Kalendorius

balandžio   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30          

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

balandžio   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30          

Recenzijos Literatūros fakulteto klausytojos Nijolės Riaubaitės knygelėms

Vilniuje, Pamėnkalnio g. 8 (prieškariu – Uosto g., 10) yra pastatas su Dioskūrais, Dzeuso sūnumis dvyniais Kastoru ir Polideuku. Dioskūrai – graikų mitologiniai dvyniai, dalijęsi nemirtingumu, jūreivių, keliautojų, argonautų, nuotykių ieškotojų globėjai. Namas statytas garsiam Vilniaus gydytojui Antanui Vaškevičiui. Čia lankydavosi Česlovas Milošas. Gydytojo dukrą Jadvygą ir būsimąjį Nobelio premijos laureatą siejo abipusė simpatija ir meilė. Namą suprojektavo ir statė architektas Eduardas Riauba.

Aptariamas ir pristatomas knygas „Stebuklingoji Rasytė“, „Karalaitė Civilizacija“, „Vorai grobuonys“ parašė Nijolė Riaubaitė. Matyt, Dioskūras globoja ne tik keliautojus jūromis, bet ir išdrįsusius leistis į literatūros vandenynus.

Nors knygelės, kurias pavadinčiau mažąja trilogija, skirtos ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, bet pravartu jas perskaityti vyresniems, tinka net visai suaugusiems. Vaikams reikia rašyti kaip suaugusiems – tik geriau.

Knygelės – apie gamtą, civilizaciją ir grėsmes. Informatyvūs jų pavadinimai: „Stebuklingoji Rasytė“, Karalaitė Civilizacija“, „Vorai grobuonys“. Tai stebuklai, pasakų karalystė, pavojai. Dominuojantys apžvalgos kriterijai galėtų būti šie aspektai: pažintinis, auklėjamasis ir estetinis. Išmoningai pasirinkta stebuklinės pasakos struktūra.

Pasakos herojus iškeliauja iš namų, susitinka su antgamtinėmis būtybėmis, patiria pavojų, sunkių išbandymų, įgyja patirties ir išminties, grįžta ir laimingai gyvena.

Pirmosios knygelės „Stebuklingoji Rasytė“ veikėjas darželinukas Žilvinas Žilvinėlis, guvus, pagavus, smalsus, mandagus: nepamiršta pasisveikinti (didaktinis akcentas) atvykęs pas senelę į kaimą. Jo kelionė erdve ir laiku – gamta-pieva. Čia jis susipažįsta su Rasyte – personifikuotu gamtos reiškiniu.

Autorė sumaniai mezga jų dialogą, įžvalgiai perteikdama šio amžiaus vaikų psichologiją. Ne veltui šio amžiaus vaikai vadinami Kodėlčiukais. Taip skaitytojai ir klausytojai sužino apie daugybę reiškinių. Išlaikoma veiksmo įtampa, intriga. Pasakos veikėjais tampa Šaltukas, Šiltukas, Aušra, Šalna, Vėjas, Ciklonas, Sutemos, Rūkas.

Antroje knygelėje „Karalaitė Civilizacija“ herojus, įgijęs žinių, keliauja toliau laiku. Pagrindiniai veikėjai tie patys, paaugęs per vasarą Žilvinėlis ir Rasytė. Klausimai sudėtingesni, atsakymai – sąvokų aiškinimas. Sąvokos įasmeninamos, verčiamos vaizdiniais, svarstomos globalios problemos. Atskleidžiama šviesioji ir tamsioji civilizacijos pusė. Civilizacija išmokė pajungti gamtos jėgas, tačiau ji pati patiria didžiulius iššūkius, maksimalius išbandymus. Civilizacijos palydovai: tarša – Taršuolė, savanaudis, nesąžiningas Pelnas, Avarija, Alergija. Tamsiąją ir šviesiąją civilizacijos pusę pabrėžia ir poligrafija. Vienas puslapis žalio šrifto – vilties spalvos, kitas rudos – nykimo.

Veikėjas ir skaitytojas pažinimo keliu keliauja toliau knygelėje „Vorai grobuonys“. Vis labiau ryškėja tamsioji pusė, civilizacijos spąstai. Požemio karalystė, užuomina į nusikalstamą pasaulį, šešėlinę ekonomiką. Žmonija atsiduria civilizacijos spąstuose kaip musė voratinklyje. Protas, sukūręs patogumus, komfortą, patenka į pinkles. Žmogus nutunka, aptingsta, trokšta ir vaikosi tik malonumų. Karalaitė Civilizacija suserga depresija. Viltis – Etika, didelė žinovė to, kas gera ir kas bloga.

Trečioje dalyje „Vorai grobuonys“ akcentuojama auklėjamoji idėja: valios ugdymas, jausmų ir proto dermė. Veikėjas išgirsta negirdėtų sąvokų, kurios populiariai, suprantamai paaiškinamos. Kalbama, kaip atpažinti klastą ir jai pasipriešinti, kaip išvengti pavojų, kurie laukia kelionėje per gyvenimą, kaip nesusirgti nepagydoma kvaišalų norėjimo liga, depresija, kas yra dozė, Mirtis, Giltinė, siela ir kūnas. Skaudžiomis, bet būtinomis temomis kalbama įtaigiai, patraukliai, aiškinama įtikinamai, suprantamai, vaizdingai. Sąvokos įgauna apčiuopiamą, regimą vaizdinį.

Kūrinių pažintinė galia labai stipri ir estetiškai įprasminta. Aprėpia plačiausią gamtos, civilizacijos reiškinių skalę, plečia žodyną, atskleidžia kalbos turtingumą ir grožį. Tai įvardinta tikslia, gausia leksika: garas, miražas, krituliai, naktis, tyla, tamsa, vėsa, aušra, žara, šerkšnas, apdriba, speigas, atlydis, atodrėkis, pusnis, vėjai, ciklonai, uraganai, kruša, liūtis, sutemos, rūkas, dulksna, šlapdriba, plikledis, lijundra. Gal penkiasdešimt žodžių, skirtų gamtai. Visi suprantamai paaiškinti.

Įgimtą kalbos jausmą parodo vaizdingi veiksmažodžiai, metaforos, vaizdingi liaudiški posakiai: savanaudis pelnas, dirbtinis pasaulis, ledinės adatėlės, pasienietis Ozonas, Dangaus vartai, Šaltuko laiškai, oro pranašai; liūtis pila, saulė vaikščioja vis kitais takais, velniai su raganomis puotą kelia, spindulį meta; saulėlydžio gaisai, vėjų kelionės, skrynelėje laikomos vaivorykštės spalvos ir t.t.

Autorė tęsia lietuvių klasikos panteistinės pasaulėjautos ir pasaulėvokos tradiciją. Dominuoja jautrumo, meilės gamtai idėja. Prisiminkim Vinco Krėvės „Antanuko rytą“. „Sopa, anūkėli, visiems sopa. Ir medeliams, kai juos kerta, ir žolelėms, kai jas pjauna, ir gėlelėms, kai jas skina“, – aiškina senelė ir gailiai atsidūsta, – „Tik jie neturi balselio, negali pasiskųsti.“

Nors knygose senelė nedominuojanti figūra, tačiau jos buvimas susijęs su globa, pamokymais, patarimais.

Lietuvių literatūros tradicijoje senatvė – ilgaamžės tautos patirties, išminties, pamatinių vertybių saugotoja.

Vardo parinkimas pagrindiniams veikėjams turi papildomų prasmių. Tai tartum nuoroda į natūros ir kultūros, žmogaus ir civilizacijos konfrontaciją. Žilvinas – gamtos jėga, jūros, vandens dvasia. „Ir Eglės broliai dalgiais užkapoja Jos vyrą žaltį jūros pakrašty“ (Henrikas Radauskas).

Pasakos tikrovėj naikinama dar gana primityviai – dalgiais, o mūsų laikmečio tikrovėj – globaliai ir atomu.

Kūriniai parengti metodiškai, labai kruopščiai, atsakingai. Skyrelių pabaigoje pateikti klausimai, į kuriuos atsakymus randame paskutiniame puslapyje. Tai kūriniai, kuriuos būtina įtraukti į mokyklų privalomų perskaityti knygų sąrašą.

Gražina Baguslauskienė, Literatūros fakultetas


Perskaičiau visas tris Nijolės Riaubaitės knygeles: „Stebuklingoji Rasytė“, „Karalaitė Civilizacija“, „Vorai grobuonys“. Nors knygelės skirtos vaikams, bet buvo įdomu skaityti ir man, suaugusiam žmogui.

Nijolė yra meteorologė, sugeba tiksliau nei mes paaiškinti įvairius gamtos reiškinius vaikams prieinama forma (iš kur pučia vėjas, kodėl lyja, kas yra kruša, kaip susidaro rūkas, šarma). Visa tai pasakoja mažytė, miela Rasytė rytais Žilvinėliui, atvykusiam į kaimą pas senelę. Kokia šauni ta Rasytė, turinti daugiau vardų: šarma, lietus, garai, lijundra, šlapdriba, dulksna, kruša, sniegas, šerkšnas, ledo adatėlės, sniego apdraba, rūkas. Vaikai, skaitydami ką pasakoja Rasytė, sužino, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, pvz., kai žaibuoja, trankosi perkūnas - nestovėti po ąžuolu, namuose uždaryti langus, išjungti televizorių, elektros prietaisus. Po Raselės pasakojimo yra pateikti klausimai, kurie dar kartą verčia pagalvoti, įtvirtinti pasakojimo žinias. O vaikas, kuris skaitys knygelę ar klausysis pasakojimo, bus toks pat žingeidus, kaip Žilvinėlis.

O štai karalaitė Civilizacija, kas ji, ta buvusi Laimutė? Ji draugauja su Ekonomika, Pelnu, Sintetika, Taršuole, Avarija ir kitais palydovais. Ar priimsime Civilizaciją į savo šeimą, draugiją? Ar ji padeda mums gyventi? Taip, daug kur padeda, bet kai kurie jos palydovai ir blogybes neša. Koks tas Pelnas? Žmogus išsipūtusiu veidu, didele galva, didele burna, viena akimi, žvėrišku apetitu. Jeigu sąžiningas pelnas, gerai, – sako Rasytė, o jei naudojamas blogiems tikslams – jis blogas.

Rasytė vis „atgimsta, gyvena amžinai, todėl daug žino ir išmano“ (Nijolė). Rasytė aiškina Žilvinėliui ir elgesio arba etikos taisykles. O va, gal vaikams bus įdomu, gal jie paseks Žaliųjų žiogų pavyzdžiu? Pasakoja Rasytė, kad jie moka gyventi sveikai: valgo žalius vaisius, daržoves, sėklas, grūdus, išaugintus švarioje dirvoje, nieko neverda, nekepa. Moka pasigaminti maistingą skanų maistą.

Betgi Rasytė pastebėjo – nors karalaitė Civilizacija daug žino, bet būdama pasipūtusi, išdidi ir silpnavalė, nueina ne tais keliais. O kokiais? Toliau apie karalaitę Civilizaciją pasakojama knygelėje „Vorai grobuonys“. Pažiūrėk – knygelės pradžioje, kairėje nupieštas paaugęs jau Žilvinas ir mažytė Raselė, dešinėje – kažkokie baisūs padarai šešiomis kojomis, išsišiepę, dantys kaip vargonai ir degtinės buteliai jų rankose. Vorai grobuonys dirba savo pražūtingą darbą – verbuoja bevalius žmones. Ir karalaitė Civilizacija papuola į jų pinkles, nes yra silpnavalė. Jai atrodo, kad čia, vorų buveinėje, linksma ir ji gali gerai praleisti laiką. Deja, deja, ji tiesiog pražūsta, atsiduria neįgaliųjų vežimėlyje.

Ir vaikai, vaišinami aguonų ir kanapių kokteiliais, spalvingomis tabletėmis, kvapnia guma, pakvaišta: dūsta, praranda sąmonę. Žilvinas žino, kad yra mokinių, kurie slapčia vartoja kvaišalus, todėl ir pasidaro kvailiai, net jauni būdami miršta. Todėl vaikai turi valdyti savo norus. Nijolė labai aiškiai per Rasytės asmenį aiškina, kaip žmogus jaučiasi, kai vartoja kvaišalus, tarnauja Giltinei. Būkite atsargūs, protingi, užsiimkite įdomia naudinga veikla, – sako autorė.

Tos knygelės gausiai iliustruotos. O kokie iškalbingi, vaizdingi paveikslėliai, nutapyti dailininkės Virginijos Kalinauskaitės! Ji gera psichologė. Paveikslėliai labai reikalingi – padeda geriau suprasti tai, kas kalbama. Žilvinas susidomėjusiu veideliu, mažytė protinga Raselė visur – tai ant gėlės žiedo, ant lapelio, tai kabo aukštyn kojomis ant šakelės. Jauna Aušra, gražuolė mergina Saulė, pikta senė Audra. Arba vėl paveikslėlis – vaikai bėga nuo ąžuolo, kai žaibuoja. Kokie įspūdingi Vėjai, Šaltukas ir Šiltukas mušasi kardais. Taršuolė – apsileidusi, netvarkinga mergaitė, teršianti visur. Robotas išsišiepęs laisto gėles, mergaitė su sintetiniais papuošalais – ar tai gražu, ar ne?

Bet ryškiausi, iškalbingiausi paveikslėliai yra knygelėje „Vorai grobuonys“. Dailininkė pagauna svarbiausią mintį. Štai Velnias smailia šaka bado neprotingą nuo kvaišalų berniūkštį, apkvaitęs vaikas nuo Vorų vaišių tampo išsigandusio katino uodegą. Senė Giltinė su dalgiu tempia virvele kvaišalų prisiragavusį vaiką. Ir žmogus „prisivaišinęs“ jau pasidaręs kaip sliekas plonas, paliegęs atrodo, vos gyvas. O vaikai prie stalo, apkrauto velnių vaišėmis, linksmai, bet apkvaitę, mušasi. Žmogus nugriuvęs, užmigęs prie degtinės butelio, apversta taurė. Tai ar suprato, turbūt suprato ir Žilvinas, ir vaikai, kad geriau gyventi protingai.

Tos knygelės labai reikalingos vaikams ir tėveliams, močiutėms, kad galėtų paaiškinti vaikų suprantama kalba tai, kas svarbu ir įdomu.

Toma Palmyra Lašienė, Literatūros fakultetas

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis