Rusų okupacija, trėmimai... Tėtis, mokytojas, ištremiamas į Vorkutą. 1948 metų gegužės 22-os naktį mes apsupti nelauktų svečių... Nusikaltėliai! Į Sibirą! Man šešeri, į mokyklą ruošia, portfelį nupirko... Mama: ,,Bėk, vaikeli, pasiimk portfelį!“ Bėgu. ,,Stoj!‘‘ Ir šautuvas atsiremia į vaiko krūtinėlę... Pamenu, senelis Pranas rūpinosi, kad pasiimtume maisto, o mama graibstėsi už knygų, albumų. Liko didžiulė knygų biblioteka, rūpestingai rinkta dėdės, mokytojo Juozo Vaičiūno...
Sibire sekmadienio vakarais mama skaitydavo Šv. Raštą. Senelis prie krosnies, uždegęs ,,balaną‘‘, mane mokė lietuviško rašto... Mamos albumai... Kokie jie buvo brangūs Sibire... Toli nuo Lietuvos, nuo paliktos mielos tėviškės... Nuotraukose atsispindi artimų žmonių gyvenimas, darbai, bendravimas. Laidotuvių nuotraukos – šalia karsto visa giminė, Lietuvos vėliava, ant sienos – Lietuvos herbas. Mama, mokytoja, nuotraukose su savo mokiniais ir šaulės uniforma Šaulių organizacijoje. Ji šiuos albumus išsaugojo Sibire, nors ir labai rizikavo... Su jais grįžo į Lietuvą. Man tie albumai padėjo sudaryti 350 žmonių genealoginį medį internete, leido pajusti šalia išėjusius brangius man žmones, suteikė stiprybės eiti jų pramintu keliu.
1953 metai, kovo 5-oji. Miršta didysis rusų vadas tironas Stalinas, pražudęs milijonus žmonių... Gedulas Tarybų Sąjungoje. O aš su pirmomis kregždutėmis, 13 metų, viena į Lietuvą skrendu... Bet... Pakirpo kregždutei sparnus...
Baigusi rusų vidurinę mokyklą priversta dirbti – stoju prie tekinimo staklių, studijuoju neakivaizdžiai. Po kiek laiko laborantė, technikė Elektrografijos mokslinio tyrimo instituto chemijos laboratorijoje, vėliau inžinierė, cecho viršininkė. Dirbome su sveikatai pavojingomis kancerogeninėmis medžiagomis, tirpikliais. Daug darbuotojų Anapilin iškeliavo susirgę vėžiu, nukentėjo net aplinkiniai gyventojai... Aš įsigijau alerginę bronchinę astmą. Mane labai sunkiai privilioja į darbą su mažesniu chemijos poveikiu – Valstybinę žemės ūkio kultūrų veislių tyrimo inspektūrą. Bet... Kai teko mėnesį pagulėti ligoninėje, grįžusią pakvietė inspektūros viršininkas ir paklausė: ,,Ar jūs dar žadate sirgti? Mums ligoniai nereikalingi!‘‘. Teko išeiti... Vos padirbus ,,Vilmos‘‘ gamykloje, kur buvo naudojama epoksidinė derva – alergija ir apkurstu abiem ausim... Teko išeiti... Supratau, kad fiziškai visai nusilpusi, dvasiškai palūžusi, praradusi viltį. Kur dabar? Man tik 37.
Įsidarbinau tada buvusioje 1-ojoje spec. internatinėje mokykloje. Aišku, gerų žmonių dėka... Ir... Sveika knyga! Sveiki mieli pedagogai, mieloji, geroji mūsų direktore Genovaitė Gamuliene, patikėjusi manimi, suteikusi man antrą gyvenimą! Dėkinga ir direktoriui Kazimierui. Gribačiauskui, supratusiam ir palaikiusiam sunkiame gyvenimo tarpsnyje. Su šauniąja mokytojų bendruomene dirbau virš 30 metų.
2005-ieji. Ustronėje pristatau širdyje brandintą knygą apie tėviškę, jos žmones ir jų likimą Sibire: ,,Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos‘‘. Dalyvauja ir pasisako knygnešių bendrijos pirmininkė Irena Kubilienė, akad. Zigmas Zinkevičius, prof. Ona Voverienė, akad. Antanas Tyla, Panevėžio apskrities G. Petkevičiūtės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos, mano mokyklos bendruomenė, giminės, ir, žinoma, anūkai. Išradingai sudalyvavo Vilniaus Lietuvių namų moksleivių šokių ansamblis.
Knyga pateko į Vidos Nacickaitės rankas, tuo metu dirbusios Seimo atstove ryšiams su visuomene. Jos dėka, panaudojant mano ir kitų tremtinių nuotraukas, Nacionalinis muziejus išleidžia kitą knygą: ,,Tremtis prie Manos upės‘‘. V. Nacickaitė pagal šią knygą paruošė nuotraukų stendus. Paroda, pavadinimu ,,Tas nelaimingas Sibiras‘‘, buvo pristatyta Seime, Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, Radviliškyje, Berčiūnų tremtinių sąskrydyje. Knyga nukeliavo ir į Sibirą, į Krasnojarską, kur susikūrusi tremtinių bendruomenė – Krasnojarsko regioninė tautinė kultūrinė autonomija ,,Lietuva‘‘.
Kad knyga – žmogaus draugas, sveikatos šaltinis, bendravimo, pažinimo bendrakeleivė, akivaizdžiai parodo mano tolimesnis likimas. Labai rimtai suserga anūkėlė, paskęstu sielvarte... Saulę užgožė juodi debesys, niekas nebemiela... Sustreikavo širdis, daktarai, vaistai... Buvęs bendradarbis, perskaitęs mano knygą, pasiūlo lankyti Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetą. Sakau: ,,Norėčiau, bet... Negaliu... Užimta...‘‘. Greitai praneša man, kad turiu atvykti į Rektoratą su nuotrauka.
Ir štai, 2017 metų sausio 13 dieną, prisistatau Literatūros fakulteto lankytojams! Vėl likimas suveda su pedagogais, lietuvių kalbos mylėtojais, puoselėtojais, labai garbingais, nusipelniusiais Lietuvai žmonėmis. Čia kiekvieno pavardė reikšminga, kiekvienas sukaupęs išminties, patyrimo, norintis ir galintis daug pasakyti ateinančiai kartai. Įsijautus į literatų veiklą, pajutus jų dvasinę šilumą, geranoriškumą, atgyju... Taip atgyja augalas, prisilietęs šaknimis prie žemės...
Ypatingą jausmą išgyvenau, kai spalio 17 dieną visi kartu vykome į Ustronę, į Knygnešystės ir J. Tumo-Vaižganto muziejus... Dabar jau visi kartu prisilietėme prie knygnešystės ištakų, prie tuometinių šviesuolių... O Ustronės aplinka ir patirta dvasinė ramybė visus nuteikė prisiminimams, kai knyga buvo draudžiama, kai dėl jos daugelis žmonių rizikavo sveikata, gyvybe... Čia mes prisiminėm ir J. Tumą-Vaižgantą, kurį šis gražus kampelis įkvėpdavo kūrybai. Muziejaus direktorius Audrius Daukša sutiko mus armonikos garsais, išsamiai papasakojo apie muziejų. Su mumis keliavo ir vertingomis žiniomis apie knygnešystę pasidalino ilgametė Lietuvos knygnešio draugijos pirmininkė dr. I. Kubilienė.
Dėkingi dr. I. Kubilienei, aplankiusiai mūsų fakultetą kovo 22 dieną, minint Knygnešių ir knygnešio Jurgio Bielinio gimimo dieną. Įdomiai ir vaizdingai ji papasakojo apie J. Bielinį, apie atrastus knygnešių paveikslus, apie paminklus knygnešiams. Priminė Petro Vaičiūno posmus, iškaltus Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio Knygnešių sienelėje su šimto knygnešių pavardėmis. Susitikimo metu Literatūros fakulteto dekanas dr. Romualdas Šimkūnas pristatė jau ketvirtą bendrą kūrybinį rinkinį ,,Gyvenimo tėkmėje“, kuriame pasireiškia net 26 fakulteto literatai.
Mūsų fakultete svečiuojasi ir savo žiniomis pasidalina garsūs Lietuvos rašytojai, poetai, publicistai. Mes lankome įvairius kultūrinius renginius, parodas, muziejus, dalyvaujame knygų pristatymuose, tautosakos ir kituose konkursuose. Vyksta kūrybinės apžvalgos, skaitymo maratonai, aptariame išleistas kolegų knygas, pagerbiame jubiliatus. Su kitų fakultetų klausytojais organizuojame bendrus renginius: tai, paroda-popietė ,,Trys kartos“, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje kūrybinės bendrystės popietė ,,Ateik į šviesos ratą‘‘. Įsimintini fakulteto klausytojų kūrybos skaitymai, skirti Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, Respublikinė literatų sueiga.
Ačiū dekanui dr. R. Šimkūnui, seniūnei Irenai Liužinienei už ištvermę, kantrybę, pasiaukojimą, ačiū tiems, kurių dėka galiu džiaugtis universiteto bendruomene.
Kristina Danutė Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Autorės nuotr.