Kalendorius

kovo   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

kovo   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Tokia netikėtai karšta vasara mums Lietuvoje yra neįprasta ir net varginanti. Žmonės, ypač vyresnio amžiaus, visaip ginasi nuo karščio: vieni sėdi aklinai užsidarę savo tvankiuose butuose su drėgnais rankšluosčiais ant galvų, kiti, pasislėpę savo sodo medžių paunksmėje, ruošia rudens gėrybių atsargas žiemai arba praleidžia vidurdienio karštį prie upių ar ežerų, o dar kiti, nebodami gamtos išdaigų – keliauja. Tokie yra MČTAU Kultūros fakulteto klausytojai, rugpjūčio 7-8 dienomis išvykę link pajūrio, į Šilutės kraštą. Prie keliautojų prisijungė ir Universiteto rektorato darbuotojai kartu su rektore dr. Zita Žebrauskiene, kurie po atostogų jau sugrįžo į savo darbo frontą.

Klausydamiesi pasakojimų ir legendų apie šalies upių tėvo Nemuno dešinėje kranto pusėje buvusias pilis ir medžių unksmėje stūksančius piliakalnius, apie nuožmias lietuvių kovas su kryžiuočiais, net nepajutome, kaip pasiekėme Panemunės (Vytėnų) pilį. Pilis, statyta 1604-1610 metais, jau buvo ne gynybinės, o rezidencinės-reprezentacinės paskirties. Vietinė gidė supažindino su pilies istorija, o vėliau apžiūrėjome restauruotas pirmojo aukšto patalpas, pamatėme pilies bokšto rūsyje įrengtą karcerį neklusniems bausti ir buvome pagąsdinti, kad nedrausmingi keliautojai gali būti taip pat ten į jį uždaryti...

Važiuodami per Jurbarką sužinojome, kad čia kurį laiką klebonu buvo žymus lenkų kilmės istorikas ir poetas Motiejus Strijkovskis, kuris, globojamas Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio, parašė ir išspausdino pirmąjį LDK istorijos veikalą ,,Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios Kronika”.

Mūsų kelias į buvusią Prūsijos žemę atvedė į pasienio miestelį Smalininkus, kur galėjome matyti dar išlikusius prūsiškos statybos gyvenamuosius namus ir jų savotišką stilių.

Viešvilėje grožėjomės gražiai tvarkomomis gatvėmis, atnaujintais pastatais. Sužinojome, kad netoliese esančioje Mociškių gyvenvietėje ir Vilkyškiuose pas senelius vasaras praleisdavo žymus vokiečių rašytojas J. Bobrovskis, knygos ,,Lietuviški fortepijonai” autorius.

Šios vietovės garsios ir kitais čia gyvenusiais žmonėmis. Netoli Pagėgių esančiuose Lumpėnuose gimė Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, spaustuvininkas, leidėjas Enzys Jagomastas, kuris leido lietuvių kalba A. Baranausko, Vydūno, Maironio, V. Kudirkos ir kitų autorių knygas, vadovėlius, laikraščius. Gaila, kad jo ir šeimos gyvenimas baigėsi tragiškai, nes vokiečių valdžios buvo persekiojamas ir 1941 metais jis su šeima buvo sušaudytas Paneriuose.

Važiuojant per Pagėgius, buvo prisimintas poetas A. Mackus, kurio eilėraščius išraiškingai paskaitė Meninės saviraiškos fakulteto dekanė Izabelė Janina Bražiūnienė.

Tuoj už Pagėgių, Juknaičiuose, kurie buvo garsūs sovietų laikais, savo kūrybinę veiklą pradėjo įžymus lietuvių skulptorius, nacionalinės premijos laureatas Stanislovas Kuzma. Dar ir dabar galima pasigrožėti gyvenvietėje esančiomis jo sukurtomis skulptūromis.

Besiklausant istorijų apie šio krašto žymius žmones, pasiekėme Šilutę. Čia pirmiausia apsilankėme liuteronų evangelikų bažnyčioje, kuri buvo laikoma viena gražiausių Rytų Prūsijoje. Apie bažnyčią įdomiai papasakojo kunigas Remigijus Šemeklis. Joje žavėjomės ant altoriaus sienos nutapyta 80 kv. m. dydžio vokiečių dailininko R. Pfeiferio freska, kurioje pavaizduota 120 realių asmenų iš bažnyčios gyvenimo. Bažnyčios frontone grožėjomės didžiausiu bokšto laikrodžiu Lietuvoje.

Paskui skubėjome į miesto centrą, kuriame prie senojo turgaus aikštės kadaise buvo Šilokarčemos dvaras, dabar vadinamas Hugo Šojaus dvaru-muziejumi. Muziejaus gidas papasakojo šio dvaro istoriją, apie dvaro savininkų gyvenimą ir kokį svarbų vaidmenį jie turėjo miesto plėtrai. Apžiūrėjome salėse esančius eksponatus.

Po pietų Šilutėje visi nekantravome greičiau išvykti į didžiausią Lietuvoje Rusnės salą, išskirtinį kampelį Lietuvoje, alsuojantį jūros ir žuvies kvapu, kerintį savo vaizdais visų metų laikais. Mus lydėjo vietinė gidė, kuri su meile, išraiškingai ir įdomiai pasakojo apie šią vietovę, supažindino su lankose įrengtomis polderių ir kanalų sistemomis, apie kurias daugelis išgirdo ir pamatė pirmą kartą.

Atsikvėpti nuo karščio ir jau vos juntamo nuovargio buvome pakviesti į nedidelį garlaivį ,,Aisytė”, kuriuo plaukėme Minijos upe, grožėdamiesi jos unikalia gamta. Žavėjomės originaliu Mingės kaimu, vadinamu „Lietuvos Venecija”. Tai vienintelis gatvinio tipo kaimas Lietuvoje, kurio pagrindinė gatvė yra upė, o kaimo gyventojai tarpusavyje susisiekia tik valtimis. Besigrožėdami originaliais vaizdais bei aplink meldynuose zujančiais paukščiais, išplaukėme į Kuršių marias. Tolumoje matėsi boluojančios Nerijos smėlio kopos, raudonavo Nidos pastatų stogai. Keliautojus lydinti gidė Iveta Ambrulaitienė supažindino su vietovės istorija, gyventojų papročiais, papasakojo legendą apie mariose nuskendusią pilį...

Vėliau mūsų laukė siurprizas – buvome pakviesti paskanauti įvairių rūšių rūkytos žuvies patiekalų bei pasimėgauti labai skania žuviene. O jei puota, tai kaip gi apsieisi be dainos?! Šių vietovių originalias dainas gražiai padainavo gidė Iveta, sau akompanuodama kanklėmis, o jai pritarė visas keliautojų būrys. Dainos melodijos nuvilnijo kartu su marių bangomis, palydėdamos jau besibūriuojančias ir išskrendančias į tolimą kelionę kol kas dar pavienes paukščių virtines...

Net nepastebėjome, kad saulė pasisuko į vakarus, tad mes kartu su gide dar skubėjome pasidairyti po Rusnės miestelį, pasipuošusį džiovinamais žvejų tinklais ir kvepiantį rūkyta žuvimi. Miestelio pakraštyje, kur Rusnės upė dalijasi į Skirvytę ir Atmatą, nusifotografavome prie stulpelio, žyminčio Lietuvos Respublikos sieną, o kitoje upės pusėje galėjome matyti Rusijos pasieniečių bokštelį. Kažkodėl tapo nejauku...

Stabtelėjome prie 2015 metais Rusnėje pastatyto ir daug diskusijų Lietuvoje sukėlusio paminklo Indijos nepriklausomybės didvyriui M. Gandžiui bei šiame miestelyje vaikystę praleidusiam jo draugui žydui, architektui Hermanui Kalenbachui. Gidės teigimu, Rusnės miestelį garsina ne tik salos unikali gamta, bet ir šis paminklas, dėl kurio čia užsuka vis daugiau ir daugiau turistų iš įvairių pasaulio šalių.

Pasigrožėję Rusnės miesteliu, vakarop nuskubėjome į žymaus vaistininko, farmacininko, žolininko, liaudies medicinos eksperto, puikaus oratoriaus, Lietuvos šviesuolio Virgilijaus Skirkevičiaus etnografinę sodybą, įsikūrusią netoli Kuršių marių ant Pakalnės upės kranto. Guviai ir nuoširdžiai bendraudamas su senjorais, garsus žolininkas įtikinėjo, kad ligos atsiradimo ir gijimo paslaptys yra ne žolėse ir vaistuose, o pačiame žmoguje, aiškino apie ligų atsiradimo priežastis ir žmogaus prigimties subtilybes, apie gydančią meilės jėgą ir daug kitų įdomių dalykų. Pasivaišinę žolininko išvirta arbata, išklausę naudingų patarimų ir atsakymų į mums rūpimus klausimus, džiaugdamiesi puikiai praleista diena, išskubėjome atgal į Šilutę, mūsų nakvynės vietą.

Nakvojome Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos viešbutyje, kurio kambariai įrengti buvusiame kalėjime, paliekant juose kai kurias autentiškas detales. Todėl iš ryto kai kurie keliauninkai skundėsi nemiga, o kiti sakė net girdėję kažkokius keistus garsus ar aimanas...

Ankstyva kito ryto saulė mus jau sveikino Ventės rage, kur grožėjomės ramiomis Kuršių mariomis ir vaizdais aplink, pasivaikščiojome molu, stebėjome jau besibūriuojančius paukščius, bet kregždės dar džiugiai krykštavo vaiskioje padangėje lyg ir nejausdamos artėjančio rudens...

Šiemet minimos Vydūno (Vilhelmo Storostos) 150-osios gimimo metinės, todėl užsukome į Kintus aplankyti namo, kuriame jis 1888 – 1892 metais dirbo ir gyveno. Dabar šiame name įsteigtas Vydūno vardo muziejus. Muziejaus darbuotoja papasakojo apie Vydūno gyvenimą ir veiklą, o Meninės saviraiškos fakulteto dekanė I. J. Bražiūnienė subtiliai padainavo jo sukurtos dainos ,,Lietuva šalelė mano” kelis posmus.

Kintuose pasigrožėjome dvikamiene Kintų tuja – antra pagal aukštį Europoje – jos aukštis arti 20 metrų, o lajos skersmuo apie 12 metrų. Tikrai jos vaizdas įspūdingas!

Toliau mūsų kelias vedė į Dreverną – žvejų kaimelį šalia Kuršių marių prie Drevernos upės, kuris jau minimas XIII a. Įdomu buvo sužinoti, kad Drevernos šiaurės rytiniu pakraščiu eina karaliaus Vilhelmo kanalas, kurį 1863–1873 . iškasė daugiau kaip šeši šimtai prancūzų belaisvių. Šiuo kanalu laivai iš Nemuno patekdavo tiesiai į Klaipėdą, neišplaukdami į Kuršmares.

Kuršmarių pakrantėje užkopėme į apžvalgos bokštą, pasigėrėjome mariomis ir apylinkių vaizdais, pro žiūronus stebėjome paukščių gyvenimą, o grįždami užsukome į žuvies parduotuvėles nusipirkti šviežios dūmu kvepiančios žuvies.

Pažintis su Šilutės kraštu baigėsi Švėkšnoje. Apžiūrėjome įspūdingą neogotikinę apaštalo Šv. Jokūbo bažnyčią, pasigrožėjome jos 75 metrų aukščio bokštais ir keturių ciferblatų laikrodžiu, pasivaikščiojome po jau beveik sutvarkytą Pliaterių parką. Pabaigoje mažai civilizacijos mačiusiu parko taku užsukome apžiūrėti neorenesansinio stiliaus grafams Pliateriams priklausiusį pradėtą restauruoti Vilkėnų dvarą.

Grįždami namo džiaugėmės turininga ir prasminga kelione, įdomia pažintimi su Šilutės kraštu.

Alvydas Kazlauskas, kelionės dalyvis

Nuotraukos Medardo Čoboto TAU facebook

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis