IN MEMORIAM dr. Algimantas Grabauskas (1933-07-22 – 2019-07-25)

2019 m. liepos 25 d. į tolimąjį Amžinybės kelią iškeliavo tauri Literatūros fakulteto asmenybė – dr. Algimantas Grabauskas. Sudegė kaip žvakelė, dosniai dalijusi savo šviesą ir šilumą bendraminčiams. Širdis vis atsisako tikėti, kad Jo daugiau nebebus tarp mūsų, kad Jis jau žvelgia iš Aukštybių, laimindamas visus mūsų darbus ir siekius... Laikas nenuneš į užmarštį šio Žmogaus atminimo.

 Literatūros fakulteto klausytojų mintys apie velionį Algimantą.

 Nijolė Riaubaitė

Tą lemtingą liepos 25-sios rytą nebeatsimerkė geros mėlynos akys, skleidusios šviesą ir šilumą, nustojo rūpestį ir meilę dalinti jautri, kilni širdis. Mus paliko neeilinė asmenybė – atrodo, lyg Jis buvo sutvertas ne sau.

„Turbūt ne dėl savęs esu, esu turbūt dėl ko nors kito“, šiais Justino Marcinkevičiaus žodžiais galima tiksliai apibūdinti visą a.a. Algimanto Grabausko gyvenimą.

Nedaug sutinkame tokių kilniadvasių žmonių, atsišaukiančių į aplinkinių problemas ir pasiryžusių save paaukoti. Altruistas iš prigimties ir turintis didelį atsakomybės jausmą, Jis, netekęs tėvo, jau vaikystėje stengėsi būti mamai atrama, o vėliau norėjo tapti advokatu, kad galėtų ginti skriaudžiamuosius, tik laiku nesusiklostė palankios aplinkybės.

Visą gyvenimą Jis rūpinosi kitais, Jam rūpėjo kiekvienas žmogus ir visas pasaulis. Nuo Jo ypatingo pastabumo ir skvarbaus pagaulumo nepasislėpdavo nei sunkiai į autobusą įlipantis, nei vos paeinantis žmogus, nei vargana katytė ir net ant tako auganti žolytė. Visiems skyrė dėmesį ir rūpestį, visų gailėjo: stengėsi nuliūdusį pralinksminti, kenčiantį užjausti ir paguosti. Jo mintyse vyravo teisingumo troškimas ir humanizmas.

Tačiau nuolat stovėdamas kitų gerovės sargyboje ir dėl to kovodamas, mažiausiai rūpinosi savimi. Nesavanaudiškas, atviraširdis Jis nesuprato, kaip galima rūpintis ar mylėti save – tai Jis įvardijo kaip egoizmą. Gal todėl tada, kai Jam suspaudė širdį, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, o su aukštu kraujospūdžiu iš paskutinių jėgų nužingsniavo į vaistinę – kam savo bėdomis apkrauti kitus, kam gaišinti greitąją, tegu ji vežioja kitus ligonius. Jis savęs nevertino, o už parodytą dėmesį visuomet širdingai dėkojo, kaip už didžiausią malonę. Neskubėjo priimti ko nors ir iš kito – gal kitą kartą, gal labiau reikia kitam.

Išdalinęs save išėjo toks, koks ir buvo: tvirtas, malonus, besišypsantis, filosofiškai su humoru žvelgiantis į žmones, gyvenimą ir mirtį. Toks ir išliks mūsų atmintyje.


Irena Liužinienė, Literatūros fakulteto seniūnė

Gyvenai, džiaugeis, svajojai,

Ėjai, klupai ir kėleisi.

Nebuvo viskas čia vien žydri sapnai.

Gyvenimo keliai buvo tiesūs,

Nors ir kauburėti.

Sugebėjai sunkumus ir vargą nugalėti.

Kelrodė žvaigždė

Buvo meilė, darbas ir tiesa...

Dabar

Neramios širdies svajonės Tavo

Į Amžinybę iškeliavo...

Tegaubia Tavo sielą

Amžina šviesa!...

Laidotuvės

Jau aš negyvenu.

Esu tiktai saujelė pelenų.

Šventa žemele, priimk mane.

Ir saugok amžinai –

Aš jau esu tik pelenai.

Terodo žvakelės Tau kelią

Į tolius beribius, nežinomus.

Suraski sau skirtą žvaigždelę,

Kur bus Tavo amžinas nusiraminimas.

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis