Iš ciklo „Kaip aš prisimenu Nepriklausomą Lietuvą“

Taip lėmė likimas, kad gimiau, kai Nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai buvo septyneri metai. Taip, kad augome beveik kartu. Tą laikotarpį atsimenu nuo penkerių iki penkiolikos savo amžiaus metų.

Pradžių pradžia, kurią per šiuos ilgus metus išlaikė mano atmintis, buvo du svarbūs įvykiai mūsų giminės istorijoje. Pirmasis – mano motinos pusseserės Marytės Grašytės vestuvės su Ignu Laukiu, įvykusios Utenos bažnyčioje 1930-aisiais, kuriose mano tėvai buvo svotai. Antrasis – tai mano krikšto tėvo Antano Grašio laidotuvės: jis mirė 1931-aisiais, būdamas vos dvidešimt ketverių metų, nuo tada nepagydomos džiovos. Šiandien į senas tų įvykių nuotraukas žiūriu ir liūdnai, ir graudžiai, ir su ilgesiu. Vestuvių nuotraukoje mano tėvai dar tokie jauni ir tokie gražūs. Puikiai atsimenu ir motinos juodo krepdešino suknelę, kurią jį dar ilgai vilkdavosi eidama į bažnyčią, atsimenu ir tuos jos aukštakulnius smėlio spalvos batelius. Atsimenu ir jaunosios vestuvinį, mirtomis iškaišytą veliumą. Antroji nuotrauka liūdnesnė, tai mano krikšto tėvo laidotuvių dalyviai prie didžiųjų Utenos bažnyčios durų. Nuotraukoje šalia atidengto karsto stovi visi giminės, kaimynai, mano senelis Juozapas su kryžiumi, o galvūgalyje – mes su broliu. Aš apvilkta savo pirmuoju tamsiai mėlynu žieminiu paltu su baltu kalnieriumi, žieminiu, nors dar ne žiema, tik vėlyvas ruduo, bet tada visi vaikai ne tik rudeninių paltų neturėjo... Jaučiausi tokia pasipuošusi, o tas tamsiai mėlynas paltas su baltu kalnieriumi toks svarbus, kad ko gero svarbesnis ir už krikšto tėvo Antano laidotuves. Tokio gražaus drabužio gyvenime daugiau ir neturėjau.

Praėjus porai metų teko susipažinti su tuo, kas vyksta už gimtųjų namų slenksčio, nes pradėjau lankyti pirmąjį pradžios mokyklos skyrių. Tebuvo praėję koks dešimtmetis nuo Nepriklausomybės paskelbimo, o mūsų miestas neatpažįstamai pasikeitė. Nauji modernūs Valstybinio banko ir Šaulių namų rūmai, dvi mūrinės pradžios mokyklos, viena miesto, o kita – kaimo vaikams, Policijos nuovada, moderni pieninė su patogiu privažiavimu, viešbutis, elektrinė, limonado gamykla. Visa tai naujai pastatyta, o kiek svarbių pastatų stovi nuo senų laikų, net suskaičiuoti sunku. Tai ne tik bažnyčia, ligoninė, našlaičių prieglauda, vaistinė, parapijos namai, geležinkelio stotis, žydų pradžios mokykla ir progimnazija, teismas ir kokia dvidešimt, o gal ir daugiau žydams priklausiusių krautuvių, taip pat nuo 1918 metų veikianti „Saulės“ gimnazija, įsikūrusi dvarininko Balsevičiaus rūmuose, netgi kalėjimas, o kur dar privatūs gyvenamieji namai. Išdalinus ponios Teodoros Balsevičienės dvaro žemes naujakuriams, statėsi vienkiemiai, kūrėsi jaunos šeimos. Viskas vyko plyname lauke be jokios pagalbos. Koks turėjo būti tos kartos žmonių valios tvirtumas, noras prasigyventi ir begalinis darbštumas, kad pradėję nuo nulio išsistatė ne tik gyvenamuosius namus, bet ir ūkinius pastatus, įsigijo ūkiui reikalingą inventorių ir gyvulius. Valdžia jiems nepadėjo, nes pati nebuvo turtinga, o ir ištiestų rankų buvo labai daug. Trūko visiems ir visko. Netrūko tik pasitikėjimo savimi ir Dievo pagalba.

