atlyginimą (gaunantiems 50 litų algos reikėjo pirkti vieną žąsį), visą jų būrį varėsi Laisvės alėja. Visai kitokią aurą pajutome įžengę į erdvią jaukią salę, kurios spalvinga ekspozicija buvo skirta garsios žydų dainininkės Nechamos Lifšicaitės atminimui. O kai pravėrėme Baltosios gulbės (taip vadinama didžioji Rotušės iškilmių salė) duris, ne vienas prisiminė jaunystėje jam skambėjusį Mendelsono vestuvių maršą.
Gaivaus oro įkvėpėme nusprendę aplankyti ir neseniai atidengtą skulptoriaus G. Piekuro sukurtą paminklą J. Tumui-Vaižgantui, juk šie metai, minint rašytojo 150 metų jubiliejų, Seimo paskelbti J. Tumo-Vaižganto metais. Nuo XV amžiaus Nemuno pakrantėje stovinčios raudonų plytų Vytauto bažnyčios šventoriuje radome ant suoliuko jaukiai prisėdusį tarsi gyvą patį rašytoją su savo mėgstamu taksų veislės šuniuku Kauku. Skulptorius stengėsi jį pavaizduoti tokį, kokį matome išlikusioje Vaižganto nuotraukoje, kurios kitoje pusėje rašytojo ranka užrašyta: Ieškojau laimės kitiems, o laimingas tapau pats. J. Tumas buvo kunigas-vienuolis, priklausęs pranciškonų ordino tretininkams, kurie gyvenimo prasmę suvokė kaip pasiaukojamą tarnavimą kitiems. Vaižgantui tie kiti visų pirma buvo Lietuvos žmonės, nors kartais lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai, bet jo broliai. Amžininkų teigimu, net mirštant paskutiniai jo žodžiai buvę: Vaikai, gelbėkit Lietuvą! Pasivaikščioję tokio dvasiškai gražaus žmogaus išmintais takais takeliais tikrai pasisėmėme šviesios, pozityvios energijos, taip reikalingos dažnai švininių rudens debesų nugultoje kasdienybės padangėje.
Pozityviai nuteikė ir ekskursija po Istorinę Lietuvos Prezidentūrą, nors iš pradžių, kai pasitiko gražus jaunas gidas, truputį buvo neramu, kad vėl teks patirti modernių ekspozicijų išbandymus. Tačiau sklandžiai pasakojantis vadovas Gediminas nekankino mūsų virtualiomis užduotimis ir ekspozicijomis. Jis tiesiog papasakojo, kuo ypatingas paradinių laiptų aikštelėje stovintis veidrodis, galintis net septynis kartus atspindėti vaizdą, parodė, kurioje vietoje turėjo stovėti Lietuvos prezidentas, pasitikdamas garbingus užsienio šalių pasiuntinius, priminė, kad Justo Paleckio dėka išsaugoti originalūs paveikslai, kuriais dabar papuoštos neseniai restauruotos Istorinės Prezidentūros sienos. Įdomu buvo kartu su gidu pamąstyti, kas kaltas dėl to, kad 1940 metais Lietuvos vyriausybė nesipriešino okupacijai, pasvarstyti, kokie įvykiai per mūsų valstybės gyvavimo šimtmetį buvo patys svarbiausi, pavaikščioti po kabinetą, kuriame sėdėjo A. Smetona ir kuriame R. Paksas siūlė bent kartą per savaitę dirbti net šiuolaikinės Lietuvos prezidentams. Pasikartoti valstybės istoriją visada naudinga, ypač tada, kai protingi gidai atkreipia dėmesį į anksčiau nepastebėtas jos detales. Pavyzdžiui, iš daug kartų matytos nuotraukos sužinojau, jog pirmosios dainų šventės teritorijoje netoli chorams skirtos estrados buvo įrengti dideli vandens baseinai tam, kad būtų geresnė akustika.
Pasisotinę dvasinio peno prisiminėme ir žemiškesnius poreikius, todėl po ekskursijos Prezidentūroje beveik vieningai visi patraukėme į Laisvės alėjoje įsikūrusį restoraną Miesto sodas, kur gerą valandą jaukiai pietavome dalindamiesi dienos įspūdžiais ir svarstydami, kad ne visos laikinosios sostinės gyvenimo vertybės yra tik istorinė praeitis, daug šio jaukaus miesto tradicijų yra gyvos ir dabar. Viena jų – gero teatro vertinimas. Nuo tarpukario laikų, kai Kaune gyveno ir kūrė talentingiausi lietuvių nacionalinės dramaturgijos kūrėjai, tokie kaip V. Krėvė, B. Sruoga ar K. Binkis, buvo ugdomas laikinosios sostinės gyventojų teatrinis skonis, matyt, todėl dabar šiame mieste veikia net 27 įvairaus dydžio ir pobūdžio teatrai. Mes šįkart išsirinkome jau šimtmečio sulaukusį Kauno dramos teatrą ir jame ne vieną gerą veikalą pastačiusio režisieriaus G. Varno spektaklį Sombras.
Spektaklio anotacijoje perskaičiusi, jog jis sukurtas pagal Federico Garsijos Lorcos, Luigi Pirandello, Antoine,o Artaud ir Salvadoro Dali tekstus, nusiteikiau intelektualiam, įdomiam vakarui ir džiaugiuosi, kad viltys pasiteisino. Jau pačioje spektaklio pradžioje įtaigiai režisierių vaidinantis D. Svobonas pradėjo diskusiją su žiūrovų salėje sėdinčiais aktoriais apie tai, koks teatras yra įdomus ir reikalingas žmogui, kiek jis gali atspindėti realų gyvenimą, o kiek yra tik to gyvenimo iliuzija, šešėlis. Matyt, ne veltui spektaklis pavadintas ispanišku žodžiu Sombras, kuris reiškia šešėliai. Kūrinio pradžioje prasidėjusi diskusija tarp režisieriaus, aktorių ir šešių savo teisių vaidinti reikalaujančių personažų nagrinėja senas kaip teatras problemas: ar menas gali atskleisti tikrus išgyvenimus, ar personažas, jį vaidinantis aktorius ir jo žiūrovas gali taip pat suvokti vaizduojamas problemas, ar žmogus gali nusiimti nuolat dėvimą kaukę, o gal jis yra tik aukštesnių galių valdoma marionetė? Pamažu teatrinė diskusija virsta filosofiniais apmąstymais apie žmogaus gyvenimo prasmingumą, apie noro maištauti, kovoti, žudyti ar dėl ko nors pasiaukoti tikslingumą, apie visa ko laikinumą. Juk po mirties net ir ministras gali virsti tik salotos lapu ir kartu su kitomis mirusiųjų dūšelėmis ieškoti kelio į rojų. Gal todėl finalinė spektaklio scena ir yra puikus šešėlių teatras, primenantis mūsų vertybių iliuziškumą ir laikinumą.
Gera, kad spektaklis davė peno ne tik mintims, bet ir pamalonino žiūrovų akis. Kai kurios jo scenos priminė gražiausius paveikslus, pavyzdžiui, jaunojo poeto sapnas stebuklingų stiklinių rutulių rate po skraidančiomis pagalvėmis, kalbančios avangardinio meno kūrėjų galvos ar magiškai lengvai pasaulio laiko tėkmę skaičiuojanti didžiulė Fuko švytuoklė. Nemačiusiems G. Varno pastatytos Monteverdžio operos ,,Nedėkingųjų šokis“ turėjo įspūdingai atrodyti ir barokinį madrigalą dainuojančios milžiniškos lėlės, bet man buvo nejauku matyti, kaip vos ne dešimt minučių spektaklio autorius cituoja pats save, tarsi nebegebėdamas nieko naujo sugalvoti. Kodėl šį kartą G. Varnas panaudojo ne vieno savo spektaklio fragmentus, sunku pasakyti, gal tiesiog norėjo atskleisti, jog postmodernizmo teatras išgyvena tam tikrą krizę, kurią sukelia mintis, jog jau viskas atrasta, išbandyta, parodyta. O gal kūrė spektaklį kaip savo darbo retrospektyvą, bandydamas tarsi veidrodyje pažiūrėti į save ir palyginti savo kūrybines problemas su prieš šimtmetį gyvenusių kūrėjų kūrybiniais ieškojimais. Kaip ten bebūtų, spektaklis tikrai vertas dėmesio, nes ne tik skatina mąstyti, ieškoti prasmės, bet ir teikia didžiulį estetinį malonumą. O į kokią lentynėlę – Kauno kultūros laikinumų ar nelaikinumų – jis bus įdėtas, parodys laikas.
Džiaugiuosi nepaprastai turininga išvyka, o dar labiau tuo, kad jau antri metai lankau Knygų klubą, kuris vienija intelektualius, meną vertinančius, daug skaitančius, prasmingai leisti laiką mėgstančius žmones.
Gražina Mališauskienė, Kultūros fakulteto Knygų klubo narė
