Visuotinai priimtas žmogaus išėjimas į pensiją nėra vien tik pasitraukimas iš aktyvios pareigų vykdymo programos, kaip dabar sakoma, o greičiau perėjimas į naujų galimybių, naujų atradimų etapą.

Tame tarpsnyje, kai prie visų amžiaus suteiktų galimybių dar neišblėso noras gyventi, kurti ir būti naudingam, imi labiau vertinti laiką, kitomis akimis žiūrėti į pasaulį ir nustembi – kiek dar daug nepastebėta, nepažinta, nepatirta! Ir vis nenustoji eiti savęs pažinimo link, nenustoji grožėtis ir žavėtis gyvenimo stebuklu ir teikiamom galimybėm. Eidamas tuo keliu nepastebi, kaip ir pats imi tobulėti, kaip keičiasi požiūris į įvairius reiškinius, kitaip imi skirstyti prioritetus, kitaip dėlioti akcentus ir galbūt tik dabar imi suprasti, ko tinkamai nevertinai, nebranginai. Ir galbūt tik dabar iš tikrųjų supratai bendravimo svarbą, nes visa siela pajutai, kad tau labai reikia bendraamžių ir bendraminčių artumo, ypač jeigu jau esi vienišas. Kas gi geriau supras ir palaikys, jei ne draugas? Draugystė – didžiulė jėga, padedanti įveikti silpnumo akimirkas, vienišumą, kai atrodo, jog likai vienas pasaulyje ir tavęs niekas nesupranta, nemyli...

Žmogus juk yra sociali būtybė ir negali gyventi vienumoje. Tai nenormalu, nes tik bendraujant identifikuojame save, atsiskleidžiame kaip asmenybės. Nenormalu yra ir priešintis traukai bendrauti, pažinti. Nuostabu, kai šiame, auksiniame amžiuje, žmonės atranda vienas kitą, atskleidžia savo jausmų paletę, kurios anksčiau nebuvo pasiruošę atskleisti, o gal dėl įvairiai susiklosčiusių aplinkybių, neturėjo progos to padaryti.

Sunku rasti labiau trokštamą, labiau geidžiamą ir reikalingą dalyką žmogaus gyvenime, kaip tas stebuklingas, visų laikų poetų apdainuotas jausmas – Meilė.

Pasaulyje egzistuoja daug dalykų, kurie žmones skiria, tačiau meilė ir yra tas jausmas, kuris priverčia jaustis panašiai. Nesvarbu tautybė, religija, turtinė ar socialinė padėtis, amžius. Niekas. Dauguma mūsų norime mylėti ir būti mylimi, turime poreikį priklausyti, prisirišti, jausti artumą, kitaip tariant, patirti tikrą meilės pilnatvę. Tai – svarbiausias dalykas gyvenime, ir kol egzistuoja žmonija, tol ji bus, kaip ir neapykanta, kančia ir kiti žmogui būdingi jausmai. O kai į širdį pasibeldžia tikra, besąlygiška meilė, jai pasipriešinti neįmanoma. Tai gali nutikti bet kuriame žmogaus gyvenimo tarpsnyje ir nebūtinai jaunystėje – amžius neturi reikšmės, nes jausmai nesensta, o užklumpa dažniausiai ji tada, kai širdis yra tam pasirengusi.

Tuo metu, kai gyvenimą apsprendžia per daugelį metų sukaupta patirtis, jau yra įvertinti pasiekimai ir praradimai, kai žmogus yra pasiekęs psicho-emocinę brandą, užsiima tuo, apie ką svajojo visą gyvenimą bei žino, ko nori iš gyvenimo ir gal tik dabar sutiko tą vienintelę ar vienintelį, kurio laukė visą gyvenimą – būna ir taip, meilė įgauna kitą reikšmę.

Vėlyvoji meilė, kaip ir ruduo, turi savo spalvas. Ji brandesnė nei pavasarinė jaunystės meilė ir tokia pat nepakartojama ir brangi. Gal ji labiau reikalinga, nes sušildo senstančią širdį, prikelia, neleidžia jai nurimti, o jausmai, kurie niekada nesensta ir neišeina į pensiją, išsiskleidžia visu savo grožiu, visu susikaupusiu ilgesiu ir atiduoda mylimajam visa, ką išsaugojo geriausia, gražiausia. Ir nereikia to nuostabaus jausmo slėpti, nereikia slėpti mylinčių akių – vis vien nepaslėpsi! Iš mylinčio žmogaus trykšte trykšta laimė ir to neįmanoma nepastebėti. Argi kam nereikia laimės? Ar nesvarbu paskutinę gyvenimo atkarpą nugyventi meilėje ir laimėje? Tai įprasmina visą nueitą gyvenimo kelią. Tai ir iššūkis, ir paguoda!

Tai ar galima suabejoti savo jausmais, atsisakyti likimo siųstos dovanos, ir pasakyti: „Ne, man negalima mylėti, man jau 70 ar 80 metų. Juokinga! Ką žmonės pagalvos?!“ Mąstyti taip absurdiškai gali tik jauni, gyvenimo prasmės nesuvokę arba to švento jausmo nesugebantys patirti žmonės. Abipusė meilė – tai didžiausia laimė, kurią galima gauti iš gyvenimo. Bijoti jos kaip ligos ar kažkokių komplikacijų gali tik nevykėliai arba užkietėję pesimistai. Tokie verti tik užuojautos. O poetė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė sako: „Gyventi be meilės – tai galima pasakyti: buvau, bet negyvenau“.

Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja