Sakoma, kad į meteorologiją dažniausiai patenkama atsitiktinai. Ne paslaptis – ši profesija mažai žinoma, nedėkinga, be to, ir nepelninga. Gal todėl čia ir romantikų apstu… Galima sakyti, likimo ironija, kad nuo vaikystės jautusi pašaukimą medicinai ir turinti gydytojui taip reikalingą įgimtą įžvalgumą, pataikiau į meteorologiją…

Tos dvi profesijos kartais yra gretinamos ir lyginamos tarpusavyje: ligų ir orų paslaptis nelengva įminti, dar sunkiau prognozuoti jų eigą, pasekmes, o atsakomybė ir čia, ir ten didelė. Tačiau man atrodo, kad tai dar vienas tų, protu nepaaiškinamų dalykų, kurių lemiamu gyvenimo momentu esu padariusi ne vieną…

Dėl meteorologijos nesigailiu, nors jos glėbyje atsidūriau atsitiktinai, tačiau (ką čia slėpti), aiškiai siekdama naudos ir kažkodėl tuo momentu užmiršusi mediciną. Tiesą pasakius, dar tą patį 1950 metų rudenį atvažiavusi į Uzbekiją pas mamą, kur ji tuo metu gyveno su antruoju vyru, sovietų armijos karininku, ir seserimi, mėginau stoti į medicinos technikumą. Net matematikos egzaminą išlaikiau, tačiau sulaikė rusų kalbos nemokėjimas ir tai, kad rugsėjo pabaigoje laisvų vietų buvo tik sanitarijos ir higienos specialybėje, kuri man nepatiko. Patėvis patarė pasirinkti prekybą – su tokia specialybe visais laikais gyvensi, – bet pagalvojęs pridūrė, kad būdama tokia naivi, patekčiau į kalėjimą. Tačiau prekyba tais laikais nebuvo laikoma prestižine specialybe ir apskritai, rinktis specialybę tik dėl naudos, buvo negarbinga. Patėvis išvis nieko gero iš manęs nesitikėjo ir tik po to, kai į namus iš technikumo pradėjo eiti pagyrimo raštai už gerą mokslą ir nepriekaištingą elgesį, prisipažino: „Aš galvojau, kad iš jos nieko nebus“…

Pokario metais Uzbekijoje, manau, kad ir kitose sovietinėse respublikose, materialiniai dalykai buvo lemiami. Pietų šiluma ir gausybė vaisių bei daržovių iš plačiosios tėvynės į šį kraštą pritraukė daugybę nuo karo nukentėjusiųjų. Čia buvo ir po 1947 m. didžiulio žemės drebėjimo Ašchabade prisiglaudusiųjų. Visur slampinėjo elgetos ir benamiai, apsisaugoti nuo vagių nepadėdavo nė Uzbekijoje paplitusios, kalėjimą primenančios, langų grotos.

Karo nuniokotame krašte tuščios parduotuvių lentynos tik kokiai valandai per dieną pasipildo nežinia iš ko iškepta duona. Iš anksto nežinodami, į kurią parduotuvę ją veš, lakstydavome po miestelį paskui duonvežį, o išaiškėjus puldavome į savo užimtą eilę, triukšmaudami ir bardamiesi, nepripažįstant stovėjusių eilėje. Šis užsiėmimas buvo pavestas man ir dažnai po nežmoniškos spūsties eilėse, vos gyva parsirasdavau namo ir ne visuomet su duona – visiems visko juk niekuomet neužtenka. Po to dar tekdavo ieškoti medvilnės aliejaus prie aliejaus spaudimo fabrikų. Geriausias maistas buvo į svogūnus su aliejumi mirkoma duona. Tai tikras skanėstas!

