Kai kalbame apie gimtąjį kraštą, visada jaučiame už savo nugaros karštai alsuojančius savo protėvius ir tuos žymiuosius vyrus, moteris, kurie kovojo už išlikimą, už žemę ir tautos tradicijas. Todėl ar galima šiandien abejingai sėdėti užsimerkę žiūrėdami į tai, kas dedasi tiek Lietuvoje, tiek visame margame ir besikeičiančiame pasauly. Iškart kyla daugybė nerimą kurstančių klausimų. Lietuvių tauta šiandien labai susiskaldžiusi, susipriešinusi tiek politiniais, tiek socialiniais ir net tikėjimo klausimais. Bet juk labai panašų filosofinį pjūvį galima daryti ir prisiminus po garsiojo sukilimo prieš romėnus žydų tautą. Ji tada buvo ištremta, išbaidyta ir išsklaidyta po visą pasaulį. Tik visada savęs klausiame: o kaip vis dėlto ši tauta, savo istorijoje patyrusi žiauriausią genocidą, holokaustą, tremtį, rodos, iš nebūties sugebėjo išlikti, susibėgti į vieną vietą ir vėl įkurti savo valstybę? Tiesa, žydų istorijos žinovai kiek šaipydamiesi dėsto, kad jeigu jų tauta negyventų priešpriešoje su milijonais savo nedraugų, jiems kiltų dar daugiau pavojų dėl išlikimo...

Keista, tiesa? O juk mes, lietuviai, šiandienos globalistiniame pasauly neretai vis ir vis sakome, kad mus tarsi jūros bangos puola ir puola nutautėjimo, asimiliacijos su gausesnėmis tautomis, savo kalbos ir tradicijų netekimo pavojai. Ypač tai išryškėjo dabar, kai galbūt beveik milijonas tautiečių atsidūrė emigracijoje.

Kas dėl visko kaltas?

Laikraštyje „XXI amžius“ kadaise buvo cituojamas buvęs mūsų saugumo tarnybos vadovas (buvęs disidentas) P. Piumpa: „Lietuvoje klesti amoralus kapitalizmas. Jis valdo žiniasklaidą, žmonių akis, protus, net pasąmonę. Taigi viskas vyksta taip, kaip rašė vienas Europos diktatorius (Hitleris). Jau dvidešimt metų manipuliuojama žmonių lengvabūdiškumu ir naivumu. Dalis žmonių, įpuolę į visišką neviltį, tapo asocialiais – alkoholikais, bomžais, apie 6000 – narkomanais, daugelis – pašalpų prašinėtojais, t. y. absoliučiais 100 proc. tupinčiais ant visuomenės sprando. Kita dalis, kaip jau sakiau, bėga iš tėvynės“.

O kas darosi viešoje politinėje ir visuomeninėje erdvėje? Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Ir tribunoluos išdidžiai teisiuosius smerkia žmogžudžiai, ir jūs įstatymais savais visai sugriovėt tiesą, laisvę, dorą“.

Jau minėtame katalikiškame laikraštyje Giedrius Grabauskas Koroblis seniau rašė: „Socialinė padėtis Lietuvoje vis prastėja, nes žmonių pajamos vis mažėja, o mokesčiai ir kainos nuolat auga, tuo tarpu seimūnai, ministrai ir vos ne 30 divizijų dydžio valdininkija maudosi prabangoje ir garsėja vien populistinėmis savo kalbomis. Turbūt ne be rimtos priežasties 18 seimūnų kadaise paskelbė atvirą pareiškimą, kad vyriausybė iš esmės turi atnaujinti ir pakeisti savo socialinę politiką(!).

Tam tada „Delfi“ portale pritarė ir T. Janeliūnas. Kalbėdamas apie pavogtą demokratiją, girdi, sako, reikėtų keisti politinę santvarką siekiant gyvenimo gerovės...

O gal mes nemokame naudotis laisve ir nepriklausomybe? Pažvelkime atviriau: per visus komunikacijos kanalus jaunoji karta kasdien kvaišinama Vakarų civilizacijos kanalizaciniu turiniu, o mūsų Švietimo, mokslo ir sporto ministerija visiškai ignoruoja patriotinį ir tautinį moksleivių ir studentų ugdymą.

Ultrapatriotai rašo: „Lietuvą traiško ne sava netikusi valdžia, ne ekonominiai ir socialiniai-kriziniai sunkumai, o tai, kad ji pateko tarp globalizacijos girnų“. Tai sakydamas politinis apžvalgininkas Saulius Spurga pagaliau pripažino, kad mūsų valdžia neturi jokio atsparumo, jėgų ir išmanymo.

Juk kaip į gyvenimo iššūkius reaguoja mūsų valdžia? Jei ilgametė prezidentė laikas nuo laiko vis primena tautos išrinktiesiems pareigas tautai ir visuomenei, šiek tiek pakutena ministrus, kad šie neužmigtų ant laurų, tai apie išaugusį nedarbą, nuolat spartėjančios emigracijos mastus mūsų aukštoji valdžia nė nekalba, nes ji to nemato, o kai kada su savo klerkais tai laiko net privalumu (girdi, išmoks anglų kalbą!).

Na, gerai, sakysim, nė viena šalis ar civilizacija negali visiškai peršokti, peržengti savo istorijos (etapo), tačiau kiekvienas istorijos tarpsnis siūlo pasinaudoti geriausiomis galimybėmis. Deja, mūsų vadeivos visose visuomenės sferose leido įsigalėti klaniniam, mafijiniam valdymo modeliui. Čia aš jau nė nekalbėsiu apie komedijų „spektaklius“ Lietuvos Seime. Stebint visa tai, kas darosi valdžioje (daugybė politinių ir finansinių aferų, skandalų), atrodo, kad beveik visi buvę premjerai yra vien tik monopolijų klusnios marionetės, tarnai.

Tada klausiu: kuo paverčiami mes, tauta? Juk sakoma: jei vaikas atsiduria džiunglėse ilgiau kaip 4 metus, jis tampa gyvuliu su žmogaus kūnu. Taip buvo sukurtas terminas „socialinis Mauglis“. O šiandien analogiški dalykai dedasi mūsų visuomenėje. Mokslo vėlgi pasakyta: jeigu SMS auklėja 25–35 metus mus kaip socialinius gyvūnus, tai taip ir bus: šiandien 80 proc. lietuvių neprieinamos kultūrinės vertybės, knygos, koncertai, spektakliai, tolimos tampa aukštosios temos ir tos savybės, kurios ir sudaro žmogaus esmę, t. y. šventos pareigõs, garbės, sąžinės sąvokos. Žodžiu, šiandien pilietis nupilietinamas, nutolinamas nuo gyvosios kultūros, nes jis priverstas suktis vien materialinėje išgyvenimo būtinybės diktuojamoje plokštumoje. Tad sakykit, kaipgi dauguma žmonių sieks toliau, t. y. už išrinktųjų nusagstytų vėliavėlių?

Ir kas gi su mumis šitokiomis sąlygomis atsitinka? Bėda dar ta, kad tuščios erdvės gyvenime nebūna: naujos komunikacinės priemonės mums kasdien į sąmonę kemša vadinamąsias šliundrinimo programas, t. y. griaudamos senąsias gerąsias tradicijas, papročius, siūlo naujus „reiškinius“: gėjų, homikų, lesbiečių viešus paradus, sekso laisvę, kasdieninius šokius, dainuškas, žodžiu, vien tik pramogas ir žaidimus. O šių pramogų organizatoriai ir piniginiai bosai naudojasi, rodos, visai nekaltais obalsiais, pvz., mūsų dienos kaip šventė etc. Ir kasdien net keli Lietuvos valdžios toleruojami ir jokių „etikmatj“ komisijų nekliudomi TV kanalai demonstruoja filmus filmukus ir scenas, kupinas smurto, paleistuvybės, šaudymų, žudynių. Žodžiu, nuo lenciūgo paleista laukinė laisvė daro savo ir padarys dar daug blogio.

Kartais susidaro įspūdis, kad neįgali mūsų valdžia neįgalia paverčia ir pačią Lietuvos valstybę: žiūrėkim, kuo iš tikrųjų pavirto sveikatos apsaugos, švietimo, teisėtvarkos (kiek jau suimta ar paleista, rodos, garbių Temidės tarnų) ir kitos reformos, kaip kasdienybe virto prichvatizacijos aferos, vieši aukštų valdininkų nusidėjimai, išdaigos ir net nusikaltimai. Bet ką mes čia matome: ogi vien šių tiesų ar netiesų gromuliavimą: ištisus mėnesius ir net metus nelyg sena karvė mūsų žiniasklaida tiktai kartoja gandus – kaltinimus, kad tas ar anas valdininkas, teisėjas ar kitas pareigūnas galbūt (galimai...) bus pagal įstatymus nubaustas... Ar visa tai nepanašu į gulinčią Lietuvos pievoje ir ramiai sau atrajojančią žolę, bet gal jau stimpančią karvę?! Nes ligi šiol beveik visos iškeliamos bylos dažnai subliūkšta, deja...

Apibendrindamas pasakysiu štai ką:

  • šiandien vieni naudojasi visų mūsų iškovotomis laisvėmis ir nepriklausomybe, net piktnaudžiaudami jomis, o daugumai tenka kasdien sukti galvą, kad neprarastum buto, išmaitintum šeimą, išleistum į mokyklą vaikus. Tai ypač matoma, ryšku Lietuvos rajonų pakraščiuose;
  • ir vis dėlto iškyla ir kitų klausimų dėl viso to. Kur Lietuvos gyventojų brandumas? Kodėl lietuviai nesimoko iš graikų, prancūzų, portugalų, anglų elgesio ir pozicijos? Šios tautos bemat reaguoja, kai jų valdžia ima pulti, uzurpuoti jų socialinius ir kitus interesus;
  • kodėl mes griežčiau nemokame, o gal nepajėgūs įvertinti savo valdžios veiksmų, kai toji, nė neskaičiusi prancūziško Lisabonos sutarties teksto, aklai ją pasirašė? Kaip žinoma, toji sutartis buvo sukurpta 2007-12-13 (radau internete). Ten parašyta: tokios sutarties verkiant reikėjo sparčiai vykstant pasauly permainoms... Keliamas klausimas: kokia bus Europa dar po kelių dešimtmečių? Be abejo, ir kitiems europiečiams kelia nerimą globalizacijos, klimato kaitos, demografijos, saugumo, energetikos ir kitos problemos, aibė ir kitų rūpesčių (pvz., lietuvių tautos išlikimo šiame perkaitusiame pasauly);
  • bet klausimą šiandien kelkime lietuviškai: ar mes ateičiai siūdiname kostiumuotą, teatrališką, maskuojamą šalies įvykių istoriją? Napoleonas kadaise rašė: „Dideli batalionai visada teisūs“. Tai negi mums, mažesniems, vėl diktuoja ir diktuos vyresnieji, didesnieji broliai ar visai ne giminės? Ar nuolankiai ir amžinai kentėsime visas neteisybes, kurias mums, pvz., daro kai kurių kaimyninių šalių politikai?;
  • Anot buv. Čekijos prezidento Vaclovo Klauso, Lisabonos sutartis kelia grėsmę čekų tautos identitetui. Jį palaiko čekų tauta, jo nuomonei neseniai pritarė ir Airijos valdžia. Sukluso ir kai kurių didesniųjų valstybių, tautų vadovai.

 

Šiandien, atrodo, valdžios akivaizdžiomis ir sąmoningomis ar nesąmoningomis priemonėmis mūsų liaudis daroma beveide. Kodėl? Ogi todėl, kad toje Lietuvos valdžioje įsigalėjo įvairaus margo plauko politikieriai, kuriuos jungia asmeninės, o ne visuomeninės naudos idėja. Tai įrodė beveik 30 metų stebima vadinamoji rinkimų ir valdymo praktika. Kas mus valdo, kas tie Lietuvos valdininkai? Tai gal vien ūkvedžių lygio klerkai, kuriems žodis „Tėvynė“ – tuščias garsas. Deja, iki šiol nematyti asmenybių, gebančių įžiebti kūrybinius impulsus, nurodyti veiksmų kryptis. Neturime veikėjų, siūlančių naujas idėjas. Tiesą sakant, baigiasi ir masinių partijų laikai. Bet... virš tokių partijų eilinių kyšo bosų ir bosiukų galvos. Kita vertus, ilgametė istorinė panorama rodo, kad visuose valdžios ešelonuose vadovais skiriami žmonės ne pagal kompetenciją, ne pagal savo srities dalykų išmanymą, t. y. ne būtinai kvalifikuoti ir sąžiningi vyrai ir moterys, o tik partiniu principu ir asmeniškai savo partiniams lyderiams atsidavę žmonės. Taigi, visose valdžios grandyse atsiduria toleruojami, ir mus valdo pataikūnai, beveidžiai, o jie savo ruožtu vėlgi palaiko ne racionalesnius valdymo principus, o savo draugelius, giminaičius, t. y. vėlgi beveidžius padlaižius. Tokie veikėjai nepasirengę tautos labui aukoti savo gerovės. Betgi tuos bosus (siukus) keiksnoti – taip pat jokios naudos. Tokia žmonių prigimtis. Taigi, anot Uspaskicho, liūdnas vaizdialis. Dabar kasdien ir tegirdime tuščias kalbas, spekuliatyvius pareiškimus, pažadus per radiją, televiziją, vakarėliuose, derybose dėl portfelių, pareigų, balsų, užkulisinių paslaugų. Štai tokie standartai šiandien „puošia“ renkamuosius ir išrinktuosius „džentelmenus“. Tokie ponai veržiasi į valdžią siekdami savo egoistinių tikslų, naudos, pinigų, turto, garbės. Taigi kas šalį išves iš visų krizių? Neturime laiko tąsytis su tuščiais oro burbulais. Bet jeigu nieko nedarysime, vadinamosios savadarbės „demokratijos“ procesai tikrai sužlugdys Lietuvos valstybę...

Leopoldas Stanevičius, Literatūros ir Istorijos fakultetų klausytojas

MČTAU 20-mečio proga už aktyvią veiklą universitete L. Stanevičiui suteiktas MČTAU Garbės lektoriaus vardas.

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETUI – 25-ERI!