Iš ciklo „Kaip aš prisimenu Nepriklausomą Lietuvą“

Mano tėvo sesuo Agnietė, pirmoji tarybinio vaikų darželio Krakėse vedėja, stengėsi palaikyti ryšius su visa gimine nepriklausomai nuo laikmečio. Pačiais gūdžiausiais sovietinio persekiojimo laikais ji susirašinėjo su Urugvajuje gyvenančiu savo broliu Petru, o vėliau su broliene Karolina ir net vyriausiojo brolio Benedikto sūnumi Stasiu, įkalintu sovietiniame Irkutsko lageryje už partizanavimą, dėl ko buvo nuteista ir įkalinta, kaip netinkanti vadovauti tokiai įstaigai.

Dėdienės Karolinos adresą teta Agnietė davė man 1988 metais, ir nuo tada, tetos prašymu, perėmiau ir tęsiau susirašinėjimą. Dėdienė Karolina priėmė mane su džiaugsmu, vadino sobrina (dukterėčia, ispaniškai), beveik kas mėnesį siuntė laiškus, kartais į voką įdėdama ir kokį dolerį. Jos širdyje nuolat degė meilė Lietuvai; ji gerai skaitė ir rašė lietuviškai, tuo reikalu padėdavo ir kitiems ten gyvenantiems lietuviams; kalbėjo labai gražia, neišblėsusia dzūkiške tarme.

Dvidešimtojo amžiaus trisdešimtųjų metų emigracijos banga dėdę Petrą ir jo žmoną Karoliną nubloškė į Pietų Ameriką. Ten jie susitiko ir 1928 m. susituokė, bet pradžioje gyveno atskirai: jis dirbo statybose ir gyveno bendrabutyje, ji tarnavo ir gyveno pas ponus. Laikui bėgant sugebėjo įsikurti, pasistatyti namą, augino vaikus.

Dar 1988 metais dėdienė Karolina rašė Agnietei, kad norėtų grįžti į Lietuvą. Tarybų Sąjungos konsulate, Montevidėjuje, buvo pasiėmusi reikiamus blankus, daug laiko sugaišo ir pinigų išleido įvairiems formalumams, tačiau nepajėgdama išsipainioti iš biurokratijos pinklių, paliko tą mintį. Agnietei ji rašė: „Jau turbūt nebepamatysiu tos brangios tėviškėlės“. Skundėsi, kad „negerai veikia širdis“, aukštas kraujospūdis. Rašė ir apie savo sunkią dalią, apgailėtiną padėtį šeimoje, blogą marčią ir dėmesio bei meilės stoką. Tuomet ir atėjo man mintis ją aplankyti. Mano pasirinktas laikas nebuvo pats palankiausias: kaip žinome, vyko aktyvus tautinis judėjimas už Lietuvos nepriklausomybę, visi buvo sekami ir įvairiai ribojami. Į tuomet vadinamas kapitalistines šalis buvo leidžiama važiuoti tik tuo atveju, jeigu ten turėjai giminių (tuo metu išėjo naujas įstatymas) ir aš tuo pasinaudojau, nors nemažai rizikavau.

Dėdienė Karolina atsiuntė kvietimą, ir visus metus, niekam neprasitardama (ypač darbe, kur visi buvo ypatingai stebimi), ruošiausi į kelionę. Teta Agnietė davė pinigų kelionei, o dovanas giminėms kaupiau po truputį. Labai padėjo 1990 m. mokslinė konferencija Suzdalėje. Važiavau tenai komandiruota Hidrometeorologijos valdybos, kur tuo metu dirbau moksliniame-metodiniame skyriuje ir ruošiau darbą apie vertikalųjį vėjo poslinkį, turintį įtakos skraidymo aparatų pilotavimui. Pasinaudojusi proga, gavau vizas Maskvoje esančiose Urugvajaus ir Argentinos pasiuntinybėse, o per Maskvoje tuo metu gyvenusią ir gerą postą užimančią draugę Laimutę, užsisakiau lėktuvo ekonominės klasės bilietą.

Į Urugvajų išskridau 1990 m. liepos pirmosios vėlyvą vakarą iš Šeremetjevo oro uosto Maskvoje, lydima draugės Laimutės, prieš tai atvažiavusi traukiniu iš Vilniaus. Laikas buvo itin nepalankus. Kaip žinome, kovo 11 d. buvo paskelbtas valstybės nepriklausomybės atkūrimas, nė viena valstybė dar nebuvo pripažinusi laisvos Lietuvos, kurią dar reikėjo ginti 1991-aisiais. TSRS stengėsi nuslopinti tautos pakilimą, paskelbė ekonominę blokadą. Buvo griežtai draudžiama išvežti valiutą iš Tarybų Sąjungos, o dėl blokados Lietuvai – ir neįmanoma nusipirkti valiutos bankuose nei Lietuvoje, nei Rusijoje. Pasiskolintus iš draugų 60 dolerių primokėjau Maskvos kasoje už bilietą iki Montevidėjaus, nes tiesioginis reisas buvo tik iki Buenos Airių. Taigi, likau taip sakant, be skatiko, bet kaip vėliau sužinojau, jeigu būčiau turėjusi nors vieną dolerį, vis vien būtų tekę palikti juos Šeremetjevo muitinėje. Taigi, tikėjausi, kad kaip nors apseisiu be pinigų: maisto kelionei įsidėjau, o lėktuvas turėjo pristatyti į vietą. Be to, ir kelionė ne tokia jau ilga: 19 valandų skrydžio iki Buenos Airių, o ten tik per įlanką ir – Montevidėjus.

Lėktuve plepėjau su Kijeve besimokančiu ir į namus grįžtančiu Pietų Amerikos jaunimu, susipažinau ir su kitais bendrakeleiviais. Pirmas lėktuvo nusileidimas buvo Alžyre, po to Žaliojo Rago saloje, dar vienas Brazilijoje – Ricife oro uoste ir liepos 2 dieną apie 14 valandą nusileidome Buenos Airėse.

Štai ir perskrostas ekvatorius (gavau tai įrodantį dokumentą), štai ir kitas pasaulio kraštas! Štai ir tai, ko neįmanoma buvo numatyti! Pirmiausia reikėjo susirasti Aerofloto atstovę dėl tolesnio skrydžio, nes bilietas buvo pirktas į jų lėktuvą. Prieš tai dar kažkodėl grįžau į grįžtančiųjų salę, susiradau savo lagaminą, tarp kitko, adresuotą į Montevidėjų, bet jis vienas gulėjo su nutraukta rankena ištuštėjusioje Buenos Airių oro uosto salėje – gerai, kad jo niekas nepasiėmė, – ir dar kartą perėjau muitinės procedūrą, nes pradžioje naiviai galvojau, kad krovinys turėtų būtų perkraunamas pagal paskirtį, t.y. į Montevidėjų.

Aerofloto atstovė buvo kažkur „užsislėpusi“ – priimti mane ji atsisakė. Pokalbį vesti teko per Buenos Airių oro uosto darbuotojus. Grįžęs iš jos kabineto pareigūnas aiškino, kad Aerofloto lėktuvai į Montevidėjų skraido kas antrą dieną ir man reikia ateiti rytoj. Ką daryti? Kur eiti? Už viešbutį susimokėti neturėjau pinigų. Kai paaiškinau padėtį, paslaugus pareigūnas kažkur nuėjo, su kažkuo susiskambino, po to man pasakė, kad galiu šiandien skristi jų avialinijų lėktuvu be primokėjimo, bet reikia nuvykti į kitame miesto gale esantį oro uostą ir nurodė, iš kur važiuoti. Kai vėl aiškinau, kad neturiu pinigų sumokėti už pravažiavimą, jis nukreipė mane prie pervežimų. Ten atvyko „Latvijos“ tipo mašina, bet vairuotojas pasakė, kad reikės mokėti. Vėl ir vėl teko kalbėti apie savo padėtį, vairuotojas vėl ir vėl lakstė kažkur, kol pagaliau atvažiavo kitas tokio pat tipo automobilis ir mane vieną per visą didžiulį Buenos Airių miestą vežė į reikiamą oro uostą nemokamai.

Atvykus vairuotojas padėjo nešti lagaminą ir, mano prašomas, pasistengė surasti reikiamą registracijos vietą, nors pats labai skubėjo. Pakeliui aš jam papasakojau, iš kur aš ir kokioje padėtyje atsidūriau, todėl jis pristatė mane registratoriui. Registratorius labai susidomėjo ir, kadangi dar buvo daug laiko iki registracijos pradžios, šypsodamasis patarė pasėdėti ir palaukti, o pats nuėjo prie telefono su kažkuo tartis dėl mano reikalų. Didelę gėdą apturėjau, kai priėjus prie registracijos langelio reikėjo sumokėti dešimt dolerių. Neužteko ir mano turėtų Argentinos pinigų, kuriuos dėl viso pikto buvo įdavęs vienas bendrakeleivis lėktuve. Tuomet už manęs eilėje stovėjęs švedas išsiėmė dešimt dolerių ir padavė kasininkei. Dar spėjome pereiti muitinės patikrinimą, bet staiga išgirdome skelbimą, kad dėl rūko skrydis atidedamas. Taigi, grįžome į salę ir laukėme. Žiūrėdama į priešais kabantį monitoriaus ekraną galvojau, ką daryti, kaip pranešti dėdienei Karolinai, kad atskrendu ne liepos trečią dieną, kaip buvau pranešus iš Maskvos (pati nežinau, kodėl taip parašiau telegramoje), o liepos antrą. Neturėdama pinigų skambinti telefonu-automatu, sėdėjau ir žiūrėjau, kas bus toliau.

Reisas buvo vis atidedamas, ir atidedamas, kol visai jį atšaukė. Tuomet visi keleiviai ėmė skirstytis, o aš sėdėjau toliau. Prie manęs priėjo tas pats registratorius ir labai mandagiai paaiškino, kad dvyliktą valandą nakties ateis valytoja ir aš galėsiu su ja kartu eiti pailsėti. Valytoja nuvedė į muitinės patalpas ir paaiškino, kad čion neužklysta plėšikai, kurių pilna Argentinoje, ir jau po pirmos valandos nakties mes prigulėme ant kietų suolų. Buvau pervargus ir net trumpam užmigti nebegalėjau, o ketvirtą reikėjo keltis, nes ateina muitininkai. Taigi, vėl perėjau į laukimo salę ir žiūrėjau, kaip šeštą valandą ryto ėmė rinktis viešbutyje pailsėję bendrakeleiviai. Vėl begalinis laukimas – vos pajėgiau sėdėti, nes jaučiau, kad galiu bet kuriuo momentu nukristi iš nuovargio. Dar niekada nebuvau nemiegojusi trijų parų iš eilės!

Apie dvyliktą valandą rūkas ėmė sklaidytis ir paskubomis susėdome į lėktuvą Boing-737, nes reikėjo suspėti perskristi per įlanką į Montevidėjų, kol vėl neužtraukė dangaus rūkas. Montevidėjaus oro uoste nusileidome liepos trečią dieną – kaip ir buvau nesąmoningai pranešusi telegramoje, – o ten laukė visa šeimyna su iškeltu užrašu: „NIJOLĖ RIAUBAITĖ“. Kai ėjome prie mašinos, dar kartą pamačiau vieną iš mane visą tą laiką stebėjusių bendrakeleivių, kuris palydėjo palengvėjusiu žvilgsniu. Visa laimė, kad galėjau susikalbėti ispaniškai!

Urugvajuje giminių ir jų draugų padedama aplankiau kai kurias įdomesnes vietas, teko aplankyti ir kapines, kurios sukrėtė ne tik savitomis laidojimo tradicijomis, bet ir gausybe lietuviškų pavardžių ant didelės, mūrinės, plačios kapinių sienos – širdį spaudžia žiūrint į prarastus, svetimoje kultūroje ištirpusius, tautiečius...

Iš tų šimtų tūkstančių gimtinę palikusių lietuvių, jau maža gyvų belikę Pietų Amerikoje. Nieko gero jie joje nesurado. Dauguma iki šiol gyvena skurdžiai. Jų pensijos prilygsta mūsiškėm, o darbą susirasti labai sunku. Seni žmonės dar ilgisi tėvynės, kai kurie gražiai kalba lietuviškai, bet jų 60-70-mečiai ten gimę ir ispaniškose mokyklose mokęsi vaikai, vos susikalba su tėvais, o jų vaikų lietuvišką kilmę rodo tik suispanintos tėvų pavardės. Lietuvybę ten puoselėja Lietuvių draugija ir bažnyčia, bet tarpusavyje lietuviai jau nebešneka gimtąja kalba – ispaniškai lengviau ir patogiau.

Cerroje (varguolių rajonas, kuriame gyveno mano giminės) nieko įdomaus nebuvo: keletas parduotuvių, paštas (kur nešdavome laiškus, nes pašto dėžutės išplėšiamos) ir bažnyčia.

Bažnyčioje tuomet tarnavo du kunigai lietuviai: Jonas Sukackas ir Jonas Giedrys, bet jų jau nebėra ir lietuvių bažnyčia tapo ispaniška. Kunigas J. Giedrys labai maloniai mane priėmė. Pasirodo, jis ir kvietimą man atvažiuoti surašė, kai dėdienė į jį kreipėsi. Jo paprašyta tvarkiau buvusios Lietuvos ambasados Pietų Amerikai išlikusius dokumentus. Ambasados name gyvenusi, paskutinio Lietuvos ambasadoriaus Pietų Amerikai Anatolijaus Grišono našlė, ponia Liucija mus maloniai priėmė, vaišino diplomatinių laikų krupniku, savo ta proga iškeptu obuolių pyragu ir atidavė krūvą dokumentų – pasiliko tik privačius.

Visą savaitę bažnyčios rūsyje ant ilgų stalų išsidėsčiusi rūšiavau, numeravau ir dėjau į bylas ambasados susirašinėjimą, registraciją bei įvairius apskaitos dokumentus, o kunigas vadino mane bolševike (aš gi buvau atvažiavusi iš Tarybų Sąjungos ir mokslus ten išėjusi) ir, kaip paprastai, juokavo. Po to, senovine rašomąja mašinėle spausdinau aprašą, kurį kunigas išsiuntė į Vašingtoną. Ten turėjo nukeliauti ir visa sutvarkyta ambasados archyvinė medžiaga, kurios jie seniai laukė.

Tarp tų dokumentų aptikau Lietuvoje ieškomą į Sibirą išvežtų žmonių sąrašą. Jame buvo virš 18 tūkstančių Raudonojo Kryžiaus surinktų ir surašytų per pirmą vežimą deportuotų žmonių pavardžių. Pateikta ir daugiau informacijos, taip pat nurodytos konkrečios trėmimų ir lagerių vietos. Savo šeimą šiuose sąrašuose surado ir mano draugė Laimutė, kuri padėjo gauti bilietą į Urugvajų, bei kiti jos pažįstami ir likimo draugai. Taigi, šį sąrašą (nemažą knygą), kunigui J. Giedriui leidus, su sąlyga, kad įteiksiu Vytautui Landsbergiui, vežiau į Lietuvą. Įdėjau į krepšio dugną nesugalvojusi, ką reikėtų sakyti, jeigu jį aptiktų muitininkai Maskvoje, kai Lietuvoje buvo sudėtinga padėtis ir blokada. Tačiau laimei, jie manęs netikrino, o vienas muitininkas nustebęs paklausė ar tik ne pirmą kartą važiuoju, kad tokį mažą bagažą vežu.

Kaip ir buvau pažadėjusi kunigui J. Giedriui, sąrašą nunešiau į Seimą, bet prie V. Landsbergio prieiti nepavyko. Kai prie durų pasitikusiam vyrui pasakiau apie reikalą, jis liepė palaukti. Greitai atvažiavo juoda „Volga“, kurią staiga apspito gausus kostiumuotų vyrų būrys ir vos ne nešte nunešė V. Landsbergį kažkur laiptais aukštyn. Iš pradžių dar galvojau, jog kaip nors prieisiu prie V. Landsbergio, bet supratusi, kad nepasiseks, nebežinojau, ką daryti, kokiu būdu atiduoti atvežtą paketą. Vėl priėjau prie to vyro, kuris mane akylai stebėjo. Jis nuramino, kad galiu nueiti į pirmininko kabinetą, ir palydėjo pas sekretorę. Tačiau toliau manęs niekas neleido, tik pasiūlė paketą ir savo koordinates palikti sekretorei, kuri vėliau, kai jis bus laisvas, jam įteiks. Taip ir padariau.

Dabar galiu tik stebėtis savo naivumu ir šventu, dar Sąjūdžio įkvėptu pasitikėjimu. Aišku, laukiau žadėto skambučio iš Seimo, kurio taip ir nesulaukiau. Apie tolesnį sąrašo likimą taip nieko ir nesužinojau. Atsitiktinai (2005 metais) Kaune sutikta dailininkė Nijolė Liatukaitė, 1945 m. NKVD suimto ir nukankinto Lietuvos kariuomenės vyriausiojo vado, generolo leitenanto Prano Liatuko duktė buvo tikra, jog šį sąrašą pasiėmė KGB-istai. Kad mano parvežtas sąrašas neatliko savo paskirties, patvirtino ir vėliau internete skelbiami tremtinių sąrašai, kur buvo nurodoma, jog per 1941-sius metus ištremta tik 14 tūkstančių žmonių...

  1. N. Liatukaitės patarta bandžiau rasti priėjimą prie V. Landsbergio. Po kurio laiko per vienos partijos narį, kuris mano prašomas tuo klausimu į jį kreipėsi, sužinojau, kad V. Landsbergis neprisimena ar gavo tą sąrašą, ar ne – tai buvę seniai, matyt, negavo. Tačiau po kelerių metų, pamačiusi internete skelbimą, jog per pirmąją tremtį išvežta virš 18 tūkstančių žmonių, nusiraminau – reiškia vis tik kažkokiu būdu yra gauti tikslūs duomenys, ir neliks nuskriaustų tuo atžvilgiu tremtinių, jie nebus apeiti.
Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 125 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETUI – 25-ERI!