Taigi, iš maždaug už 40 km esančio miestelio Jangijulio (jangi – naujas, jul – kelias, uzb.), kur tuo metu gyvenome, septynias tuometines klases baigusių mergaičių patarta, į Taškentą mokytis meteorologijos nuvykau todėl, kad ten studentai buvo aprūpinami gyvenamuoju plotu, anglimi, nebloga stipendija. Nenuostabu, kad tramvajumi per visą miestą atbildėjusi į Taškento pakraštį ir priėjusi prie milicininko, iš karto nepajėgiau ištarti to visiškai nesuprantamo, mano ieškomos mokslo įstaigos pavadinimo „Hidrometeorologijos technikumas“. Žinojau viena: pateikiant dokumentus, reikės sakyti, kad noriu mokytis meteorologijos, kadangi dar buvo ir hidrologija. Taip patarė daugiau išmanančios draugės. Niekas neužsiminė apie tai, kad materialiniai privalumai ne šiaip sau sumanyti – baigus technikumą reikės trejus metus privalomai atidirbti kokioje nors sunkiai prieinamoje plačiosios Tarybų Sąjungos vietovėje (pakeisti tuos, kurie jau įnešė savo indėlį): stebėti orus reikia ir dykumoje, ir taigoje, ir už poliarinio rato, ir kalnuose. Baigusi technikumą mano geriausia draugė Maša gavo paskyrimą dirbti klaikioje Aralo jūros Barsakelmes saloje, kas uzbekų kalba reiškia „nueisi – negrįši“ ir tuo jau viskas pasakyta…

Priėmimo komisijai technikume pateikiau prieš metus Kauno dvyliktosios gimnazijos 7 klasių mokslo baigimo pažymėjimą, kuriame tarp penketų buvo tik vienas ketvertas iš matematikos. Argi galėjau rodyti „šviežiai iškeptą“ antrą 7-ių klasių baigimo Jangijulio Stalino vardo Nr.10 vidurinės mokyklos mokslo pažymėjimą, kur mirgėte mirgėjo trejetai? Rimto gyvenimo žingsnio akivaizdoje negalėjau išsiduoti, parodyti, kad ką tik pramokau rusų kalbos. Privalėjau kuo greičiau įsigyti kokią nors specialybę, nes patėvis sunkiai sirgo. Rusų kalbos beveik nemokėjau (pokario metais ji tik pradėjo plisti Lietuvoje), o įstoti reikėjo būtinai…

Antrą kartą kartojant septintos klasės kursą (siekiant išmokti rusų kalbą), teko patirti daug ko… Buvau įmesta į vandenį kaip ančiukas ir turėjau išplaukti. Skaudžiausi tų laikų prisiminimai – tai bendraklasių juokas. Menu, kai kartą klasėje prie lentos atpasakojant A. Puškino „Kapitono dukters“ ištrauką apie Piotro Andrejevičiaus ir Marijos Ivanovnos meilę, kvatojo ne tik visa klasė, bet ir už pilvo susiėmęs rusų kalbos mokytojas, korėjietis Vladimir Nikolajevič Namm. Stovėjau išraudusi, pasimetusi… Rodos, taip stengiausi mintinai išmokti trumpai sukonspektuotą literatūrinį tekstą (daugumos žodžių prasmės visiškai nesupratau), bet, matyt, atpasakodama perstačiau vietomis iškaltus sakinius. Turiu pažymėti, kad išskyrus algebrą, geometriją, anglų kalbą ir chemiją, kitus dalykus konspektavau ir mokiausi mintinai, ypač rusų literatūrą. Patogiausios buvo eilės ir poemos, nes jų nereikėjo konspektuoti. Dar ir dabar galiu deklamuoti, kad ir M. Lermontovo poemą „Mcyri“…

Pirmą mano diktantą mokytojas įvertino vienetu, nors, pasak jo, išvis nežinojęs, kokį pažymį rašyti – jam dar netekę taisyti diktanto, kur žodyje būtų po dvi-tris klaidas. Todėl mokslo metų pabaigoje mano rusų kalbos žinių įvertinimas tviordaja troika (stiprus trejetas) buvo daugiau, nei pagyrimas… Tačiau, norint įstoti į technikumą, to aiškiai nepakako, reikėjo bent ketverto. Ir jį, – po to, kai į aryką įmerkusi kojas sode po medžiais karštą Vidurio Azijos vasarą vos ne mintinai iškalusi gramatiką, – pirmą ketvertą iš rusų kalbos diktanto, gavau. Gal ir ne be draugių pagalbos. Mokytojo nubrėžta mano pirmoji aukštuma buvo įveikta. (Tuo metu buvo populiari knyga „Ketvirtoji aukštuma“ apie mergaitę Gulią, kuri ir man labai patiko).

Sudėjus visų egzaminų pažymius (matematika problemų nesudarė, nors vieną uždavinį surizikavau ir išsprendžiau geometrijos metodu, – mokykloje Eta Moisejevna neleido algebros uždavinių spręsti geometrijos būdu, o čia buvau net pagirta, – o iš TSRS Konstitucijos pasitaikė pirmas bilietas, nuo kurio paprastai pradedama kartoti), reikiamų balų suma buvo net viršyta.

Baigėsi kančių metas! Vėl tapau pirmūne – ir jau visam ketverių mokymosi metų laikotarpiui. O meteorologija tiesiog užbūrė mane! Puikios, nepaprastai griežtos ir reiklios meteorologijos dėstytojos Netos Osvaldovnos Lacis (jos geltonų kasų apgaubtą, didelių mėlynų akių veidą mintyse regiu ir dabar), teikiamų žinių ėmė nepakakti. Nors ji reikalavo ir vidurnaktį nubudus pažerti tikslius lotyniškus debesų pavadinimus, bet tų pačių debesų simfonijos, vaivorykštės spalvų, miražo burtų apžavėta, ieškojau gilesnių žinių kituose prieinamuose šaltiniuose. Daug laiko praleisdavau nagrinėdama įvairių mokslininkų ginčus vienu ar kitu klausimu, kurių, beje, ir dabar nemažai dar neišspręsta. Kaip sužinojau vėliau, į meteorologijos egzaminus pasiklausyti ne tik geriausio, bet ir gražiausio atsakymo, ateidavo ir kitų kursų studentai, ir net dėstytojai. Kartą girdėjau sakant: „Riaubaitė jau išėjo, daugiau nieko įdomaus nebus“, nors man tai visai nerūpėjo. O matematikos mokytoja sakydavo, kad per egzaminus iš Riaubaitės lieka tik nosis…

Įdomu buvo viskas – į meteorologiją pasinėriau visa esybe. Matyt, buvo tas metas, kai maksimaliai pasijungia ir atmintis (proto mankšta mintinai kalant tekstus mokykloje matyt nepraėjo veltui), ir imlumas, ir žinių troškimas, ir dar kažkas… Esant reikalui, žmoguje visa jėga atsiskleidžia užmigdytos jėgos. Mokytis buvo nepaprastai lengva ir malonu: „Rodos, ir vargo nebuvo…“ Išblėso kasmet beveik iki Naujųjų metų begaliniuose kolūkių laukuose privalomai renkamos medvilnės sunkumai (fiziškai nebuvau stipri, o sakoma, kad jeigu vaikystėje nepadėtas stiprus pagrindas, geros sveikatos nebus visą gyvenimą), nepakeliamas karštis, kuris ypač vargindavo pavasario sesijų metu (gegužės mėnesį jau būdavo baisiai karšta). Tuomet nuogom susisukus į šlapią, bemat išdžiūstančią paklodę, tekdavo sėdėti ir mokytis, esant oficialiai per radiją pranešamai 39°C oro temperatūrai. Kalbėdavo, kad ji žymiai aukštesnė, bet dėl to, kad esant aukštesnei temperatūrai darbo saugos taisyklės reikalauja nutraukti darbą, oro temperatūra visą vasarą aukščiau 39°C „nepakildavo“…

Žavėjo net hidrologijos praktikos prie Čirčiko upės, o ką bekalbėti apie ekspedicijas kalnų šlaituose. Menu, kai kartą pravažiavę Angreno miestą, kur sutikome kažko prikrautus dengtus sunkvežimius (kalbėjo, kad jie veža urano rūdą), apsistojome netoli Alajaus kalnagūbrio šlaitų. Ekspedicijai vadovavo naujas mūsų technikumo, aerologiją dėstęs, direktorius Leonid Kozak. Direktorius rašė kažkokį mokslinį darbą ir jam reikėjo vėjo duomenų. Be to, man buvo pavesta vesti dar ir orų dienoraštį.

Miegojome lauke po krūmais ant ištiestų čiužinių visai netoli Angreno upės, prieš tai prisiklausę pasakojimų apie skorpionus, falangas ir gyvates. Dieną pro aerologinių teodolitų objektyvus stebėdavome kylančius vandeniliu pripildytus oro balionus ir matuodavome jų aukštį, o vakarais, apdoroję vėjo duomenis, susėsdavome ratu ir žaisdavome atvirumo žaidimą. Apie kiekvieną iš eilės galima buvo išsakyti savo nuomonę. Prisimenu, kai kitoje grupėje buvusi kursiokė (dirbome susiskirstę į grupeles), apie mane pasakė kažką teigiamo, o po to pridūrė, kad stengiuosi kuo geresnes sąlygas sudaryti tik savo vadovaujamos grupės nariams ir kad tai negerai. Nesmagu būti kritikuojamam, nelengva būti sąžiningam sau pačiam, pripažinti savo silpnybes. Bet nenustačius diagnozės, neįmanomas gydymas. Ši kritika suvaidino teigiamą vaidmenį: ėmiau kreipti dėmesį į savo trūkumus ir juos taisyti…

Nemalonumų teko patirti dėl to, kad nebuvau komjaunuolė. Tais laikais Tarybų Sąjungoje būti komjaunuoliu buvo normalu ir privalu. Komjaunuoliais buvo visi 14 metų sulaukę „Lenino anūkai“. Tokioje terpėje atrodžiau ne tik kaip balta varna. Į tokius buvo žiūrima nepatikliai. Sakoma, kad Tarybų Sąjungoje viskas yra politika. Todėl nežiūrint gerų mokslo rezultatų, likdavau šešėlyje, nors prie to prisidėdavo ir mano kuklumas bei drovumas. Visur buvo išskiriama ir aukštinama mūsų komjaunimo sekretorė (komsorgė) Zina Saifūlina (dabar grįžusi prie savo tikrojo vardo Zulfija; tuomet ir aš buvau Nelė). Ji nebuvo gabi tiksliesiems mokslams, kas sudaro meteorologijos pagrindą, bet savo aktyvumo ir apsukrumo dėka pasiekdavo daugiau už mus dvi pirmūnes: Sašą Korikovą ir mane. Mano suolo draugė Saša, kuri gimė ir augo TSRS, irgi negalėjo suvokti, kuo skiriasi komjaunuolis nuo ne komjaunuolio. Mums sakydavo, kad komjaunuoliai gerai mokosi, gerai elgiasi, bet tai darėme ir mes, nebūdamos tos organizacijos narėmis. Mūsų akimis, skirtumas buvo tik tas, kad nariai turėjo mokėti nario mokestį, o tai jokia priežastis stoti į šią organizaciją. Kiti negalėjo suprasti, kaip mes, gerai besimokydamos, nesame komjaunuolės. Gal todėl per diplomų įteikimo iškilmes ypač pagerbta buvo mūsų Zina: iškvietę į sceną ilgai ją liaupsino ir sveikino, o mums su Saša, kaip ir visiems kitiems buvo įteikti diplomai, paspaustos rankos. Kalbėjo, kad Zinos diplomo įvertinimai buvo peržiūrėti ir „pritempti“ iki „raudono diplomo“ reikalavimų. Tačiau įtraukti mane į komjaunimą jiems vis tik pavyko. Aišku, labiausiai agitavo Zina, o pasidaviau prieš mokslo pabaigą: pavyko įbauginti, kad į institutą priima tik komjaunuolius, o gavusi „raudoną“ diplomą, ketinau mokytis toliau, todėl nenorėjau galimų komplikacijų. Visi dalykai buvo įvertinti penketais (tų laikų aukščiausias pažymys). Išrašą rašiusi sekretorė prisipažino, kad dar netekę pildyti tokio išrašo, kur tik vieni penketai; tačiau vieno penketo – iš uzbekų kalbos – tikrai nenusipelniau. Draugiški bendrakursiai išprašė dėstytojo parašyti penketą, nes atseit, vienas ketvertas gadina viso diplomo vaizdą. Nelabai reiklus uzbekų kalbos dėstytojas turėjo gerą širdį ir tą penketą man įrašė avansu…

