Yra žmonių, kurie sulaukę garbaus amžiaus randa mėgstamą užsiėmimą ar įgyvendina nuo jaunystės puoselėtą svajonę, pavyzdžiui, šokti scenoje. Taip atsitiko ir dvylikai senjorių, lankančių Vilniaus Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto šokių kolektyvą „Nonna dance“, kuriam vadovauja energinga choreografė Valerija Stričkienė.

Senelė mano jauna...“

„Na, juk tu dar nesena, dar gali“, – šnabžda į ausį kipšiukas toms žvalioms senelėms, apie kurias ir skamba iš įrašo populiari daina, atliekama legendinio maestro Stasio Povilaičio: „Senelė mano jauna, su džinsais ir tekina“. Girdint šiuos žodžius, kojos pačios ima kilnotis. Ir ne tik senjorių, bet ir jų vaikaičių. Pagal šią dainą choreografines kompozicijas atlieka ne vienas šalies senjorių kolektyvas, o dar gražiau, kai įsitraukia ir jaunesnės kartos šokėjai. Lietuvoje pagyvenusių žmonių kolektyvų nėra mažai, ypač jie aktyvūs miestuose, kuriuose Trečiojo amžiaus universitetų durys atviros visiems senjorams.

Paskutinį rugsėjo šeštadienį į Vilniaus pramogų, kultūros ir sporto rūmuose rengiamą jau tradiciniu tapusį šalies Trečiojo amžiaus universitetų meninių kolektyvų festivalį „Šokių pynė“ sugužėjo per 250 šokėjų iš septyniolikos Lietuvos miestų ir rajonų. Iš kai kurių vietovių, pavyzdžiui, iš Šilutės, Kretingos, Kauno kartu su šokėjais atvyko ir jų palaikymo komandos, o ką jau kalbėti apie vilniečius. Tad gražus senjorų renginys, kuriame sušokta net 46 įvairaus stiliaus šokiai, tapo smagia muzikos, šokio ir sielų bendrystės švente ne tik patiems šokėjams, bet ir jų vaikams bei anūkams.

„Pirmąjį tokį festivalį surengėme prieš dvejus metus ir skyrėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui. Tada tikslas buvo sušokti 100 įvairių šokių. Na, dabar jų buvo kiek mažiau, bet juk svarbu ne kiekybė, o kokybė. Manau, tie šiuometiniai šokiai buvo geriau paruošti, be to, ir senjorų nuotaika puiki. Juk mūsų vyresnio amžiaus šokėjų kolektyvai nesiekia kažkokių meninio meistriškumo viršūnių, tiesiog ateina žmonės, kurie nori šokti, judėti, bendrauti, susirasti draugų. O juk šokti niekada nevėlu“, – džiaugėsi pakalbinta šio tradicinio festivalio organizatorė vilnietė šokių kolektyvo „Nonna dance“ („Šokančios močiutės“) vadovė 64-erių V. Stričkienė. Tačiau mums rūpėjo ne tik švenčių šurmulys ir nuotaika, kuri paprastai būna puiki, o eilinė repeticija. Ar noriai jas lanko senjorės?

Šokis – tai sveikatos eliksyras

Kad judėjimas, mankšta, saikingas sportas tiems, kuriems per 40 ar 50 metų, būtinas, prirašyta tonos knygų, straipsnių, patarimų. Agitacijos pakanka, tik, deja, ne visada žmonės geba įveikti paprasčiausią tingulį, bet „Nonna dance“ kolektyvo šokėjoms to neprikiši.

Vienoje repeticijoje, vykusioje nuolatinėje kolektyvo buveinėje sostinės Žirmūnų rajone esančiuose Vilniaus kultūros ir sporto rūmuose, nusprendėme apsilankyti ir mes. Pataikėme su fotografe į repeticijos pabaigą. Skambėjo visoms gerai pažįstamas prancūzų dainininkės Mirei Matjė atliekamas „Paryžiaus tango“. Pagal temperamentingą muziką scenoje virė darbas: įvairaus amžiaus moterys (nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimties metų) kartojo vadovės parengtos choreografinės kompozicijos judesius. Vienoms damoms tai sekėsi puikiai, kitoms kiek sunkiau, tačiau Valerija jų nestabdė, leido laisvai įsijausti į tango ritmą. Bene kebliausias dalykas buvo 13 šokėjų lygiavimas. Tik pastebėjusios įsibrovėles, tai yra mus, šokėjos susibūrė prie savo mokytojos, kuri jau ketverius metus vadovauja „Nonna dance“ grupei. Šis kolektyvas yra pelnęs nemažai prizų įvairiuose respublikiniuose ir užsienio konkursuose. Tai – vadovės Valerijos kruopštaus darbo rezultatas. Ji pati kuria šokių kompozicijas, o svarbiausia, be ypatingo atlygio užsiima svarbiu darbu – skatina pensinio amžiaus moterų saviraišką, dovanoja joms visoms, kartu ir sau, geros nuotaikos ir energijos vitaminų.

„Mums net vasaros atostogos prailgo be šokių ir mūsų šaunios kompanijos, – kalbėjo šokėjų grupės seniūnė Aldona Mšastienė. – Mes visos labai pasiilgome vadovės Valerijos, nes ji – puiki choreografė, kantriai moko mus šokti, niekada nepakelia balso, jeigu kuriai kas nors nepavyksta. Valerija yra mūsų grupės geroji fėja, nuoširdus žmogus, o repeticijos ir muzika mums padeda „atsijungti“ nuo visokių rūpesčių ir nesėkmių, nejučia tampa tarsi psichoterapijos seansai.“ Jai pritarė ir kitos repeticijoje dalyvavusios moterys. Kažkuri dar pareiškė: „Užuot ėjusios į poliklinikas pas gydytojus ir ten gaišusios laiką nesibaigiančiose eilėse, niekieno neraginamos du kartus per savaitę ateiname į repeticijas. Po jų dar neskubame namo, įpratome eiti į kavinę pavakaroti. Mums svarbu pasidalyti džiaugsmais ir bėdomis, naujienomis ne tik apie aplankytus koncertus ar spektaklius, bet ir apie naujus valgių receptus, pasigirti anūkų pasiekimais, pažerti pastabų valdžios vyrams, nors jie jų ir negirdi.“ Ir dar senjorės prasitarė, kad jau turi savas tradicijas, kartu švenčia gimtadienius, kartu kepa bandeles ar šašlykus, važiuoja į užsienio keliones.

Paklaustos, koks šokis joms labiausiai patinka, visos choru sušuko: „Tango!“ Šis temperamentingas šokis tapo „Nonna dance“ vizitine kortele. O kaipgi kitaip? Jis, kaip, beje, ir valsas, senjorėms primena jaunystę, meilę. Tik šiaip jau tie šokiai šokami poroje, bet šiais laikais juk daug kas subalansuota dviem, o atlieka viena arba vienas. Ir nieko čia nepadarysi, nes gyvenimo skersvėjai labai dažnai išskiria poras, sutuoktinius.

Apdovanojimai džiugina, bendrystė šildo

Po moterų klegesio ir šiltų žodžių apie grupės vadovę prakalbinau ir Valeriją. „Man smagiau dirbti, repetuoti negu kalbėti“, – šypsosi iki šiol tylėjusi choreografė. Beje, ji primygtinai prašo, kad ir visos šokėjos ją vadintų tik vardu, nes yra jaunesnė už kitas moteris. Džiaugiasi, kad jai pasisekė surinkti tokių draugiškų ir gabių moterų šokių grupę, nes, anot vadovės, tik jų pastangomis pasiekta neblogų rezultatų ir pelnyta nemažai prizų. O atsakingų pasirodymų per trejus kolektyvo gyvavimo metus būta tikrai daug. Ir ne tik Vilniuje, kituose Lietuvos miestuose, kurortuose, bet ir užsienyje. Ypač daug įspūdžių šokėjos patyrė koncertuodamos Maltoje, kur susitiko su šios šalies senjorais, taip pat pamėgusiais šokti ir dainuoti.

Štai paskiausiame konkurse „Šoku tau!“, kuris vyko Druskininkuose, autoritetinga komisija, vadovaujama baleto ir šokių žinovo Jurijaus Smorigino, įteikė „Nonna dance“ stilingiausios grupės prizą, o kiekvienai šokėjai teko dar ir medalis.

Valerijos polėkis ir universitetai

Valerija kalbėjo apie kolektyvą, o pasakoti apie save nebuvo linkusi. Vis dėlto suradome atokesnę vietelę ir išgirdome nuoširdų pasakojimą, kaip ji atrado muziką, o vėliau pasinėrė į choreografės veiklą.

Kas jūsų tėvai, kokioje šeimoje augote, iš kur tas polėkis šokti ir mokyti kitus? – pažėriau klausimų. „Gimiau Vilniuje darnioje, mylinčioje tarnautojų šeimoje. Tėvelis dirbo sandėlininku priešgaisrinėje apsaugoje, mamytė – Vidaus reikalų poliklinikos Rentgeno skyriuje. Tėvelio darbo kolektyvas buvo draugiškas ir linksmas. Jie buvo subūrę meno saviveiklos kolektyvą, vaidindavo, dainuodavo, šokdavo. Tėvelis grojo akordeonu. Kartu su tėvais šventėse dalyvaudavo ir vaikai, – pasakojo moteris. – Užauginau du sūnus Marių ir Ramūną, turiu tris anūkėlius. Vyresnėlis Marius dirba savižudybių prevencijos srityje. Jis nuo pirmos iki devintos klasės šoko mano vadovaujamame pramoginių šokių kolektyve, vėliau buvo prisidėjęs ir prie suaugusiųjų grupės. Jaunėlis Ramūnas baigė vadybos mokslus ir vienus metus šoko pas mano kolegę liaudiškus šokius, bet jam labiau patiko sportuoti. Na, o anūkai, devynerių Paulius labiau linkęs sportuoti, penkerių Jokūbas turi gerą klausą, beje, kartu su mūsų senjorėmis šią vasarą šoko šokį „Senelė mūsų jauna“ Vingio parke organizuotoje šventėje „Senjorai vaikams“. Mažėlis pusantrų metukų Radvilas, matyt, kaip ir močiutė, bus šokėjėlis.“

Šeimai V. Stričkienė skiria daug laiko. Visas šventes ir pagal galimybes savaitgalius stengiasi praleisti kartu. Ji pasigyrė, kad šiemet suorganizavo visos giminės susitikimą, kuriame dalyvavo penkios kartos, susirinko per 70 žmonių. Anot jos, ir seni, ir jauni prisišoko iki soties. O dainuoti ir šokti Valerija mėgo nuo vaikystės, dar darželyje, kai vykdavo muzikiniai vaidinimai, muzikos vadovė visada ją statydavo į pirmas eiles, būdavo pagrindinė atlikėja. Kai pradėjo lankyti mokyklą, vasaras leisdavo pionierių stovyklose, kur būdavo daugybė progų pasirodyti scenoje. Valerija lankė muzikos mokyklą, trumpą laiką dainavo „Liepaičių“ chore.

Šokis lėmė profesiją

Kaip V. Stričkienės gyvenime atsirado šokis, kuris ir paakino pasirinkti šią profesiją?

„Kai buvau 12 metų, draugė pakvietė į pramoginių šokių atranką tuomečiuose Moksleivių rūmuose. Pamenu, atranka buvo didžiulė, patekau į kolektyvą tik po antrojo turo. Nuo tada mano gyvenime ir atsirado šokis. Turėjau nuostabų mokytoją Algį Mažeiką. Kai vadovas būdavo užimtas ir negalėdavo vesti repeticijų, paprašydavo manęs pamokyti judesių jaunesnius šokėjus. Man tai sekėsi ir patiko. Nuo tada aš nusprendžiau, kad dirbsiu šokių mokytoja. Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau choreografės darbą. Jeigu reikėtų rinktis dar kartą, pasirinkčiau tą patį kelią. Mano nuostabaus mokytojo dėka nuo 1985 m. dirbau choreografe Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose, kur ir dabar repetuojame.“

Šokiai ir su jais susijusi veikla, koncertai, kuriuose žiūrovai žavisi tavo buvimu ar parengta programa scenoje, gali išgydyti ir sielos žaizdas. Taip atsitiko ir Valerijai, kuri panūdo mokyti senjores po jos pačios patirto gyvenimo smūgio – skyrybų su vyru. Beje, moteris tuomet atrado dar vieną psichologinės pagalbos vietą – pradėjo lankyti prie Šv. Kazimiero bažnyčios jau bene dešimtmetį gyvuojantį savigalbos klubą „Bendrakeleiviai“.

Šokti niekada nevėlu

Iki apsispręsdama imtis mokyti šokti senjores, V. Stričkienė dirbo su vaikais ir jaunimu, rengė juos pramoginių šokių konkursams, bet tai jai nelabai patiko, nes nuolat atsirasdavo ginčų tarp tėvų ir vaikų. Ji nenorėjo būti tų nesutarimų arbitre.

Paprašyta papasakoti apie kolektyvo moteris, ar sunku kai kurias, niekada scenoje nešokusias, išmokyti šio meno, Valerija šypsosi: „Nesunku. Visos mano moterys labai gabios, darbščios, linksmos, charizmatiškos, savikritiškos ir užsispyrusios. Visos jos skirtingos, bet kartu ir vienodos, nes kiekviena savaip siekia tikslo. Kiekviena su savo „ragiukais“. Visos skirtingų profesijų. Pagrindinėje grupėje „Nonna dance“ šiuo metu šoka trylika šokėjų. Iš jų 7 ekonomistės – Aldona, Vida, Teresė, Aurelija, Irina, Natalija ir Irena. Vitalija – mokytoja, Laimutė – filologė, Meilutė – chemikė, Nijolė – konstruktorė, Liudmila – muzikė, Roma – prekybininkė. Bendraujame ne tik repeticijų metu, turime savo tradicijų, apie kurias jums jau pasakojo. Kartu keliaujame ir ilsimės. Pernai ilsėjomės ir koncertavome Maltoje, o šį gruodį planuojame vykti į Egiptą.“

Paklausta, ar nenorėtų į šokių repeticijas įtraukti ir vyrų, Valerija juokiasi: „Į šitą kolektyvą ne, nes moterys nenori. Nebent susiburtų naujas kolektyvas, tada visai norėčiau.“                     

Susitikus su šokančiomis senjorėmis ir jų kolektyvo vadove, dar sykį tapo akivaizdu, kad šokiams amžiaus ribos nėra. „Kaip pastebi ir vyrai, mūsų šokėjos atrodo bent dešimčia metų jaunesnės, grakštesnės ir žvalesnės. Rekomenduočiau visiems senjorams, tiek moterims, tiek vyrams, nors 10 minučių atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir pasileisti į šokio sūkurį. Tikrai gausite gerų emocijų ir energijos visai dienai“, – pataria choreografė V. Stričkienė.

Giedrė Milkevičiūtė. Žurnalas „Savaitė“, 2019 m. spalio 10 d., Nr. 41.

Straipsnis publikuojamas autorės sutikimu

Senjorių kolektyvo choreografė Valerija Stričkienė įsitikinusi, kad šokis – tai sveikatos eliksyras, suteikiantis žvalumo ir jaunatviškumo

„Nonna Dance“ grupė ką tik Vilniuje įvykusiame Trečiojo amžiaus universitetų festivalyje „Šokių pynė“

Mildos Juknevičiūtės nuotr.