Mano senelių karta, kuri suspėjo ne tik įsikurti pasistatytose sodybose, bet ir numirti tarpukario Lietuvoje, buvo ne tik be galo darbšti, geranoriška, bet ir sugebėjusi tenkintis minimumu. Jiems patiems taip nedaug reikėjo: kad tik vaikai augtų sveiki ir būtų pavalgę. Jau lengviau atsikvėpė mūsų tėvai, jų vaikai, nes bėgant metams gyvenimo sąlygos keitėsi į gerąją pusę. Savaime suprantama, kad lygiavos niekada nebūna, nes vieniems sekėsi geriau, kitiems blogiau. Sėkmė visada priklauso nuo daugelio dalykų, o tada priklausė nuo ūkio dydžio, nuo šeimininkų asmeninių sugebėjimų, nuo ekonominės krašto padėties ir netgi nuo tokių dalykų, kaip geras kraitis ar išdrįsimas rizikuoti. Mano tėvas prasigyveno išdrįsęs surizikuoti, didžiausiai savo žmonos širdgėlai, iš Valstybės banko paimdamas paskolą ir nusipirkdamas dyzelinu varomą anglišką motorą „Blackstone“ su dampe, kad galėtų važinėti po ūkius ir kulti javus. Visą žiemą taip ir važiuodavo iš kaimo į kaimą, iš vienkiemio į vienkiemį. Pasisekė. Paskolą Valstybės bankui sugrąžino ir pinigų į banką pasidėjo, kaip jis sakydavo, vaikų mokslams. Deja, 1940-ųjų okupacija viską apvertė aukštyn kojomis. Kas uždirbta ir sutaupyta, nuėjo šuniui ant uodegos, nes naujoji valdžia viską nacionalizavo.

Tarpukario Lietuvoje sunkai vertėsi dauguma kaimo žmonių, nes prisimenu, kaip tėvas vis kartodavo, kad iš ūkio prasigyventi labai sunku, kadangi viskas, ką perki – brangu, o ką parduodi – pigu. Liūdnai prisimenu „bekonų“ vajų. Bekonas – tai kiaulė, sverianti ne daugiau ir ne mažiau kaip septyniasdešimt kilogramų. Ūkininkas ją užaugina, bet sužinoti, kiek sveria, gali tik ją pristatęs į priėmimo punktą. Neatitinkančios svorio kiaulės būdavo išbrokuojamos, o kad ūkininkas daugiau sveriančią, palaikęs nepenėtą, nesugalvotų sekančią dieną vėl atvežti, ant jų priėmėjas užpildavo violetinio rašalo, kuris labai sunkai atsiplaudavo. Kadangi mano tėviškė buvo šalia vieškelio ir pro ją tekėjo nedidelis upelis, tai iš tolimesnių kaimų ūkininkai pasiprašydavo leisti pernakvoti, tikėdamiesi sėkmės kitą dieną. Lengviau svorį numesdavo kiaulė, nei ūkininkas su žvyru ir vandeniu sugebėdavo nuplauti tą ant jos užpiltą rašalo dėmę. Graudu būdavo žiūrėti, kai tą darydavo net keli ūkininkai.

Tarpukario Lietuvoje žymiai geriau gyveno valstybės tarnautojai. Darbo diena jiems prasidėdavo aštuntą, o baigdavosi – keturioliktą valandą. Visa tai labai gerai žinau, nes pas mano tėvus „ant buto“ yra gyvenęs ne vienas viengungis valstybės tarnautojas. Vienu metu gyveno valsčiaus raštininkas Klemensas Zaranka, vėliau gyveno tardytojas Juozas Maželis, o dar vėliau – policijos vachmistras Petras Kraujelis. Jie gyveno ir sočiai, ir šiltai, ir nepersidirbdami, palyginus su mano tėvais ir kaimynais. Tik tiek, kad tokių laimingųjų ne taip daug ir buvo: burmistras su savo pavaldiniais, teismo tarnautojai, ligoninės personalas, pradinių mokyklų ir „Saulės“ gimnazijos mokytojai, kalėjimo viršininkas su kalinių prižiūrėtojais, geležinkelio ir pašto tarnautojai, pieninės darbuotojai ir policininkai. Ranką padėjusi ant širdies noriu pasakyti, kad nežiūrint visų sunkumų, nepaisant to, kad ne visiems tada buvo gera gyventi, kad daug ko trūko, kad daug kas galėjo būti geriau – tai, kas buvo gera, tai, tas buvo šventa, tai, kas jau pirmųjų mokytojų buvo įkalta į vaikų galvas ir širdis, netapo užmiršta, o atvirkščiai – šventai išsaugota visą penkiasdešimt okupacijos metų, nesvarbu kur gyventa – Amerikoje, Australijoje, Sibiro šiaurėje ar gimtojoje žemėje. Tokia jau ta lietuvių tauta.

Daugiau apie autorę skaitykite čia 

Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto klausytoja