Uzbekų kalba tais laikais buvo laikoma nelabai reikalinga ir neperspektyvia net patiems uzbekams. Išskyrus kai kurias pradines kaimo mokyklas, mokslas visur vyko rusų kalba. Nesupratome, kodėl uzbekai nelanko mokyklų ir, apskritai, nenori mokytis. Mūsų grupės pagrindą technikume sudarė rusai ir ukrainiečiai. Buvo keletas žydų, dvi totorės: jau minėta Zina ir Roza, kuklus ramus uzbekas Saša Karšijevas ir aš. Juokaudavau, kad uzbekų ir lietuvių procentas mūsų grupėje (Uzbekijoje!) vienodas. Taigi, uzbekiškai galėjau susikalbėti turguje ir to pakako. Todėl šiek tiek nesmagu dėl to uzbekų kalbos mokytojo avanso. Po to išvažiavau tęsti meteorologijos mokslų į institutą ir prie uzbekų kalbos nebesugrįžau…

Prieš išvažiuojant į institutą gyvenome Kazachstano mieste Džambule. Į šį pasienio miestą atsibastėme pardavę namą Jangijulyje, visos trys (mama, sesuo ir aš), vadovaujant mamos draugei Marijai Andrejevnai, kuri viską gerai išmanė, buvo mamai autoritetas, be to, mama paprastai pasiduodavo kitų, stipresnių žmonių, įtakai. Marija Andrejevna turėjo pažįstamą žmogų Džambule, – pas kurį pradžioje ir apsistojome – ir manė, kad tokiu būdu galės nusikratyti nepakenčiamų vyrų…

Menu, kaip Jangijulio geležinkelio stotyje krovėme daiktus į pravažiuojančio traukinio vagoną. Atrodėme lyg čigonės, paskubomis perduodamos viena kitai daiktus ir, aišku, gitarą. Išlipome Tiulkubaso stotyje (Kazachstanas) naktį. Sulaukusios ryto, mes, trys mergaitės (Marija Andrejevna irgi turėjo dukrą), stotyje dar gerą pusdienį sėdėjome ant sukrautų daiktų krūvos ir laukėme, kokių naujienų iš miesto parneš mūsų mamos. Pasirodo, to žmogaus, kurio reikėjo, Marija Andrejevna nerado ir nutarė keliauti toliau, į Džambulą. Girdėjau, kaip Marija Andrejevna aiškino geležinkelio stoties viršininkui, kad karininkų šeimos atvykusios į savo vyrų dislokavimo vietą ir jų neradusios, kad vyrai yra pervesti į kitą dalinį, ir kad mums reikia keliauti paskui juos. Teko peradresuoti bagažą: Marija Andrejevna mokėjo tvarkyti reikalus. Džambule nesunkiai suradome Marijos Andrejevnos pažįstamą, kuriam žmona iš pavydo kažkokia rūgštim išdegino akis, tačiau jie gyveno kartu. Pas juos nakvojome pasitiesę ant grindų, o vėliau mūsų mamos nupirko per pusę namą (molio drėbtos trobelės nebuvo labai brangios). Nors ėjo jau 10-ji pokario metai, darbas tuose kraštuose neturėjo vertės. Mama net nesiuvo, nes, pasak jos, neapsimokėjo už 1 rublį siūti suknelės, be to, ir tokių, kurie ką nors siūdavosi, buvo maža. Tą rublį per dieną uždirbdavo sesuo Danguolė kolūkio laukuose rinkdama derlių, kur dar gaudavo pavalgyti ir kai ko parsinešti namo.

Likusi namuose remontavau butą, viriau pietus ir ruošiausi kelionėn… Pastoti kelio norui mokytis negalėjo niekas: nei sunki patėvio liga ir su tuo susijęs sąžinės graužimas, kad įgijusi specialybę neinu dirbti, nei pati be jokios perspektyvos materialinė padėtis – mirsiu iš bado, bet mokysiuos…

Nežinau, kaip iš tikrųjų į mano pasirinkimą reagavo Džambule mamą ir seserį suradęs patėvis. Kažkokiu būdu abu vyrai susiorganizavo ir atvyko pas žmonas. Patėvis buvo patenkintas, kad mama jį priėmė. Grįžęs į Jangijulį (ten, pasak jo, buvo darbo), siuntė joms siuntinius, o man į institutą rašė pažadų laiškus, kuriuose buvo ir tokių žodžių: „Labas, mano brangusis juodasis Nijoliuk…“, „Brangus mano čigoniuk, rašyk, kiek tau reikia pinigų, o aš išsiųsiu, tik reikia dar pensijos palaukti…“ Gražiai kalbėti jis mokėjo... Vis tik už rėmimą besimokant technikume turiu būti jam dėkinga. Patėvis sirgo komplikuota plaučių tuberkulioze, turėjo invalidumo grupę, todėl demobilizavosi, gavo Jangijulyje, kur gyveno jo tėvai, žemės sklypą, pasistatė namą ir namuose dirbo staliaus darbą. Lentų obliavimas tikrai nedarė teigiamo poveikio jo sveikatai. Per savaitę padarytą virtuvės spintelę, komodą ar sunduką (skrynią) sekmadienį turguje (dažniausiai korėjiečiams) parduodavo mama. Patėviui reikėjo maitinti visą šeimą (sesuo mokėsi dviejose mokyklose: vidurinėje ir muzikos), padėti man ir dar šalia gyvenantiems tėvams, kuriems atidavė pusę sklypo, todėl kartais įvykdavo pykčio proveržiai, būdavome pavadinamos ir „benkartais“, nors seserį jis buvo oficialiai įsidukrinęs. Siūlė ir man tai padaryti. Sakė, tuomet po jo mirties gaučiau našlaitės pensiją, tačiau šiai agitacijai nepasidaviau ir pavardės į Biderman nepakeičiau…

Baigusi technikumą galėjau likti ir dirbti: kvietė net sinoptiko pareigom Taškento orų biure, nors paprastai tai yra inžinerinė specialybė, (apie neakivaizdinį mokslą tuomet nežinojau). Tačiau įveikusi antrą aukštumą, siekiau kitos ir išsiunčiau dokumentus į vieną iš dviejų, Tarybų Sąjungoje esančių, hidrometeorologijos institutų. Sužinojusios, kad kelionės išlaidas gali apmokėti institutas, mes: dvi technikės meteorologės (Zina ir aš) ir hidrologė Valerija, pasirinkome Odesą. Mat po Taškento karščių nerizikavome „sušalti“ Leningrade ir išsiruošėme į didelę, galima sakyti, gyvenimo kelionę, nors tuomet nesupratome šio įvykio reikšmės. Kartą atsistojusi ant meteorologijos bėgių, riedėjau toliau: kelio atgal nebuvo, o uzbekai pasakytų ― barsakelmes.

Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis